-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šįkart panevėžiečių klausiame, ką jie mano apie miestų varžytuves dėl gražiausios Kalėdų eglės titulo? Ar jiems yra skirtumas, kokią puošti – nukirstą natūralią ar sukonstruotą iš šakų? Ir kada kalėdiniais atributais patys pradeda gražinti namus?
Juozas RAGELIS
Panevėžio bendruomenių rūmų direktoriaus pavaduotojas
P. Židonio nuotr.
Jeigu galima rinkti gražiausią damą, gražiausią automobilį, tai ir gražiausią eglutę galima. Gal ir gerai tos miestų varžytuvės, kurio eglė gražesnė. Tai savotiška pramoga, pakelianti nuotaiką.
Mieste eglutė privalo būti, o kokia ji – karkasinė ar gyva, ne taip svarbu. Aš pats nelabai atskiriu, jeigu kas nepasako, ar eglė natūrali, ar sukonstruota iš karkaso ir šakų. Svarbu, kad būtų graži.
Jei puošiama gyva, gražu, kai ją kažkas dovanoja, nes namų kieme jau per didelė. Ir žmogui gerai, ir puiki dovana miestui. Vaikštant po mišką visuomet suspaudžia širdį matant, kaip mes, žmonės, nemylime miškų.
Aš esu kaimo vaikas, tad man smagiausia būdavo puošti natūralią eglutę pačiame miške – pakabinti ant jos morkų, bulvių, duonos riekių.
Kai buvau labai mažas, tėvai Kūčių vakarą iš miško parnešdavo nedidelę eglutę, bet vėliau važiuodavome visa šeima į mišką ir eglutę puošdavome ten. Būdavo gera visiems – ir gamtai, ir mums. O namuose visuomet užtekdavo kuklios šakos.
Ir dabar namus pasipuošiame tik eglės šakele. Nelabai man suprantama, kam apskritai dėl kelių dienų ar savaitės džiaugsmo kirsti medelį. Kiek per Lietuvą iškertama eglučių tik dėl žmogaus ambicijos tokia papuošti namus! Tikrą šventę galima pasidaryti ir skoningai papuošta šaka.
Kas iš tos didelės gyvos eglės, kai paskui tenka valyti spyglius. Tuo labiau gyvenant daugiabutyje juos barstyti per visą laiptinę. O po švenčių apima graudulys matant, kaip tos namų puošmenos atsiduria prie konteinerio.
Darius LIUTIKAS
„Aukštaitijos siaurojo geležinkelio“ direktorius
Kuo miestas gražesnis, pasiruošęs suteikti gerą nuotaiką žmonėms, tuo geriau. Galėtų būti pasipuošęs ir ištisus metus, tik, žinoma, ne eglutėmis.
Kalėdos nėra vien eglių spindesys. Ši šventė susijusi su Kristaus gimimu, su dvasiniu atsinaujinimu. Nereikėtų to užmiršti, bet kad miestai puošiasi ir sukuria šventinę nuotaiką, irgi gerai.
Varžytuvės dėl gražiausios eglės, reikia to ar nereikia, vis tiek vyksta. Miestui iššūkis, kaip kasmet išsiskirti, bet pakaktų būti savimi. Nereikia būtinai išsiskirti ir laimėti kažkokį formalų ar neformalų konkursą. Pirmiausia juk rūpinamasi savo miesto gyventojais, kad jiems eglutė patiktų.
Svarstant, kokią puošti, natūralią ar dirbtinę, vertėtų atsižvelgti į tvarumo koncepciją. Tvariau puošti dirbtines. Bet jei natūrali eglutė auga tokioje vietoje, kur nelabai būtų išgyvenusi, gražu tokią papuošti, taip įprasminant jos kelią.
Surdegyje yra natūralių eglučių labirintas. Jei kaimo teritorijoje, kur viskas natūralu, pristatytume plastikinių eglučių, keistai atrodytų. Bet miesto erdvėje galimas ir vienas, ir kitas sprendimas. Svarbu, kad gyventojams būtų gerai, kad papuošimas nebūtų iššaukiantis, nekeltų neigiamų reakcijų. Jei eglutė gražiai papuošta, kelia nuotaiką, gera ji ir dirbtinė, ir gyva.
O mano namuose puošiamos ne eglutės, bet natūralios šakos arba daromos kompozicijos.
Vitalija VASILIAUSKAITĖ
Etnologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė
G. Kartano nuotr.
Mūsų senelių laikais, be abejo, negalėjo būti kažkokios konstrukcijos eglei. Bet dar gilesniais laikais nebuvo nė tradicijos puošti eglutės. Kalėdoms buvo puošiama nukirsta eglutės viršūnė, pakabinta virš stalo viršūne žemyn, ant jos kabinami šiaudiniai sodeliai. Kitur ir to nebūdavo, kabindavo atnaujintą sodą, o gryčios kerčiose, prie šventų paveikslų ar prie lovų, prikaišiodavo eglės šakų. Tikėta, kad Kūčių naktį sugrįžta mirusiųjų vėlės ir joms reikia kur nors nutūpti, pabūti šiltoje artimųjų aplinkoje.
Eglutės puošimo tradicija atėjo iš dvaro.
Dvaruose, kur būta didelių erdvių patalpų, tilpo ir eglė. O gerokai vėliau šis paprotys pasiekė ir kaimą.
Mūsų dienomis kalėdinė puošyba kuriama ieškant tvarumo. Taip radosi įvairios konstrukcijos eglei. Juk sukonstruoti galima ir labai aukštą, proporcingą eglę. O surasti išlakią, gražiai nuaugusią nėra paprasta. Prisiminkime, kiek buvo pajuokos per visą Lietuvą, kai Panevėžyje kažkada stovėjo kreiva, šleiva, nors ir natūrali.
Nemanau, kad reikia ginčytis, kas geriau – natūrali ar sukonstruota.
O Kalėdų eglės simbolika labai paprasta. Tai ateinančio naujo laiko, naujų metų gyvybės medžio simbolis. Todėl mūsų proseneliams buvo labai svarbu ją puošti riešutais, obuoliais, simbolizuojančiais gyvybingumą. Arba saulės šviesos, metų turto ir skalsos simboliais – šiaudiniais sodeliais.
Dabar eglė įgauna miesto puošmenos prasmę, atsiranda ir naujos papuošimo tendencijos.
Sekmadienį bus pirmasis advento sekmadienis.
Tai Kalėdų laukimo laikas, jis prasideda nuo pirmos vainiko žvakės uždegimo.
Kuo arčiau Kalėdos, Kristaus gimimo šventė, tuo daugiau ir mano namuose randasi jos akcentų.
Kalėdos neįsivaizduojamos ir be tam tikro kvapo – namų švaros, naminių pyragų ir sausainių, pripildančio namus jaukumo.
Tas laukimas žingsnis po žingsnio veda į Kalėdas.
O eglutė tiek mano senelių, tiek tėvų, tiek dabar mano pačios namuose puošiama prieš pat Kūčias. Aš puošiu šaką. Esu dėkinga miškininkams, atvežantiems į miesto centrą šakų, ir visus raginu nekirsti eglučių. Kas turi namą, gali Kalėdų medį nusipirkti vazone. Bet pakanka ir šakos kaip simbolio.
Jerutė VAIČEKAUSKIENĖ
Knygų leidėja, knygyno įkūrėja
P. Židonio nuotr.
Tos miestų varžytuvės dėl gražiausios eglės, sakyčiau, yra toks nerimtas, vaikiškas žaidimas. Man atrodo, kad toks mąstymas tiesiog nešventiškas. Aš tokių varžymųsi nepripažįstu.
Kokią eglę puošti – natūralią ar karkasinę, gal labiau priklauso nuo aplinkybių. Ir į kainą reikėtų pažiūrėti, visgi nesame dabar turtingi. Ir netoli mano daržo auga graži, didelė eglė, būtų galima dovanoti. Aišku, medžio gaila kirsti, bet jei šalia yra užgožtų, vieną nukirtus, kiti geriau augs. Bet svarbiausia, kad Kalėdų eglė nebūtų plastikinė.
Mano dukra puošimo fanė, tad mūsų namuose jau šviečia kalėdinės lemputės, dega žvakės.
O mano vaikystėje, kiek pamenu, namų nepuošdavome. Tai buvo taip seniai! Man jau 84-irti. Prisimenu Kūčias, bet eglutės su žaislais mano atmintyje nėra. Manau, jei būtų buvę, vaikiškus džiaugsmus prisiminčiau. Tik mokyklos kieme pašokinėdavome aplink ten augančią eglutę. Gal tais laikais nė nebuvo tokio įpročio puošti namus? Tai dabar niekas nebeįsivaizduoja Kalėdų be eglės.
Mano vaikystėje mama Kalėdoms iškepdavo pyragą, būdavo ir stalas paruošiamas. Tėveliai į bažnyčią neidavo, bet mums, vaikams, liepdavo nueiti. Mes su sese pėdindavome. O dovanų nuo Kalėdų Senelio negaudavome. Dovanos prasidėjo, kai aš jau pati savo vaikus auginau. Tada pas juos pradėjo ateiti Senis Šaltis.
