SAVAITĖS KLAUSIMAS. Įsimintiniausias įvykis kelyje

Vairavimas ne tik puikus būdas aplankyti naujas vietas, bet ir kultūrinis reiškinys, turintis savo rašytas ir nerašytas taisykles, vertybes bei madas. „Panevėžio balsas“ jau daug metų vairuojančių panevėžiečių teiravosi, koks jų įsimintiniausias įvykis kelyje?

Viktorija REPEČKAITĖ
motokrosininkė, Lietuvos motokroso „quad“ moterų klasės čempionė, Lietuvos motokroso taurės nugalėtoja

Man toks įvykis nutiko lenktynių trasoje. Prisiminus 2021-ųjų Lietuvos taurės pirmąjį motokroso etapą Kalvarijoje, ir dabar kūnu pereina šiurpuliukai.

Laukiant antrojo važiavimo, dar stovint starto laukimo zonoje, pradėjo lyti.

Kai kurie „quad“ klasės vyrai nusprendė net nebestartuoti – nebuvo panašu, kad lietus greitai liausis.
Man net nekilo minčių nestartuoti. Bet jau ant trečio tramplino susidarė spūstis, pradėjau buksuoti, viena nebepajėgiau išsistumti keturračio. Mane ištraukė tėtis su draugu.

Lietus pliaupė, dauguma lenktynininkų tiesiog sustojo.

Visur iš paskos man bėgiojęs tėtis kažkaip padėjo užvažiuoti ant tramplino.

Puoliau į ašaras, sakiau, nebaigsiu važiavimo, buvo labai sunku kvėpuoti, o juolab kažką matyti. Tėtis ragino važiuoti, o aš vis kartojau, kad nebeturiu jėgų.

Ir kaip tik tuo metu iš už trasos ribų stop linijos atbėgo sesė.

Ji pradėjo rėkti: „Sese, važiuok, tu pirma! Tau tik tereikia įveikti dar kelis ratus!“ Sukandusi dantis nusivaliau ašaras ir apvažiavau dar tris ratus!

Baigusi važiavimą nieko aplinkui nemačiau. Buvau neįtikėtinai murzina! Bet laiminga, kad perlipau savo principus. O svarbiausia, kad užlipau ant pirmosios podiumo vietos patį pirmą kartą savo karjeroje.
Įsitikinau, kad be šeimos ir savo mylimojo palaikymo nebūčiau tiek pasiekusi.

Andrius REPŠYS
Fotomenininkas

Pernai važiavau kažkur netoli Alytaus, žiūriu, ant kelio tupi šeškas. Kadangi laukiniai šeškai greitai pabėga, pagalvojau, kad čia išmestas naminis ir reikia gelbėti.

Išlipau, ištiesiau į jį ranką. Šeškas kaip ir nieko nedaro. Tada susiruošiau imti, šeškas pradėjo bėgti. Aš gaudyti, o jis atsisuko ir kando į pirštą. Bet taip stipriai!

Noras gelbėti iš karto praėjo. Šeškas pabėgo, o aš stoviu, kraujas iš piršto plūsta. Paskui teko skiepytis nuo pasiutligės.

Jei matau, kad reikalinga pagalba, visada sustoju. Kažkada važiavau iš Prienų naktį Kauno link. Buvo pasnigę ir baisiai slidu, didžiulė pūga, greitis vos 20 km/h.

Pakeliui radau kokias keturias mašinas, nuvažiavusias į griovius. Visur stojau pažiūrėti – o gal ji ką tik nuvažiavo ir viduje prispausti žmonės? Laimė, visos mašinos buvo tuščios. Man ir pačiam yra tekę prašyti pagalbos.

Dabar paprasta, yra draudimas, atvažiuoja techninė pagalba ir jokių problemų.

O yra buvę, kai Motinos dienos išvakarėse važiuojant pas mamą palei Salantus nutrūko variklio dirželis.
Kelias tuščias, nė vienos mašinos.

Mano kabrioletą iki garažiuko Salantuose nutempė traktorius.

Vietinis meistrelis įkišo ranką į kokių 200 dirželių kalną, pamakalavo, ištraukė vieną, na, sako, jei tiks, tik šitas.

Ir netiko.

Pasiskambinau draugams iš visureigių klubo. Klaipėdos visureigininkai atrado kažkokį meistrą, draugas iki jo nutempė, tas nuvažiavo į kažkokią jau nebedirbančią detalių parduotuvę, ten specialiai jam pardavė tą ypatingąjį dirželį ir galop nuvažiavau pas mamą. Kelyje galioja paprasta taisyklė: padėk kitam ir tau padės.

Virginijus MAČĖNAS
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kelių policijos skyriaus viršininkas

Važiuoju kartą tarnybiniu automobiliu magistrale į pasitarimą Vilniuje ir mane stabdo. Matau, nuleistas lengvosios ratas.

Pasirodo, Šiaulių apylinkės teismo mašina veža teismo pirmininką, beje, mano bendraklasį, į pasitarimą Vilniuje. Nuleido padangą, o neturi rakto ratui pakeisti. Neįtikėtinas sutapimas sutikti seniai matytą klasės draugą tokiomis aplinkybėmis magistralės viduryje.

Mano tėtis buvo vairuotojas. Jau ant jo kelių sėdėdamas pradėjau vairuoti kolūkio sunkvežimį GAZ-51.
Visi paaugliai kaime važinėdavom motociklais, vairuodavom traktorius, kolūkio vairuotojai mums ir sunkvežimius patikėdavo – viską mokėjome, o teisių neturėjome.

Tėtis jau turėjo „Žigulį“, kai aš, grįžęs iš mokyklos, sugalvojau nieko nesakęs nuvažiuoti į Biržus. Ten lenkai tiesė dujotiekį ir pas juos buvo galima nusipirkti vakarietiškų daiktų. Galvoju, spėsiu suvažinėti, kol tėtis grįš iš darbo.

Grįžtant atgal iš Biržų baisiai sutemo, užėjo didelis rūkas – nieko nesimato, nors į akį durk.

Važiavau gal 20 km/h. Tėtis, žinoma, ir iš darbo grįžo, o namie nėra nei vaiko, nei mašinos, oro sąlygos žiaurios.

Pagaliau parvažiuoju, galvoju, dabar tai gausiu pylos. Bandau aiškintis. Tėtis išklausė ir sako: šaunuolis, kad atsargiai važiavai.

Tomas MARKELEVIČIUS
žurnalistas, automobilių ralio, kroso, slalomo dalyvis

Ko gero, įsimintiniausias įvykis kelyje nutiko 2012-aisiais metais. Nors jau nebebuvau „klevo lapas“, tačiau vairavimo patirties dar turėjau nedaug.

Pirmoji mano avarija ir dar judriame kelyje „Via Baltica“ iki šiol stovi akyse.

Su kolega Dovydu keliavome namo iš automobilių varžybų Kaune. Jose filmavome reportažą laidai. Aš vairavau, Dovydas snūduriavo šone.

Oro ir eismo sąlygos buvo geros, važiavau leistinu greičiu. Tačiau privažiavus Truskavos miestelį įvyko avarija.

Autobusų stotelėje pamatėme stovintį seną „Volkswagen Transporter“ mikroautobusą. Nebuvo minčių, kad jis pajudės į kelią nepraleidęs mūsų. Jokių posūkio signalų nerodė.

Vos susilyginome, mikroautobusas pajudėjo į mūsų juostą ir staigiai trenkėsi į šoną.

Nuo smūgio mano „Honda Accord“ iššoko į priešpriešinio eismo juostą. Laimė, pavyko greitai sugrįžti į savo pusę ir sėkmingai sustoti.

Per susidūrimą salone pažiro stiklai – dužo keleivio pusės langas.

Dovydas nebegalėjo išlipti iš automobilio, nes mikroautobuso priekinis buferis tiesiog perskrodė visą mūsų automobilio šoną ir durelės užsikirto. Dovydas išsiropštė per langą.

Paiškėjo, kad „Volkswagen“ vairavo 86 metų senolis. Pradėdamas važiuoti jis net nepažiūrėjo į veidrodėlį.

Kadangi nei mes, nei avarijos kaltininkas nenukentėjo, užpildėme eismo įvykio deklaraciją, pasikeitėme buferiu kiaurai prarėžtą padangą ir sėkmingai grįžome namo.

Mano automobilį teko išmesti, bet svarbiausia ne tai. Jei po susidūrimo išlėkus prieš eismą ten būtų važiavę vilkikai, o tai yra dažnas reiškinys šiame kelyje, šitos apžvalgos jau turbūt nebūtų.

Ko pasimokiau iš to įvykio?

Kelyje vairuotojas privalo numatyti situacijas į priekį, galvoti ne tik apie savo veiksmus, bet ir prognozuoti, kaip pasielgs kiti.

Edita SKARDŽIUVIENĖ
Panevėžio autobusų parko vairuotoja