-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tas šiurpusis Helovynas: švęsti jį ar nešvęsti, štai koks klausimas. Gausybė nušvitusių įmantriais raštais išskaptuotų moliūgų, šiurpios kaukės ir saldainių kaulijimas vaikštant nuo durų prie durų. Taip Vakarų šalyse švenčiamas Helovynas, o ir Lietuvoje paskutinė spalio naktis tampa vis aktualesnė ieškantiems smagių pramogų.„Panevėžio balsas“ šį kartą panevėžiečių teiraujasi, ar jie švenčia magišką Helovyno naktį, ar visgi jiems artimesnės lietuviškos tradicijos, kai spalio ir lapkričio sankirtoje įsivyrauja susikaupimas ir ramybė.
Lina VILIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja
Helovyną vertinu neigiamai ir jo nešvenčiu. Helovynas populiarėja todėl, kad nekalbame apie kitą šventę, kuri mums, lietuviams, daug svarbesnė. Tai – Vėlinės, Ilgės.
Nors tos šventės siejasi, nes ir per Vėlines, ir Helovyną kalbame apie mirusiųjų pasaulį, visgi pastaroji šventė yra amerikietiška tradicija. Netgi galbūt iš Pietų Amerikos, Meksikos atkeliavusi ir visiškai nieko bendro su mumis neturinti.
O lietuviškoji tradicija, kuri mums artima, kažkodėl baigia nunykti.
Prieš trejus metus kaip tik per Helovyną teko lankytis Amerikoje. Ten ši šventė tikrai populiari. Amerikiečiai ir namus puošia, ir šiurpnakčius daro, ir vaikai vaikšto pas kaimynus. Bet tai yra jų, ne mūsų, šventė.
Lietuvoje ji prigijo tik dėl to, kad mėgstame linksmintis, traukia smagūs dalykai. O Vėlinės, Ilgių vakarai visai kitokio pobūdžio, kai susikaupus prisimenami ir pagerbiami mirusieji.
Helovynas mūsų visuomenėje atsirado maždaug prieš 15 metų. Visuomenei plačiau atsivėrus, atsiradus įvairioms medijoms ir galimybėms susisiekti su kitais kontinentais, ir pas mus ji atėjo. Bet ar reikėtų mums švęsti?
Manau, kad Lietuvoje švenčiantieji Helovyną nesuvokia, kokia jo prasmė ir kaip jis švenčiamas ne tik Amerikoje, bet ir Meksikoje. Tai yra mirusiųjų pagerbimo šventė. Tik tiek, kad pagal jų tradiciją švenčiama linksmai, galbūt net su pasijuokimu.
Bet kodėl mes turėtume taip švęsti? Kodėl vaikai turėtų žiūrėti į kažkokius pakaruoklius ar žmones nukirstomis galvomis ir kitus siaubus, o paskui nemiegoti naktimis? Vaikas vienas bijo išeiti į kiemą, bijo namuose būti vienas, o mes jį pratiname prie tokios kultūros!
Prieš Vėlines reikėtų galvoti apie mūsų mirusiuosius, aplankyti kapus, uždegti žvakutę, pabūti, pasikalbėti su išėjusiais žmonėmis, prisiminti išėjusius giminės žmones, kokie jie buvo.
Ar mes švęsime Helovyną prisimindami? Ši šventė juk taip pat yra prisiminimas, tik mes nežinome, ką prisiminti, nes tai ne mūsų kultūra.
Mūsų kultūroje nuo dabar stoja tamsusis metas, kai pradeda lankytis vėlės mums pagelbėti, mus apsaugoti. Iki pat Kūčių vakarienės jos yra čia, šalia, o mums dera prisiminti išėjusiuosius.
Valdemaras LIUDVINAVIČIUS
Laidų vedėjas, renginių organizatorius
Teko dalyvauti ne viename Helovyno renginyje. Negaliu sakyti, kad širdis šventė, daugiau teko persikūnyti į kokį nors personažą ar atlikėją. Man tikrai nėra noro švęsti šią šventę.
Kad ir kaip būtų, labai jaučiasi Helovyno popsas, komercinė šios šventės pusė. Bet kiekvienas turi teisę rinktis. Kai kam tai puikus būdas užsidirbti. O yra ir labai gražių atvejų, kai pasiruošimas šiai šventei suvienija visą bendruomenę.
Aš ir pats praėjusią savaitę dalyvavau STEAM atviros prieigos centro kūrybinėse dirbtuvėse ,,STEAM’ween’as“, kur teko įsikūnyti į Adamsų šeimynėlės galvos vaidmenį. Vyresniųjų klasių moksleiviams per žaidimą, teatrą, improvizaciją vedėme pamokas.
O ir sūnui teko išpjaustyti moliūgą darželio Helovyno šventei. Tiesa, išėjo nepiktas, labiau panašus į Velykų salos Moai. Tikrai norėčiau mokėti gražiau pjaustyti moliūgą (šypsosi).
Nesu šios šventės priešininkas, bet nelabai suprantu, kodėl reikia kabinti kaukoles, taškytis krauju ar lakstyti su pjūklais.
Kiekviena šventė turi savo atributiką, bet ar tikrai mums reikia tokių baisybių? Jeigu taip norisi nugalėti baimes, geriau nuo tilto nušokti su guma.
Kiek teko domėtis, Helovynas, bent jau šios šventės pradžia, siekia pagoniškas ištakas. Tai buvo šviesos pabaiga ir tamsos atėjimas. Diena, kai baigiasi vasara ir prasideda tamsusis metų laikas.
Bet iš nežinojimo ar dėl kitų dalykų ši šventė tarsi išsigimė. O dažnas net nesigilina į šios atėjūniškos šventės tikrąsias tradicijas.
Gal esu jau kitos kartos atstovas, bet iš senelių ir močiučių laikų atėjęs supratimas, kad Vėlinės – daug svarbesnė ir prasmingesnė diena.
Jūratė ABROMAVIČIENĖ
Tautodailininkė
Kadangi išauginau tris vaikus, o dabar dar auginu ketvirtąjį, mažėlį, puikiai žinau, kaip jiems smagu šėlti, dūkti kaukėtiems. Be to, kaukes gaminu ir pati.
Kol augo, manieji vaikai mėgdavo kaukėti švęsti ir Kalėdas, ir Tris karalius, ir Užgavėnes, o kai į Lietuvą atėjo Helovynas, dukros tądien apsirengdavo raganomis, vyresnėliui pagaminau kaukę su išpiešta kaukole. Vaikai jomis tikrai džiaugėsi. Dabar vyresniojo brolio kauke pasinaudoja mūsų mažylis.
Žinau, kad ne visiems patinka Helovynas, kai kurie jį vadina primesta, taigi, dirbtine švente.
Aš taip nemanau. Mano požiūriu, švęskime tradicines, lietuviškas šventes, bet kodėl nepaįvairinus gyvenimo ir, sakykime, Helovynu.
Girdėjau, kad kai kurie žmonės nemėgsta Helovyno dėl nelietuviško jo pavadinimo, bet taip pat girdėjau, kad jį būtų galima pavadinti šiurpnakčiu. Tad – kodėl gi ne?
Tąjį šiurpnaktį, spalio 31-osios vakarą, šėliodavo mūsų vaikai. Mes, suaugusieji, tik padėdavome jiems pasirengti tokiai pramogai.
Vaikai šiurpnakčiui išskaptuodavo, o po to ir išraižydavo moliūgą, įstatydavo į jį žvakutę ir pastatydavo mūsų daugiabučio laiptinėje. Visiems dėl to būdavo smagu.
O šiemet mes, tautodailininkai, organizuojame visuotinį moliūgų skaptavimą ir jų raižymą, jais puošime Kultūros ir poilsio parką.
Norėtume, kad išskaptuoti moliūgai atrodytų labiau linksmi nei šiurpinantys.
Daugvydas STANIŪNAS
Animatorius, renginių organizatorius
Helovyną švenčiu ir, manau, didžioji dalis jaunimo taip pat jį švenčia.
Man Helovynas asocijuojasi su persirengėliais, išpuoštomis erdvėmis ir supratimu, kokie kūrybiški yra žmonės.
Todėl ši šventė man yra turbūt viena laukiamiausių po Kalėdų. Galiu netgi visą savaitę vesti įvairius renginius, įsikūnyti į kažkokį baisų herojų, pasidaryti įspūdingą grimą ir leisti sau daryti ką noriu. Tada būnu nebe aš, o tampu herojumi, kuris žmonėms labai patinka.
Kiekviena Helovyno šventė yra savaip įspūdinga ir įsimintina, todėl labai džiaugiuosi, kad galiu būti tokių renginių dalis.
Helovynas švenčiamas spalio 31-osios naktį, o lapkričio 1-ąją, Visų šventųjų dieną, aš, kaip ir visi, keliauju pas savo artimuosius, kurių jau nebėra.
Uždegame žvakutę, pagerbiame juos. Man patinka nueiti į kapines vakare, kai plazdenant šimtams žvakučių būna labai gražu, tylu ir jauku.
Komentarai
-
- Nuomonė
- 19:49 2022.10.31
Rodyti visus komentarus (1)Helovyno šventė lietuviams ir jų kultūrai yra svetima. Tai airių, anglų šventė. Bet mums reikia šou vietoj ramaus apmąstymo ir mirusiųjų vėlių pagerbimo.