SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ko bijote labiausiai?

Daugelis iš mūsų kažko bijo, pavyzdžiui, būti vieni uždaroje patalpoje, aukščio, o gal vorų. Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės, tik ta baimė sukelia skirtingus pojūčius? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją?

„Panevėžio balsas“ žinomų panevėžiečių pasiteiravo, kokia jų baimė didžiausia?

Aleksandras Špilevojus
Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, aktorius, režisierius

Labai geras klausimas! Bandydamas į jį atsakyti atvirai, žmogus privalo sąžiningai pažvelgti į save, savo vertybes, kasdienybę ir gyvenimo etapą.

Šiandien aš labiausiai bijau to, kad vieną rytą atsikelsiu ir suprasiu, jog mano gyvenimas jau pralėkė, o aš jį iššvaisčiau visai ne tam, kas man iš tikrųjų svarbu ir brangu – ne tiems žmonėms, ne toms veikloms, ne toms idėjoms.

Viena tragiškiausių pjesių, kurias teko skaityti, yra A. Čechovo „Dėdė Vania“.

Jos pagrindiniai veikėjai gyvenimo pabaigoje suvokia, kad visą gyvenimą skyrė darbams ir žmonėms, kuriais nebetiki.

Labai bijočiau gyvenimo pabaigoje pripažinti sau, kad gyvenau pernelyg atsargiai, mandagiai, laiku nesustabdžiau svetimos agresijos, neskyriau pakankamai laiko, dėmesio ir meilės artimiausiems žmonėms.

Ši baimė ypač išryškėjo prasidėjus karui Ukrainoje.

Pamačiau, kaip drąsiai Ukrainos žmonės kovoja dėl savo vertybių, savo žemės, savo artimųjų.
Kaip užtikrintai jie stoja į kovą su agresoriumi, kurio bijo ir kuriam tyliai nuolaidžiauja visas likęs pasaulis.

Kaip didvyriškai jie aukoja gyvybes, taip įrodydami, jog kur kas brangiau yra ne ilgas, o drąsus, sąžiningas ir ryžtingas gyvenimas.

Todėl šiandien aš mokausi iš šios savo baimės ir dar labiau stengiuosi rinktis ne patogų, o drąsų ir sąžiningą gyvenimą, klausyti ne tik proto, bet ir širdies, skirti laiko tiems, kuriuos myliu, o ne tiems, su kuriais būti privalau, kurti tai, kas vertinga, o ne tai, kas madinga, leisti dienas taip, kad vėliau netektų graužtis, jog mačiau agresiją ir purvą, bet nieko nepadariau, kad jį sustabdyčiau.

Mano baimės – mano mokytojai. Griežti, bet svarbūs.

Tikiuosi, išmoksiu šią pamoką ir ateityje šios baimės jau nebeturėsiu.

Simona Krupeckaitė
Dviratininkė, Europos ir pasaulio čempionė, olimpietė

Nežinau, ko bijau labiausiai, bet galiu pasakyti, jog nepatogiausiai ir prasčiausiai pasijaučiu, kai apsikvailinu prieš kitus.

Turiu tokį vadinamąjį perfekcionisto požiūrį į save ir į tai, kas susiję su manimi.

Sunku pasakyti, ar tokį požiūrį formavo sportas, bet tiesiog pastebėjau, kad taip yra.

Manau, kad ir sportas, ir ilgi metai, praleisti dviračių treke, prie tokios baimės prisidėjo.

Svarstau, kad gal ir šiokia tokia aukščio baimė atsirado, nors vaikystėje jos visai neturėjau.

Matyt, vaikystėje, kaip ir kiekvienas vaikas, nieko ir nebijojau (juokiasi).

Justina Žiogaitė-Butkienė
Kino ir teatro aktorė

Tikriausiai, kaip ir didžioji dalis vaikų, maža bijojau vorų. Šitos baimės negaliu paaiškinti, bet paniškai jų bijau ir dabar – ir didelių, ir mažų.

Man vorų išvaizda tokia atstumianti, kad sukelia pačius šlykščiausius ir nemaloniausius jausmus. Dažniausiai būna taip, jog tėvai savo baimes perduoda vaikams.

Todėl kai gimė dukra, labai stengiausi šios neperduoti jai. Stengiausi neakcentuoti, apie tai nekalbėti, o kaip tik nukreipti ją į gamtos tyrinėjimus. Tačiau vorų baimė dukrai vis tiek atsirado. Vienu metu tai buvo itin opi problema, teko imtis visokiausių gudrybių, kad tą baimę nors šiek tiek apmalšintume.

Dar nuo vaikystės labai bijau svetimų šunų.

Pamenu, būdama maža stumdžiau brolio vežimėlį kieme. Matyt, mama kelioms minutėms buvo užbėgusi į viršų kažko pasiimti ir paliko mane vieną.

Tada prie vartelių pribėgo didžiulis šuo ir pradėjo smarkiai loti. Nuo to karto svetimų šunų labai bijau.
Kadangi gyvenau priemiestyje, pasivaikščiojimas gyvenamųjų namų kvartale, kai iš visų pusių skalija šunys, kėlė paniką.

Šuo bėga į tave, o tu ne iš karto matai, ar jis pririštas grandine, ar jos nėra. Tad pasivaikščiojimas nežinomomis vietomis labai apkarsdavo.

Jeigu važiuodama dviračiu pamatydavau netoliese šunį, prieš tai stipriai įsibėgėdavau, užkeldavau kojas ant vairo, kad tik kuo greičiau pro jį prazvimbčiau (juokiasi).

Visų vaikystė kupina nuotykių. Ir kad tas nuotykis būtų tikras, labai dažnai prireikia šiurpuliukų. Esu kilusi iš didelės šeimos, mano mama augo septynių vaikų šeimoje. Visi labai glaudžiai bendravome vieni su kitais. Labai daug laiko praleisdavau pas pusseseres.

Pusseserės mama ir tėtis dirbdavo, tad mes visą dieną likdavome vienos. Vasara, vienos! Kokių tik dalykų neprisigalvodavome, kad būtų įdomiau gyventi.

O vaikų fantazija labai laki. Pusseserės vyresnis brolis, aišku, labai padėdavo tą fantaziją išlaisvinti.
Jie gyveno šalia statomo daugiaaukščio, o tos statybos, pamenu, mus, vaikus, labai šiurpino. Pusbrolis, pasinaudojęs proga, pripasakojo visokiausių baisių istorijų. Esą ten gyvena kažkokios būtybės, žinoma, ne tik gera linkinčios.

Pamenu, jog buvo labai baisu į tą statomo daugiaaukščio pusę net pasižiūrėti.

Dabar, kai esu mama, didžiausia baimė, kad vaikai būtų sveiki, kad nepargriūtų, nesusižeistų. Tai tokios baimės, kurios lydi kiekvieną mamą.

Vidmantas Urbonas
Pasaulio ultratriatlono čempionas, pasaulio rekordininkas

Nuo vaikystės bijau gyvačių. Pamenu, kai gyvenau Kauno vaikų globos namuose, kartą auklėtoja mūsų grupę išvedė į mišką.

Einant keliuku, pro šalį iš miško dviračiu važiavo žmogus. Auklėtoja paklausė, ar yra miške gyvačių. Jis patikino: „Taip taip, yra, jos dabar labai pavojingos.“

Visi vaikai išsilakstė po tą miškelį kas kur, o man buvo taip baisu, kad sėdėjau prie auklėtojos. Po kurio laiko atbėgo vienas vaikas, šaukdamas, kad miške yra smauglys. Nuo jo žodžių apie smauglį man tik dar baisiau pasidarė.

Nors tada man buvo šešeri, bet gyvačių bijau iki šiol. Ta baimė niekur nedingo.

Kai 2012 metais teko plaukti per Didįjį ežerą Tasmanijoje, važiuojant jo link, kelyje matėme daug sutraiškytų kengūrų ir, aišku, šliaužiojančių gyvačių. Jos ten vadinamos tigrinėmis gyvatėmis – trumpos, gal metro ilgio, raštuotos. Bet labai storos, atrodančios tikrai baisokai.

Kai apsistojome prie ežero, mus įspėjo, kad vakarais nevaikščiotume, nes toje vietovėje daug gyvačių.
Aš, žinoma, paklausiau, ar ir ežere yra gyvačių. Pašiurpau, kai mane vietiniai „nuramino“: „Yra, bet jos tik pro pilvą prašliaužia.“

Ir gerai, ir blogai, kad plaukimo dieną, vasario 16-ąją, bangos ežere taip sukilo, kad siekė net pusantro metro. Tos didžiulės bangos mane ir apramino. Pagalvojau, kad tokiose gyvačių tikrai nebus užsilikę.

Kartą baimę bandžiau prisijaukinti rankose laikydamas mažytį žalčiuką. Pojūtis tikrai ne itin malonus, bet įtikinau save, kad jis nekanda, nėra nuodingas.

Nors gyvačių labai bijau, mėgstu grybauti. Tai – didžiausia mano aistra.

Vaikų namuose, dar prieš tą įvykį su gyvate, būdavo rengiami grybavimo konkursai. Visuomet būdavau pirmas. Turbūt dėl to, jog miškuose taip sparčiai tuos grybus rinkdavau, po miškus lakstydavau, mane, judrų ir sportišką vaiką, pirmoje klasėje perkėlė į Panevėžio sporto internatą.

O dabar mano grybavimo aistra didesnė nei gyvačių baimė.