SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar diplomas atveria visus kelius?

SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar diplomas atveria visus kelius?

Daugeliui mokymasis siejasi su mokykla, studijomis kolegijoje arba universitete. Dar būdami vaikais, girdėjome, jog turime gerai mokytis, kad pasiektume savo svajones. Net ir lietuvių liaudies patarlė sako: „Be knygos nėra mokslo, be mokslo nėra ir gyvenimo“.

Visgi ne visada įgytas diplomas parodo tikruosius darbuotojo gebėjimus.

„Panevėžio balsas“ šįkart panevėžiečių klausė: ar šiais laikais diplomas atveria visas duris, ar jis yra reikalingas, kodėl verta mokytis visą gyvenimą?

Patrikas SKRUDUPIS

Šv. Juozapo globos namų vadovas, humanitarinių ir socialinių mokslų magistras

Atsakydamas į klausimą, kiek žmogaus gyvenime svarbus diplomas, norėčiau pasiremti vieno garsiausių Europoje – Oksfordo universiteto šūkiu, kuris išverstas į lietuvių kalbą skamba maždaug taip: „Kuo daugiau sužinai – tuo daugiau pamiršti. Kuo daugiau pamiršti – tuo mažiau žinai. Kam tuomet mokytis?“

Šis šūkis provokuoja. Sakyčiau, provokuoja mąstyti.

Neslėpsiu, esu susidūręs su jaunais žmonėmis, kurie irgi užduoda klausimą, kam mokytis, juk visos žinios – internete, tereikia paspausti kelis mygtukus.

Taip pat aš, o tikriausiai ir daugelis, esame susidūrę su nelabai daug mokslo ragavusiais žmonėmis, kurie neabejoja tuo, ką žino. Turbūt ne vienam teko susidurti ir su mokslininkais, profesoriais, kurie ne kirviu nukerta tvirtindami tą ar aną, o svarsto, abejoja, pateikia daug prielaidų, ieško geriausio varianto.

Mano supratimu, kiekvienas aukštojo mokslo diplomas (P. Skrudupis jų turi tris – aut. past.) pirmiausia parodo praleistą laiką gilinantis į pasirinktą sritį.

Diplomas yra žmogaus pasiekimas, jo gyvenime paliekantis įspaudą. Bet taip pat noriu pabrėžti, kad studijuojant įgytas diplomas dar negarantuoja profesinės sėkmės.

Esu girdėjęs, kad ypač inžinerines, informacinių technologijų specialybes pasirinkusiems pradinių kursų studentams jų profesoriai sako, jog tai, ko šie jaunuoliai mokosi vos įstoję, kai baigs magistrantūrą, jau bus pasenę.
Sensta ir visos kitos žinios, jas reikia nuolat atnaujinti.

Tad profesinės sėkmės sulaukia tie, kuriems neužtenka žinių, įgytų iki gaunant diplomą, tačiau kuriuos universitetai, davę gerus pagrindus, išmokė žinių ieškoti visą gyvenimą.

Dar pridurčiau, kad vienas geriausių dalykų, ką galima pasiimti iš universitetų, – tai ir norą, ir gebėjimą mokytis, žinias, kurios užsimiršta, pildyti naujomis.

Violeta MIČIULIENĖ
Aktorė, humoristė, režisierė, tinklaraštininkė

Daug kas priklauso nuo to, kurioje srityje nori save realizuoti. Jeigu turi gebėjimą, genofondo dovaną, palaiminimą iš aukštybių, tavo rankos ir mintys kuria stebuklus. Nė vienas diplomas nesutrukdys ir nepadės šiam procesui.

Bet šiame pasaulyje, kaip mano jaunystės laikais buvo sakoma, su popieriuku esi žmogus, o be jo – niekas. Žmogiškumui prie šio pietų stalo jau nebelieka vietos, reikia rodyti diplomus, kurie praktiškai nieko nepasako.

Aš pati išėjau iš valdiškų darbų. Man labai patiko daryti tai, ką dariau, bet nepajėgiau susitvarkyti su savo charakterio savybėmis, kurios konfrontavo su sistema. Aš ne sistemos žmogus, aš menininkė ir noriu kurti ryte, dieną, naktį ar visą savaitę. O kitą dieną, jeigu iškrenta varžtelis ir pradeda byrėti viskas, nebegaliu kurti. Popieriuko reikia tiems žmonėms, kurie neturi meno suvokimo.

Tas popierius nieko nereiškia, nors man labai patiko mokytis, tai dariau dėl savęs.

Mokykloje dažniausiai tai darome dėl tėvų, mokytojų, dėl geresnio pažymio. Baigiau tuometę kultūros mokyklą raudonu diplomu – vien penketukais penkiabalėje sistemoje.

Dažnai, kai tik sūnus nenorėdavo ruošti namų darbų, tuo diplomu jam pamojuodavau prieš nosį – matai, kokia tavo mama buvo gera mokinė. Bet diplomas nė velnio nepadėjo, nes skaičiai yra tik skaičiai. Tie, kurie nesugeba kurti, skaičiuoja kitų pasiekimus, nes daugiau nieko nemoka.

Esu už tai, kad žmogus tobulėtų, lavintųsi dėl savęs, išlaužtų iš savęs pačias geriausias savybes. Kad ir kiek būtų metų, žmonės turėtų save lavinti.

Trečiojo amžiaus universitetas – viena tų galimybių. Aš – už tuos žmones, kurie nepasiduoda amžiaus limitui ir nuolat ko nors mokosi.

Puikus to pavyzdys esu pati (juokiasi). Prieš dvejus metus baigiau pedagoginių studijų magistrantūrą. Tokio amžiaus žmogus jau turėtų laukti paštininko, atnešančio į namus pensiją, o ji mat dar pedagogiką sumano studijuoti!
Bet to man reikia dėl savęs. Judesys galvoje, naujos mintys labai daug duoda pačiam žmogui. Man tai leidžia pajusti pasaulio pulsą.

Gali būti, kad ir toliau mokysiuos. Šiemet turbūt nesuspėsiu, nes turiu pabaigti monospektaklį ir esu davusi sau pažadą iki kitos knygų mugės pabaigti savo knygą.

Bet gal septyniasdešimtmečio proga pradėsiu studijuoti doktorantūroje?

Netgi norėčiau stoti mokytis elektriko specialybės. Namuose verkiant reikia pasikeisti elektros instaliaciją.
Noriu viską žinoti.

Kartą nuvažiavusi į Birštono sanatoriją pastebėjau, kad tuščiame baseine matosi tik vyriškio kojos. Pagalvojau, kad arba jau miręs, arba sveikata sušlubavo. Bet, pasirodo, ten žmogelis tvarkė santechniką. Priguliau prie jo, pradėjau visko klausinėti. Jis nustebęs paklausė, ar esu naujoji darbuotoja. Taip nuoširdžiai viską išpasakojo, nes man tikrai buvo įdomu.

Baisiausia, kad suvokiu, jog nespėsiu visko išmokti ir sužinoti.

Ingrida LIPNICKIENĖ
Verslininkė, grožio studijos savininkė

Jaunam žmogui, galvojančiam apie savo perspektyvą, išsilavinimas visada būtinas jau vien dėl jo paties savigarbos, saviraiškos ir pasitikėjimo savimi.

Dabar mažai belikę siaurai, techniškai apibrėžtų sričių. Jaunam žmogui, o šiais laikais ir 45-erių dar laikomas jaunu, rinkoje keliami tikrai labai aukšti reikalavimai, pradedant bendravimu, psichologijos, socialinių medijų, grafikos, dizaino išmanymu.

Manau, kad ir kokia būtų sritis, jei darbdavys gali rinktis darbuotoją su diplomu, visada svarstyklės nulems į tokio pusę.

Tas pats galioja ir grožio srityje. Grožio salonuose nuolatos vyksta pokalbiai, diskusijos, klientai labai skirtingi, reikia gebėti prie kiekvieno prisitaikyti, išklausyti, kartais ir patarti. Tikrai daug maloniau klientui bendrauti su grožio meistru, kuris profesionalas ne tik savo srityje, bet ir plačiąja prasme.

Jei klientės gydytojos, mokytojos ar pan., o grožio meistrė sunkiai sakinį surezga, nesvarbu, kad ji procedūrą tobulai atlieka, bet kitą kartą tokia klientė veikiausiai pasirinks intelektualesnę specialistę, su kuria galėtų pakalbėti ir platesnėmis temomis.
Grožio meistras turi būti apsišvietęs, apsiskaitęs, pasitikintis, žinantis kliento psichologiją, mokantis bendrauti. O išsilavinimas prie žinių prideda ir tokių bendrųjų gebėjimų, kompetencijų.
Jei žmogus nori būti visada jaunas, energingas, turi rūpintis ne tik fiziniu kūnu, sveika mityba, bet ir lavinti protą, o tam reikia nuolatos mokytis. Kai nustoji domėtis, mokytis, prasideda senėjimo procesai.

Tomas PRŪSAS
Bendrovės „Harju Elekter“ vadovas

Idealiu atveju visuomenė, be abejo, nori kokio nors įrodymo, kad žmogus kažką geba, ir tas įrodymas būtų diplomas. Bet realybė tokia, kad dabar diplomas dėl įvairių priežasčių devalvuotas. Dėl ydingos studijų krepšelių sistemos studentas yra mokymo įstaigos klientas. O klientų niekas neišveja, nes tai – pinigai, iš kurių mokymo įstaigos gyvena.

Per paskutinius du dešimtmečius sistema pati iš savęs padarė tai, ką dabar turime. Diplomą gauna ir labai geras studentas, ir tas, kuris neturėtų gauti.

Pasekmė tokia, kad diplomuotieji, bet nieko nemokantys atėję į darbo rinką gadina ne tik diplomo, bet ir visos mokymo įstaigos įvaizdį.

Toks diplomo devalvavimas labiausiai devalvavo mokymo įstaigų įvaizdį ir pačias mokymo įstaigas.

Diplomas turėtų atspindėti kompetencijas, būti įrodymas, kad žmogus, baigęs studijas, geba laiku atlikti užduotis, atsiskaityti, atrasti mokslinį naujumą, yra įgijęs bent jau gebėjimą analizuoti duomenis ir iš jų daryti išvadas.
Tai yra aukštojo mokslo esmė, bet tai atsiranda tada, kai aukštosios turi šansą atlikti pagrindinę funkciją – išfiltruoti gebančius ir norinčius, juos mokyti ir išduoti jiems diplomus.

Daug metų diplomai buvo dalijami į kairę ir dešinę to nevertiems ir jie tapo nieko nebereiškiantys. Čia tas pats, kas olimpinėse žaidynėse visiems duotume auksą. Ko tada jis būtų vertas? Nieko.

Visa esmė ir yra, kad turi atsirinkti geriausi. Gal tai ir labai supaprastintas ir subanalintas pavyzdys. Kai aš studijavau, baigė tik 30–40 procentų įstojusiųjų. Visiškai normali aukštosios mokyklos funkcija ir pareiga visuomenei neišduoti diplomų tiems, kurie neturi užsispyrimo, motyvacijos, o kartais ir gebėjimų baigti studijas.

Vadinkime daiktus tikraisiais vardais: išduoti diplomą tam, kuris to nevertas, yra mažiausiai melagystė.

Žmogus, baigęs aukštąjį mokslą, turi kurti vertę. Pas mus kažkodėl tai neakcentuojama. Visame pasaulyje geriausi universitetai visada pabrėžia, kiek per pirmus trejus metus uždirba jų absolventai. Turėsi kokią nors kompetenciją, kurios reikia darbo rinkoje, tavo diplomas turės ir vertę.

Pas mus priimant žmogų į darbą diplomui skiriama nulis dėmesio. Niekas jo nebeprašo. Visi darbdaviai prašo kompetencijų.

Visoje Europoje tikrai daugėja žmonių, kurie yra superspecialistai, kuria superaukštą pridėtinę vertę, bet neturi aukštojo mokslo diplomų. Jie baigę kokius nors kursus ir panašiai.

Manau, aukštasis mokslas turi atrasti savo vietą, bet atras tik tada, kai pradės kurti tikrą vertę.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų