-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Panevėžio balsas“ šią savaitę panevėžiečių klausia, koks vasaros vaikystės įvykis jiems įsiminė labiausiai? Su kuo susiję jų gražiausi vaikystės prisiminimai?
Dovydas BUTKUS
Garsus pasakotojas, agentūros „SOS vaikai“ socialinis darbuotojas
Augau Vadokliuose, o už trijų kilometrų nuo to miestelio tyvuliuoja Juodžio ežeras. Tad kone visos mano vaikystės vasaros pramirkusios tame ežere.
Atvykstantieji atkreipia dėmesį, kad atvažiavus ilsėtis ar žuvauti prie šio ežero puola sparvos. Taip, puldavo jos ir mus, vaikus. Bet negi sparvos užgins maudymosi malonumą? Užmuši kraujasiurbę ir toliau turškiesi ežere!
Pamenu, maudytis į Juodį neretai mindavome vienu dviračiu keturi vaikai. Vienas sėdėdavo ant vairo, kitas ant skersinio – jam tekdavo ir vairuoti tą transporto priemonę, trečiam likdavo vieta ant dviračio balnelio. Ketvirtas sėsdavo ant bagažinės – tasai mindavo dviračio pedalus.
Dar vienas vaikystės prisiminimas – kai mes, vaikai, kukurūzų lauke statydavomės namus. Išlaužę augančius kukurūzų stiebus, jais išklodavome „grindis“, netgi lovas pasigamindavome. Namo stogą taip pat dengdavome nulaužtais stiebais.
Buvome namą susirentę ir pušynėlyje netoli Vadoklių. Toms statyboms jau reikėjo vinių – jomis sukalėme šakas.
O tvirčiausias mūsų pasistatytas namas buvo draugo ūkiniame pastate – toks pastatas pastate, suręstas iš lentų. Net išdažėme savąjį būstą „pasiskolinę“ dažų, kuriuos draugo mama buvo nusipirkusi jų namo remontui.
Gera augti kaime, kur daug žalumos, daug laisvės ir dar daugiau veiklos.
Aš šeimoje buvau jauniausias vaikas, saugoti mane buvo patikėta vyresniesiems. Tad jei kur nuklysdavome, laiku negrįždavome namo, o ir už kitas mūsų padarytas išdaigas paprastai kliūdavo ne man, bet mano „saugotojams“. Juos mama pabardavo, kad tinkamai neprižiūrėjo mažylio.
Vaidas POCIUS
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius
Nebuvo lengva iš atminties tokį įvykį ištraukti.
Turbūt įsimintiniausias būtų įvykis, susijęs su žvejyba, bet turintis gilesnę prasmę.
Vaikystėje daug laiko, ypač per atostogas, praleisdavau meškeriodamas. Kartą tėviškėje žvejojau žvyro karjere iš valties. Netoliese maudėsi vaikų būrelis. Nors dažniausiai susitelkiu į patį procesą – žuvies gaudymą, bet tada išgirdau ar šūktelėjimą, ar riksmą, tarsi „Gelbėkite!“
Atsisukęs pamačiau, kad vienas vaikas lyg ir iškyla – paneria, iškyla – vėl paneria. Jis jau buvo pradėjęs skęsti.
Nespėjęs nieko pagalvoti tiesiog instinktyviai paleidau iš rankų meškerę ir su visais drabužiais šokau iš valties į vandenį.
Pavyko tą vaiką ištraukti į krantą.
Man tuo metu ėjo trylikti, gal keturiolikti metai. Skendęs vaikas buvo keleriais metais jaunesnis.
Gerai, kad kranto būta netoliese, tad viskas laimingai pasibaigė.
Tie vaikai buvo iš kažkur atvažiavę – aš jų tikrai nepažinojau, nei vėliau domėjausi. Net nežinau, kam pavyko išgelbėti gyvybę. O gal ir pats būtų išsikapstęs? Dabar sunku pasakyti, bet kiti vaikai buvo tikrai išsigandę. Po įvykio šoko ant dviračių ir greitai išvažiavo.
Tiesą sakant, daugiau nebuvau jų sutikęs ir nežinau, kas tas laimingasis.
Sandra MYŠKIENĖ
Panevėžio Bendruomenių rūmų direktorė
Labiausiai įsiminusi vaikystės vasara – kai tėvai nusprendė mane nuvežti pas senelius į Latviją, Saulkrastus.
Pas senelius visuomet mėgau svečiuotis, bet kad mane paliktų visai vasarai vieną, iš anksto man nieko nesakę… Buvo didžiulis netikėtumas, juolab kad latviškai mokėjau tik kelis žodžius.
Tuo metu buvau gal antrokė. Kai supratau, kad mane atvežusių tėvų nebėra, buvo didžiulis stresas.
Iš pradžių pykau ant tėvų, bet paskui pajutau didžiulį malonumą gyventi tokios nuostabios gamtos apsuptyje ir turėti tokią laisvę.
Dabar Saulkrastai yra turistinis miestelis, o tuomet tai buvo unikalios laukinės gamtos perlas. Seneliai gyveno name ant kalno, aplinkui – vien nuostabūs ąžuolynai, nesibaigiantys spanguolynai, upeliukai, jūra.
Seneliai labai pasitikėjo manimi – leisdavo vienai vaikščioti po nuostabaus grožio apylinkes. Bet kad ir kur eitum, nepaklysi, nes iš tolo švietė ant kalnelio stovinčios senelių sodybos raudonas stogas.
Tai buvo pati geriausia vasara: ant smilgų verdavau žemuoges, supdavausi ąžuolyne įrengtose sūpynėse, mat Latvijoje per Jonines labai gaji tradicija yra suptis. Stebėdavau, kaip senelis šeimininkauja savo bityne.
Pirmą kartą ragavau kukurūzų tiesiai iš lauko – iki tol juos matydavau tik parduotuvės lentynose.
O kartą miške užtikau tiek grybų, kad teko nusimauti sportines kelnes, užrišti jų galus ir taip parnešti juos į namus. Jaučiausi kaip tikras Tarzanas laukinės gamtos apsuptyje!
Žinoma, tų vasarų pas senelius būdavo ir daugiau, bet jau trumpesnių.
Paaugusi dažnai važiuodavau į vasaros stovyklas, skirtas „ekraniečių“ vaikams. Gerai besimokantiems stovykla, trunkanti visą mėnesį, buvo rengiama net Vokietijoje.
Bet įspūdingiausia vasara išliko būtent ta, kai buvau tiesiog įmesta į visai kitą aplinką, kur net nesupratau kalbos.
Senelių jau nebėra, bet palaikome puikius santykius su pusbroliais, su kuriais pas senelius leisdavome vasaras ir iki mėlynumo maudydavomės jūroje.
Labai gerai išmokau latvių kalbą. Ir dabar, kai atvažiuoja kolektyvai iš Latvijos, jaučiu didelį malonumą gebėdama susikalbėti latviškai.
Deimantė URBONAVIČIENĖ
Vizažo meistrė
Pirma mintis, šovusi į galvą pagalvojus apie vaikystę, – lietus.
Vasaros dienas įprastai leisdavau kaime pas močiutę, turbūt todėl mano vaikystė ir visi su ja susiję atsiminimai labai kaimiški.
Pamenu, kaip po smarkaus vasaros lietaus lakstydavau su draugais ir pusbroliu basomis kojomis po balas. Kiek nedaug tuomet tereikėjo iki visiškos laimės! Mes, suaugusieji, manau, leidžiame sau per mažai to spontaniškumo, vėjavaikiškumo, lengvabūdiškumo, esame tarsi įspraudę save į rėmus.
Būdavo be galo nerealus jausmas, kai mus, vaikus, netikėtai užklupdavo ta didelė ir intensyvi vasaros liūtis, anuomet apsemdavusi visas mažas kaimo gatveles.
