SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kas jums yra Kalėdos?

Sekundė
Sekundė
Aktualijos
2022.12.23 13:31

Iki ramaus ir jaukaus Kūčių vakaro bei džiaugsmingų Kalėdų teliko vos viena diena. Daugelis mūsų dar iš vaikystės atsinešame tam tikrą suvokimą apie šias šventes ir jų tradicijas. Kas turi būti ant švenčių stalo, kada puošiame eglutę, kokias dovanas įteiksime.

Vis dėlto būtų sunku paneigti, kad šiandieninėje vartojimo kultūroje Kalėdos ir jų dvasia įgavusi kiek kitokį pavidalą nei tą, kurį prisimename iš savo vaikystės.

„Panevėžio balsas“ paprašė panevėžiečių pasidalyti, kaip šie kuria šventinę dvasią ir kokios Kalėdos jiems įsimintiniausios.

Stasys EIDRIGEVIČIUS
Tapytojas, grafikas, plakatų, instaliacijų ir performansų kūrėjas, vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių menininkas

G. Kartano nuotr.

Visų pirma Kalėdos man asocijuojasi su ramybe, tyla, iškilmingumu, o kartu – su paprastumu ir nuoširdumu.
Labiausiai prisimenu Kalėdas Lepšių kaime prie Panevėžio – ten tėvų sodyba.

Su sesėm Apolonija ir Genute puošdavom eglutę, kabindavom žaisliukus ir saldainius, žvakutes. Mama ruošdavo valgius. Mėgstamiausias buvo aguonų pienas ir, žinoma, saldumynai.

Metams bėgant, keliaujant per pasaulį, Kalėdos tapo įvairios.

Pavyzdžiui, Paryžiuje. Buto šeimininkė sako: važiuojam per Kalėdas į Briuselį pas mano dukrą. Žinoma, važiuojam!
Atvažiavę žiūrim – stalas tuščias. Nuėjom į prekybos centrą, šio bei to nupirkom. Stalą papuošėm, buvo jauku, bet keista – tai Kalėdos? Man taip įstrigo tas keistumas, kad atsimenu iki dabar.

Jau kelintus metus esu kviečiamas Kalėdas sutikti pas sūnaus uošvius. Jiems buvau padovanojęs gražų gyvą katiną. Jis yra ir 2023-iųjų mano kalendoriuje „Katės ir triušiai“. Sausio mėnesio puslapyje tas katinėlis. Taip miela būdavo su juo susitikti. Nugaišo. Taigi kalendorius – tarytum jo atminimui.

Ten yra ir triušis. Tai kita ilga istorija. Per šventes vieni kitiems linkime gerų metų. Palinkėkime sveikatos, palinkėkime, kad Panevėžyje atsidarytų SEMC kaip gėrio ir šviesos švyturys. Vienas žingsnis į meno pusę, antras žingsnis, žodis, paveikslas, paroda…

Planuoju atvykti į knygų mugę – trigubą šventę: kalendorius, esė knyga ir A. Mickevičiaus poezijos knyga su mano iliustracijomis.

Atvykęs aplankau Panevėžį, o dabar bus progų dar dažniau susitikti su panevėžiečiais.

Paskutinį kartą lankiausi prieš porą mėnesių – einu gatve, eina ponia su puikia gėlių puokšte. Pasisveikinu: labas, kokia proga tokia puokštė? Man atsako, kad pirma prancūzų kalbos pamoka senjorams. Palinkėjau sėkmės, laimės – juk kaip gražu!

O ji man: jus pažįstu – laukiam SEMC. Tikrai vertėjo pasakyti labas. Taigi raskime savyje drąsos vienas kitam pasakyti LABAS.

Gražina GAILIŪNIENĖ
Katalikiškos Kazimiero Paltaroko gimnazijos direktorė

P. Židonio nuotr.

Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio kataliko, metai vainikuojami gražiausia švente – Kūčiomis ir šv. Kalėdomis.

Tai gilus, paslaptingai šviesus metas – juk gimsta Jėzus Kristus. Esu laiminga, kad vis dar turiu Mamą. Į jos namus suvažiuoja iš įvairių Lietuvos kampelių visi artimieji, anūkai, proanūkiai. Nuoširdžiai laikausi visų senųjų lietuviškų tradicijų, todėl šv. Kalėdos man – tai paslaptingos Piemenėlių mišios jaukioje Pasvalio bažnyčioje, Kūčių vakarienė su visais artimaisiais, džiaugsmingas Kalėdų rytas ir ilga ilga diena.

Labai smagu susitikti su artimaisiais, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, bet visada šalia ir graudus suvokimas: dar vieneri metai prabėgo. Norisi tikėti, kad jie – ne tušti, kad viltys ir pernykščiai linkėjimai išsipildė, kad tapome geresni, jautresni.

Gimnazijos bendruomenė – dar viena mano didelė šeima. Čia Kalėdų laukimas prasideda advento žvakių įžiebimu gimnazijos koplytėlėje, prasmingomis rekolekcijomis bažnyčioje ar vienuolyne. Susirenkame visi, kad paliudytume, jog esame kartu, nes mūsų tikslas vienas – užauginti Žmogų.

O mokiniams šventinį Kalėdų vakarą visada primenu: mokslo rezultatai svarbūs, bet tūkstantį kartų svarbiau tapti gerais, teisingais ir kilniais žmonėmis.

To ir linkiu visiems jauniesiems panevėžiečiams.

Nuoširdžiai tikiu, kad ateinančiais metais baigsis karo baisybės, į Ukrainos žemę pagaliau ateis taika.

Linkiu ramios ir taikios būties mums visiems.

„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo žmonėms“, – gieda angelai kalėdinėje giesmėje, ir ką čia bepridursi…

Dalia Ieva MELĖNAITĖ-RAMANAUSKIENĖ
Metų panevėžietė, teatro ir kino aktorė

G. Kartano nuotr.

Man Kalėdos pati geriausia, svarbiausia šventė, joms neprilygsta jokia kita. Šiemet pirmą kartą Kalėdas greičiausiai sutiksiu ne namuose. Su dukros šeima ketiname važiuoti į Kauną pas sūnų ir ten švęsti. Anksčiau per visas Kalėdas artimieji sugužėdavo pas mane.

Kalėdos – tai susitikimai, buvimas kartu su savaisiais, bendravimas, kai būna ir tylos valandėlė prisiminti jau išėjusius.

Kūčių vakarą – prie bendro stalo įvairūs burtai, kas metai kartojamos senosios tradicijos. Tik šiaudo iš po staltiesės niekada nenorėdavau traukti – nejauku, jeigu kuris ištraukia trumpiausią šiaudą, reiškiantį, jog tas žmogus trumpiausiai gyvens. Tos tradicijos vėliau ir atsisakėme.

Kalėdoms dovanų esu gavusi pačių įvairiausių. Tačiau bene labiausiai įsiminusi vaikystėje gauta ir per dešimtmečius nepamiršta – du mandarinai, vaisiai, kurių ne tik niekada iki tol nebuvau mačiusi, bet ir negirdėjusi, kad tokie yra.
Nežinau, iš kur mama gavo tą stebuklą, bet jis buvo skirtas man. Batų dėžutę apklijavo sesers pieštais paveikslėliais, įdėjo sausainių, saldainių, o ant viršaus – du mandarinus.

Atidariusi dėžutę pirmiausia ir čiupau vieną, tokio kvepiančio iš karto norėjau atsikąsti.

Bet staiga aštuoneriais metais vyresnė sesuo jį iš manęs atėmė. Norėjo nulupti – aš kandau su visa žieve.

Netekusi mandarino, puoliau į ašaras ir taip raudojau, kad sunku buvo sustabdyti, jaučiau didžiulę nuoskaudą – man dovanojo, o ji atėmė. Ir dar tokį grožį nori sudarkyti, nulupti! Nepadėjo nė aiškinimai, jog mandariną nulupti būtina, kad žievė nevalgoma, ji karti.

Tik po kurio laiko, kai jau paragavau nulupto mandarino, kai sužinojau, kad žievelės niekas neišmes, mama ją sudžiovins, apsiraminau.

Ir dabar kiekvienais metais per Kalėdas prisimenu tuos du pokario stebuklus – batų dėžėje kvepiančius oranžinius mandarinus.

Jolita PULEIKYTĖ
Dailininkė, kultūros renginių edukatorė

P. Židonio nuotr.

Nors šventės ant nosies, bet jų šurmulio nejaučiu, nesu įsitraukusi į šį sprintą.

Visgi švęsti labai gera, šventės tarsi perrengia žmonių būsenas – pakilumu, kitokiomis emocijomis nei įprastai. Įvyksta magiškas įkraunantis atokvėpis, kuris vėliau suteikia energijos būti kasdienybėje.

Dažniausiai šventę sugebu bent trumpam pajusti kasdien, per detales, kurios man be galo svarbios. Netgi pasitraukus pilkiems debesims nuo dangaus skliauto jaučiu begalinę šventę. Tačiau švenčių tradicijos jau turi suformuotą viziją, kaip jos privalo atrodyti: per Kalėdas – šeima, stalas, bažnyčia. Pernai turėjau prisišaukti šventės jausmą. Ėjau į šv. mišias, pasivaikščioti, bandžiau perimti kitų žmonių laimę sau.

Ilgą laiką Kūčių ir Kalėdų nebešvenčiau taip, kaip daugelis. Aplinkybės susidėlioja taip, kad per šventes būdavau viena, tad nei šis, nei tas būtų švęsti.

Pačioje nešventimo pradžioje buvo keblu neįklimpti į įsivaizduojamą holivudišką švenčių vaizdą: graži šeima, dailus stalas, jauki aplinka, bet bėgant laikui dingo visos pretenzijos į tai, kokia turėtų būti šita diena.

Iš vaikystės išlikę jaukūs prisiminimai, kaip kaimo senolė Aldona rengdavo pas save didžiausią šventę.

Rodos, likus savaitei iki Kalėdų prasidėdavo pasiruošimas ir laukimas: valydavome langus, tvarkydavome namus, kepdavome sausainius krosnyje, gamindavom maistą – visi namai kvepėdavo kepiniais ir jaukumu. Dabar tai labai vertinu, be galo gražu, kad taip nesavanaudiškai Aldona burdavo bendruomenę.

Bet šiandien man ši šventė yra labai estetiškas minimalizmas, ramus laikas, artimi žmonės šalia, stiprus dėkingumas ir tikra šypsena veide. Kūčių stalą tikrai turi puošti kūčiukai, o Kalėdas papildyti kisielius.

Sau ir visiems linkiu šventės jausmą patirti kasdien iš detalių, jas susikurti patiems, nerti į avantiūras.

O kad šventės būtų ir šiltos, ir įsimintinos, linkiu tomis dienomis padaryti kažką netikėto. Tam puikiai tinka gamta.
Panevėžiečiams linkiu pasidžiaugti Panevėžiu, jo pastatais, gatvėmis, užšalusia Senvage. Gyvenant čia, miesto grožis tampa kasdienybe. Netgi kartais akį rėžianti eklektika tampa gražu, nes yra Panevėžio dalis.

Per Kalėdas visada išeinu pasivaikščioti ir nusišypsoti miestui.