-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vaikystėje Kūčioms ir šv. Kalėdoms vykdavome pas senelius į kaimą Anykščių rajone. Dengiant stalą, visada būdavo dedama glėbelį šieno po balta staltiese.
Per Kūčių vakarienę, išragavus visus patiekalus, visi traukdavome po šiaudelį.
Ilgas lemia ilgą ir laimingą gyvenimą, trumpas – vargingą ir trumpą. Smulkus reiškia sunkų, o storas, su lapeliais – turtingą, sotų.
O Kalėdų rytą šienas buvo nunešamas gyvuliams į tvartą tikint, kad tada jie bus sveiki ir našūs. Pakilus nuo Kūčių stalo mama su močiute puodelyje išlydydavo žvakių vaško.
Kiekvienas, pasisėmęs po šaukštelį, pildavome vašką į šalto vandens dubenėlį. Jis sustingdavo, o mes stengdavomės įžiūrėti, kokia tai figūra.
Tada močiutė su mama paaiškindavo reikšmes.
Buvau maža ir sunku atsiminti, ką man tada pranašavo Kūčių vakaro burtai, ar jie nulėmė mano gyvenimą. Tačiau mums, vaikams, tai atrodė labai paslaptinga ir įdomu.
Dabar šieno po staltiese nebededame, nes neturime savo džiovinto, nei gyvuliukų ar naminių augintinių, kuriems būtų galima jį šv. Kalėdų rytą nunešti.
O žvakių vašką renku visus metus, kad panaudočiau burtams. Vaikams patinka išbandyti viską, kas bent iš dalies susiję su vandeniu.
Dukra jau suaugo ir per šias Kūčias galės pabandyti išpranašauti sau meilę ir santuoką.
Kaip žinoma, daugelis Kūčių vakaro burtų yra skirta netekėjusioms merginoms ir nevedusiems vaikinams.
Vienintelė kitokia Kūčių vakarienės tradicija mūsų šeimoje yra ta, kad stalą dengiu savo močiutės rankų darbo staltiese. Raudonais šermukšniukais siuvinėta ir apnerta staltiesė man yra kaip relikvija. Tai staltiesei daugiau kaip penkiasdešimt metų. Kai močiutė mirė, išsidalinome jos palikimą. Man labiausiai reikėjo karakulio kailinių, nors vėliau paaiškėjo, kad jie visai netikro karakulio, ir staltiesės.
Ta staltiesė – lyg gyvybės siūlas su savo išėjusiais šeimos nariais. Kūčios man yra be galo sentimentali, emociškai jautri šventė. Prieš 21-erius metus per Kūčias palaidojau savo mamą. Tą Kūčių dieną spaudė net 31 laipsnis šalčio. Todėl ant Kūčių stalo visuomet būna tuščia lėkštelė išėjusiesiems. Turiu dar du brolius ir dvi seseris, o daugiausia mamą būtent aš sapnuoju. Gal tai ir susiję su burtais?
Šeimoje gyva tradicija po staltiese patiesti šiaudų ir vėliau traukti po šiaudą, jeigu ilgas – numatomas toks pat ilgas gyvenimas, jei trumpas, galima šiaudą traukti antrą kartą. Juk visi turi teisę į antrą šansą (šypsosi).
O visi kiti burtai su antrosios pusės radimu jau nebeaktualūs.
Mano darbas – rūpintis švenčių organizavimu kitiems. Tas kalėdinis laikotarpis kultūros darbuotojams – pats darbymetis. Džiaugiuosi, kad Kūčioms dar į namus parvelku kojas. Tad norisi ne burtų, o jaukaus pasisėdėjimo su artimiausiais žmonėmis.
Užtektinai „atsibūriau“ studijų laikais. Kai išvykau mokytis į Rokiškio kultūros mokyklą, gyvenau bendrabutyje. Tai buvo 1987–1988 m., kai nebuvo galima švęsti Kūčių, žmonės tai darydavo paslapčia. Ir dažnai jos pasitaikydavo viduryje savaitės, o mūsų niekas neišleisdavo į savo kaimus.
Mes, studentės, švęsdavome patamsyje prie žvakių. Ir burdavomės tikrai daug.
Ko tik nepridarydavome! Išbėgdavome į miestą ieškoti tvorų, apkabindavome jas ir skaičiuodavome, ar apglėbėme porinį skaičių pagalių, kas reikšdavo, kad kitąmet vienos nebūsime. Raštelius su vyriškais vardais dėdavome po pagalve. Taip pat gatvėje sutiktų vyriškių klausdavome vardo. Buvo tikima, kad tokiu vardu bus ir mylimasis.
Tačiau labiausiai įsiminė Kūčių naktis po stalu. Sakydavo, jeigu visą šitą naktį išmiegosi po stalu, kitąmet susirasi porą ar ištekėsi.
Bendrabutyje stovėjo toks senovinis mokyklinis stalas metalinėmis kojomis – nors ir sunkiai, bet įsibraškinau tarp tų metalinių kojų ir išmiegojau visą naktį. Dabar tai atrodo juokinga. Nežinau, ar tai burtai suveikė, ar sutapimas, bet 1989 metais ir ištekėjau.
Daug Kūčių vakarų būdavo ir pas močiutę. Po vakarienės eidavome klausytis, kurioje pusėje loja šunys – buvo tikima, kad iš tos pusės pasirodys svečių ar net piršliai.
Labai sudėtingas klausimas iš mitologijos, mistikos srities, anapusinio pasaulio. Yra tradicijos, kurių mes laikomės, bet ar tai burtai?
Ar burtas, kad visi stengiamės Kūčioms grįžti į namus? Atrodo, ne burtas, bet turime tokią tradiciją, kurią labai smarkiai įprasminame. Ta linija, kurioje tradicijos persipina su tais tikėjimais, labai plonytė ir jautri.
Tokių burtų, kad privalgius per Kūčių vakarienę, trečią valandą būtinai reikia keltis atsigerti vandens ir jis bus virtęs vynu, mūsų šeimoje nėra. Nėra tokio tikėjimo.
Netraukiame ir šiaudų iš po staltiesės. Atsimenu, kai buvau mažas, eidavome pas babą ir ji padarydavo tuos burtus. Dabar to tikrai nedarome, nes suprantame, kad šiaudas mūsų realiame gyvenime neturi tos gyvenimo trukmės atspėjimo įtakos. Tai – žaidimas.
Daugelis tradicijų daugiau žaidybinio pobūdžio, iš esmės skirtos tam, kad turėtume prie stalo veiksmo, apie ką kalbėti, prisiminti, kad galėtume dėlioti tam tikrus praeities aspektus, per tai pažinti kultūrą.
Juk visa Kūčių vakarienė yra originali vakarienė, kokios kitais metų laikais niekada neruošiame.
Ji skirta tradicijoms palaikyti, bet nebūtinai tai – burtas.
Laikomės tradicijos sueiti per Kūčias, paragauti valgių. Mano vaikystėje Kūčių vakarienę ruošdavo baba. Ji pagal specifinę receptūrą virdavo barščius – dėdavo kažką tokio, ko dabar neatgaminame: gal silkės galvą, gal ikrų. Dabar valgau barščius ir tikiuosi, kad jie bus mano vaikystės skonio. Man labai patinka virtiniai su grybais. Ilgiuosi tokių patiekalų, bet netikiu, kad kažką suvalgęs pavirsiu kokiu avinėliu ar dar kuo nors.
Kalbame apie patiekalus, apie kalėdaičio dalinimosi apeigą kaip tam tikrą šeimos vienybės dalį.
Dalintis duona, persižegnoti, sukalbėti maldą prie stalo yra tradicija. Bet ar tai burtai? Ar skaniau, kai valgai persižegnojęs?
Mes tai darome nebūtinai tikėdamiesi, kad įvyks stebuklas, bet viliamės, kad viskas bus gerai.
Šeimoje augome šeši vaikai, gyvenome kaime, vienkiemyje ir gana skurdžiai. Vienintelė diena metuose, kai galėdavome sočiai prisivalgyti, ir buvo Kūčių vakaras. Bet dažniausiai iki Kūčių vakarienės mes, vaikai, visko prisiragaudavome ir prisilaižydavome. Net ir šprotai buvo be galo laukiami.
Iki šių dienų išliko iš vaikystės atėjusi tradicija po Kūčių vakarienės bėgti aplink trobą, o jeigu yra sniego, ir žaidimas sniego gniūžtėmis. Aplink trobą buvo privalu bėgti bet kokiu oru, o mes, vaikai, dažniausiai išlėkdavome pusplikiai. Atsimenu, kaip su dešimt metų jaunesniu broliu skuodėme aplink trobą. Man nematant jis pasiėmė gniūžtę. Kai parlėkus puoliau pasakoti įspūdžius, staiga pokšt – tiesiai sniegas man į burną. Tai vienas linksmiausių atsiminimų apie Kūčias.
Esame keturios sesės ir visos beveik pametinukės, tad per Kūčias visuomet mėtydavome batus, norėdamos išsiaiškinti, kuri pirmoji išeis iš namų. Jeigu batas nukris nosimi į duris, vadinasi, paliksi namus – nebūtinai ištekėsi, galbūt išvažiuosi mokytis.
Namai būdavo kūrenami malkomis, tad parnešusios po glėbį skaičiuodavome, ar porinis skaičius. Be abejo, Kūčių vakarą visi ištempę ausis klausydavome, iš kurios pusės loja šunys – vadinasi, iš tos pusės atvyks piršliai. Taip pat mėgdavome į vandenį lašinti vašką ir analizuoti, kokią ateitį pranašauja.
Dabar į trobelę jau sunkiai sutelpame – mūsų šeima gerokai pagausėjo. Tačiau Kūčias, kad ir kas būtų, stengiamės švęsti pas tėvus. Vakarienė prasideda nuo maldos ir kalėdaičio dalijimosi. O jeigu jo neturime, laužiame duonos riekę. Ir maži, ir dideli turi vienas kitam ko nors palinkėti.
Kadangi tėvai gyvena kaime, visuomet po staltiese dedame šiaudų, bet parenkame storesnių ir vėliau traukiame po šiaudą. Po vakarienės šiaudus nešame gyvuliukams. Iki šių dienų išliko ir vaikystės tradicija bėgti aplink trobą. Pagalvoju, o kaip būtų smagu, jei taip ir mieste viso daugiabučio gyventojai po Kūčių vakarienės pasileistų aplink namą. Žiniasklaidos dėmesys būtų garantuotas!
Iš tiesų kiekviena diena pilna burtų, bet tikėjimas gerumu daro stebuklus. O stebuklai pildosi tik tuomet, kai jais tiki.
