SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ką renkatės – knygą ar filmą?

SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ką renkatės – knygą ar filmą?

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Amžinas klausimas, kas geriau – filmas ar knyga? Vieno atsakymo, žinoma, nėra ir negali būti. Šįkart panevėžiečių klausėme, ką gi jie dažniau renkasi – jaukų vakarą su knyga ar ekranizuotą jos versiją?

Jonas NARBUTAS

Panevėžio teritorinės ligonių kasos direktorius

Neneigiu filmų, jie patinka, bet pirmenybė tenka knygoms.

Tai vienas iš mano hobių. Stengiuosi paskaityti kiekvieną dieną. Ant spintelės prie lovos visada yra viena ar dvi knygos.

Jei pasiimu knygą, kurios negaliu kaip šaltibarščių sušlamšti per vieną kartą, reikia pailsėti. Yra knygų, kurios nėra lengvas patiekalas. Dabar išgarsinto Vinfrido Georgo Zėbaldo „Austerlico“ per kartą įkirsti neįmanoma, o ir išvis ją skaitant, man atrodo, reikia būtų truputį „pakrypusiam“. Pusę perskaitęs supratau, kad reikia padaryti pertrauką, ir dabar ji vėl laukia savo eilės. Labai sudėtinga knyga, nėra aiškios siužetinės linijos, mėtomasi tarp architektūros, atsiminimų ir apmąstymų, bet tikrai ji turi savo užtaiso.

Šalia tokios reikia lengvesnės – Stiveno Kingo ar Saimono Beketo detektyvų, nors mano detektyvų kumyras yra Džo Nesbo.

Šiuo metu skaitau Vladimiro Bešanovo „1943-ieji. Lūžio metai“. Kontroversiška knyga apie Antrąjį pasaulinį karą. O dar kita mano dabar skaitoma – Barako Obamos „Pažadėtoji žemė“. Kaipgi galėčiau kritikuoti JAV prezidentą, nors ir ne kaip prezidentą, o knygos autorių! Bet visgi man joje daug daugžodžiavimo, pasikartojančio teksto, sunkokai skaitoma. Kiek žinau, ne visi ją įveikia iki galo. Ne dėl to, kad būtų sunki, bet kad greitai nusibosta.

„Jei pasiimu knygą, kurios negaliu kaip šaltibarščių sušlamšti per vieną kartą, reikia pailsėti.“

Mano domėjimosi laukas – periodas iki Antrojo pasaulinio karo, karas ir laikotarpis po jo. Esu ta tema perskaitęs nemažai knygų. Jas paskaičius šiandienos kontekste atrodo, kad Vakarų politikų mokykloje niekas nemokė istorijos. Paskaičius Vinstono Čerčilio keturtomį apie Antrąjį pasaulinį karą arba mūsų publicisto Roberto Petrausko trilogiją „Trečiojo reicho triumfas“, tarp kitko, ta knyga man labai patiko, supranti, kad Europoje viskas jau išgyventa.

Skaitau ir grožinę literatūrą, viena iš įsimintinesnių tokių knygų man yra Kim Leinės „Amžinybės fjordo pranašai“.

Kol yra galimybės, knygas perku. Mūsų namų bibliotekoje – apie 2 000 knygų. Nemažai jų esame ir atidavę per įvairias akcijas, dalis iškeliavo į makulatūrą. Nesakyčiau, kad savo amžių atgyvenusią knygą sunku ten pasiųsti. Tikiuosi, kad ant perdirbto popieriaus atspausdins kažką naudingo.

Dabar nepopuliaru cituoti Karlą Marksą, bet jis yra pasakęs: mano knygos – mano vergai. Su jomis elgiuosi kaip noriu.

Daumantas SIMĖNAS

Lietuvos robotikos asociacijos direktorius

Sakyčiau, pasirinkimas – knyga ar filmas – labiau priklauso nuo sezono. Vasarą labai mėgstu parke ar kur gamtoje prigulti su knyga, o atšalus ir subjurus orams norisi jaukiai namuose pažiūrėti filmą.

Vieno mėgstamo žanro neturiu, bet pastaruoju metu daugiausia skaitau politines knygas, ypač garsių politikų biografijas. Neseniai baigiau skaityti anglų kalba Barako Obamos „Pažadėtąją žemę“.

Ji paliko didelį įspūdį. Pats formatas mane sužavėjo. Čia atskleidžiama labai daug užkulisių, kaip priimami svarbūs valstybei sprendimai. Ypač nustebino prezidento darbo intensyvumas, kaip žmogus geba subalansuoti savo darbą su šeima ir pomėgiais. Įkvėptas šios knygos, dabar pradėjau skaityti mūsų prezidento Valdo Adamkaus biografiją.

„Skaitymas man yra didžiulis atsipalaidavimas. Knygos lapų sklaidymas ramina.“

V. Adamkaus biografija ir istorija taip pat įspūdinga, ypač jo kelias, traukiantis nuo karo per Vokietiją į Jungtines Amerikos Valstijas, bet dar tik pradėjau skaityti, tad galutiniais įspūdžiais nepasidalinsiu. Tuo pačiu metu skaitau ir Šerloko Holmso geriausias istorijas anglų kalba.

Skaitymas man yra didžiulis atsipalaidavimas. Knygos lapų sklaidymas ramina.

Be abejo, knygos prisideda ir prie asmenybės augimo – daug skaitau apie saviugdą, investavimą, o dabar ir apie įvairius gamybos procesus, jų tobulinimą.

Albina SALADŪNAITĖ

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė

Aišku, kad mieliau knyga!

Iš bibliotekininkės patirties pasakysiu: kai kada atėjęs žmogus sako matęs filmą, bet prašo knygos, pagal kurią jis pastatytas.

Man pačiai visada geriau knyga. Spausdintinė. Elektroninių negaliu skaityti. Atrodytų, viskas gerai, bet nejuntu teksto grožio. Vėl pasakysiu kaip bibliotekininkė: labai gražu, kai ateina jaunuoliai, kurie, atrodo, neatsitraukia nuo kompiuterio, ir sako, kad yra kompiuterinis variantas, bet nori knygos.

Knyga kaip magija. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygos. Dažnai savęs klausiu, kas mane formavo? Be namų, be mokslų, be sutiktų žmonių tai yra ir knygos.

Jose buvo atsakymai į visus klausimus. Gal kad mes, iš tų vienkiemių kilę, augome nelepinami kultūriniais dalykais. Mūsų idealai brendo knygose.

Jose tikrai yra atsakas, ko trokšta dūšia.

Jeigu pasakyčiau, kokia knyga mėgstamiausia, kurią ne vieną kartą skaičiau ir skaitysiu, jus labai ims juokas. Tai vaikams, jaunimui skirta Liusės Modės Montgomeri „Anė iš Žaliastogių“, jos tęsinys „Anė iš Evonlio“. Man jose tiek grožio! Sulaukus mano amžiaus žiūrima jau kitomis akimis, bet vis tiek ima kažkoks beprotiškas ilgesys. Kiek ten jaunuose žmonėse grožio! Jis toks švarus, romantiškas. Skaitau ir bėga ašaros.

„Knyga kaip magija. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygos.“

Po „Anės iš Žaliastogių“ man rikiuojasi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Šatrijos Raganos raštai.

Šimtus kartų tuos raštus skaitau ir vartau, citatas renkuosi ir vėl prie jų sugrįžtu. Abi buvo galingos moterys, sugebėjusios gyventi dėl kitų ir kartu sukurti apie save tokį ratą, į kurį patekdavo tie gerumo, o pagaliau ir reiklumo darbai. Ir jie tebeveikia.

Gink Dieve, neperskaitau visų naujų knygų. Dabar jų yra aibės. Romanų nebeskaitau, daugiau linkstu prie biografijų, žmonių likimų.

Vis sugrįžta mintis, kad visas Simonas Daukantas neskaitytas, taip pat Motiejus Valančius – daugybė dalykų, kuriuos reikia vėl imti iš naujo.

Gal pradedu vertinti, kad jie labai daug duoda. Kad ir Viktorija Daujotytė – gal ir mano pačios charakterį atitinka jos pasaulio matymas. Arba tie anuomet draustieji autoriai, pavyzdžiui, Mindaugas Tomonis. Vis pasiimu jo poeziją ir galvoju: „Dieve, kokia daugybė dalykų, kurie vėl kartojasi.“

Rasa REMEIKIENĖ

Panevėžio rajono neįgaliųjų dienos centro „Vilties sodas“ vadovė

Galbūt todėl, kad nuo vaikystės svajojau tapti policininke, bet ja taip ir netapau, man labiausiai patinka detektyvai. O jų rašytojų vienas labiausiai mėgiamų autorių – Denas Braunas.

Žmonės šį amerikiečių rašytoją turėtų žinoti iš kitados labai populiarios jo knygos „Da Vinčio kodas“, pagal kurią pastatytas filmas. Su malonumu skaičiau ir tą knygą, ir kitas D. Brauno parašytas – „Angelai ir demonai“, „Prarastas simbolis“.

Esu susižavėjusi D. Brauno sukurtu profesoriaus Roberto Lengdono personažu, narpliojančiu itin painias istorijas. Su juo ir aš įsitraukiu į knygų siužetą, mintyse aiškinuosi, svarstau, ieškau, kas nusikalto. Paprastai paaiškėja visai nelaukti, nenumatyti kaltininkai.

Be to, D. Braunas savo knygose gilinasi į krikščionybės ištakas, veiksmas vyksta Vatikane, Luvre, o man apie tai itin įdomu skaityti.

„Filmus žiūrėti man patinka ne kino teatre, o jaukiai įsitaisius namuose, šiltai apsiklojus.“

Filmus pamėgau visai kitokio pobūdžio. Labiausiai patinka psichologinio turinio filmai, kurių veikėjus galima pavadinti iškrentančiais iš šiuolaikinės visuomenės normų. Įdomu matyti, kaip jie gyvena, koks jų požiūris į pasaulį ir kaip pasaulis vertina juos pačius.

Vieni iš man labiausiai patikusių filmų – „Mano vardas Khanas“ ir „Aš esu Semas“.

Pirmasis pasakoja apie Aspergerio sindromą turinčio vyriškio gyvenimą, antrosios kino juostos herojus turi proto negalią ir vienas augina dukrelę, kurią valstybės tarnautojai siekia iš jo, kaip negebančio vaiko tinkamai prižiūrėti, atimti.

Galbūt tokie filmai mane domina todėl, kad pati dirbu su neįgaliaisiais, noriu juos kuo labiau pažinti.

Beje, filmus žiūrėti man patinka ne kino teatre, o jaukiai įsitaisius namuose, šiltai apsiklojus.

Paprastai filmus žiūriu su dukromis, vėliau visos trys juos aptariame.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų