seg_soft

Sauliaus Saladūno rašymo šviesa algoritmas

Sauliaus Saladūno rašymo šviesa algoritmas

Kai buvo paskelbta apie lapkričio pradžioje Panevėžio fotografijos galerijoje atidaromą fotomenininko Sauliaus Saladūno parodą „Atminties rekonstrukcija“, ne vienas fotografijos gerbėjas sukluso, ką gi šįkart „iškrėtė“ šis nenuspėjamas kūrėjas. Bet gyvenimas irgi mėgsta papokštauti ir mažiausiai trims savaitėms lankytojams uždarytos parodinės erdvės šiandien saugo intrigą, o ir pats menininkas nelinkęs pasakoti apie parodą, kurios gyvai parodyti kol kas negali.

„Karantinas leido prieiti prie archyvų“, – įžvelgdamas gerąją socialinės atskirties laikotarpio pusę, tarsteli Saulius Saladūnas.

„Buvau kažkada viską susidėliojęs pagal savo sistemą, bet po visą tą mano fotografijų sistemą sujaukusio vagių apsilankymo taip ir liko be tvarkos. Dabar turiu laiko archyvą peržiūrėti, susidėlioti“, – sako kūrėjas.
O tų nuotraukų per penkiasdešimt penkerius aplinkos stebėjimo per fotoaparato objektyvą metus prisikaupė išties nemažai.

„Ar fotografas gyvenimą ir mato kadrais?“ – išsprūsta klausimas.

„Visi mato mus supančią aplinką, o matydami visumą, turime atsirinkt. Fotoaparato mygtuko paspaudimas ir yra atranka. Medžiaga fotografijai dar nėra fotografija“, – teigia S. Saladūnas.

Pasak jo, ir fotografų mąstymas, priemonės, technikos, strategijos skiriasi. Vieni jų prifotografuoja daug, impulsyviai ir po to atsirenka, kiti – kruopščiai atsirenka, mintyse sumodeliuoja kadrą ir tik tada nuspaudžia mygtuką, dar kiti žiūri, daugiau fotografuoja akimis. Visais atvejais tai – analizavimas, ką matai, tavo žinios, patirtis, numanymas, kaip kamera sugebės tą aplinką į save paimti, o dėl ko tą ar kitą reikia paimti, tai sprendžia pats žmogus.
„Nemenkinu, neniekinu nė vieno kūrybinio kelio, visi jie tokie pat teisingi. Svarbiausias paties žmogaus susivokimas, ką ir dėl ko jis daro“, – svarsto fotomenininkas.

O kaip fotografuoja Saulius Saladūnas? Kokios temos vyrauja jo kūryboje?

„Kiek nugyvenau su savo patirtim, kokie per gyvenimą interesai susiformavo, tą ir noriu fotografuoti. Mano technikų, stilių, temų paletė pakankamai plati, neužsisiaurinu viena kryptimi, neturiu vieno, visiems atpažįstamo braižo“, – pasakoja šiemet septyniasdešimtmetį atšventęs kūrėjas.

Sakosi baigęs seriją ir suvokęs, kad tema jau išsemta, prie jos nebegrįžta, toliau tęsti jam jau nebeįdomu. O ir pripažinimo savo stiliumi menininkas nesiekia, gyvena fotografijai, o jeigu atsiranda finansinės galimybės, kaip jis pats sako, tada ir parodą surengia, tam tikrą savo kūrybos etapą parodo žiūrovams. Ir kas kartą vis nustebindamas ne tik fotografijos gerbėjus, bet ir kritikus, šio meno žinovus. Kaip antai jam ir pačiam atmintin įstrigę šviesios atminties Lietuvos filologo, fotografijos, televizijos ir kino kritiko, menotyrininko Skirmanto Valiulio žodžiai: „Vėl nustebinai, vėl nauja tema, nauja technologiškai, stilistiškai.“

Daugiau nei mygtuko paspaudimas

„Fotografija – tam tikras filosofavimas, jau nekalbant apie tai, kad tai tiesiog gyvenimo būdas. Apie vieną objektą galima ištisą fotopasakojimą sukurti“, – į apmąstymus apie fotografijos meno užkulisius leidžiasi S. Saladūnas.

Anot jo, fotografuoti miestą griūvantį tiek pat svarbu, kaip ir statomą. Ne todėl, kad siektum pažemint ar suniekint, bet svarbu įamžint, kad išliktų, – fotografuoti procesą. Būna, inspiracijomis dalijasi menininkas, kad tai kažkokie malonūs dalykai, kuriuos norisi daryt po žiūrėto filmo, perskaitytos knygos, matyto spektaklio – kyla vaizduotė, įkvepianti sukurti savo fotosesiją. Arba vaikštai atsipalaidavęs: kai nedomina kokie nors socialiniai reiškiniai ar problemos, tada patraukia dėmesį vaizdai, detalės, natiurmortai, vietovaizdžiai. Tada imi tyrinėti, giliniesi į smulkiausias detales. Tai – procesas, tiek supančios aplinkos tyrimas, tiek ir savęs paties joje tyrinėjimas, kūrėjui neįdomu tik lėkti spragsint fotoaparatu, dėl kiekio, dėl rezultato, dėl apdovanojimo. Šiame procese svarbiausia nuolatinis ieškojimas, smalsumas, patirtys. Kūryba nesibaigia pamatymu ir užfiksavimu. O jeigu ir žiūrovui, apžiūrinėjančiam tos kūrybos vaisius, kyla klausimų, interpretacijų, vadinasi, fotografija pavykusi.

„Brutalūs dalykai manęs nežavi“, – neslepia ypatinga estetika pasižymintis fotografas.

„Esu sukūręs seriją fotografijų keliuose žuvusių gyvūnų tema, bet ji dar niekur neeksponuota. Gal niekada ir nerodysiu. Visoj šioj keliuose gyvybę praradusių grandinėj juk yra ir žmogus. Žuvusio ar sužaloto žmogaus fotografuoti aš negalėjau, nors ne vieną galimybę turėjau. Vidus neleidžia. Tiesa, laidotuves, karste gulintį žmogų esu fotografavęs. Tai kas kita“, – pasakoja S. Saladūnas.

Paklaustas, o kaip būtų, jei tektų atsidurti karo zonoje, karštuose taškuose, kur žmonės žūva, menininkas neslepia: fotografuotų. Juk tai viena iš temų apie beprasmiškus žmonijos paklydimus. Ją įamžinti fotografijoje reiškia galimybę vaizdais užrašyti šios beprasmybės istorijas.

S. Saladūno nuotr.

Galerija

25-ios fotografijos pamokos

Tai kaipgi ta fotografija atsirado Sauliaus Saladūno gyvenime?
„Fotografija atsirado, kai dar gimęs nebuvau. Mano tėvas fotografuodavo, tėvo dėdė fotografavo, o jis buvo visų galų meistras, išsilavinęs žmogus. Kai gimiau, jis ir mane fotografavo. Daug visokių nuotraukyčių būdavo. Po aštuonių klasių nuėjau į chorą ir fotografijos būrelį. Choras man nepatiko, reikėjo stovėti, tekstus mokytis. O į fotografijos būrelį ėjo draugas, tai ir aš, nedaug nutuokdamas, iš paskos. Pats nesupratau, ko ten ėjau. Bet iš būrelio mane išvarė – sakė, kai išmoksi fiziką, ateik. Nesimokysiu aš tos tavo fizikos, tada mintyse sau pasakiau, o fotografuoti aš ir pats išmoksiu“, – juokiasi S. Saladūnas.

Tada nuėjęs į biblioteką susirado bene vienintelę knygą apie fotografiją – „25 fotografijos pamokos“ ir ėmėsi ją studijuoti. Į pirmąjį savo fotoaparatą tuomet įsidėjo ir pirmą juostelę, bet sakosi nežinojęs ką fotografuoti. Pasidairęs po Panevėžio pašonėje esantį Kaizerlingo miškelį, nufotografavo paminklą ir gal dar kokį medį.
„Išėjo tie keli kadrai“, – su šypsena kalba fotografas.

Pirmąja savo fotografija kūrėjas laiko močiutės – babos, kaip ją vadina, portretą. „Tuomet baba pas mus gyveno. Babai tą nuotrauką ir padovanojau. Nuo to laiko ji pagarbiai laikė tą mano darytą fotografiją maldaknygėj. Po babos mirties mama tą maldaknygę paveldėjo, o po jos mirties babos portretas pas mane sugrįžo. Tai – pirmoji mano nuotrauka, kuri inspiravo ir šiuo metu karantine esančią mano parodą „Atminties rekonstrukcija“, bet apie ją – vėliau, kai jau galėsime ją savo akimis pamatyti. Gerai, kad tuomet metus užrašiau kitoj fotografijos pusėje. O negatyvo neišliko“, – pasakoja S. Saladūnas.

Ir pradėjęs studijuoti nuolatos fotografavo: aplinką, bendramokslius. Netrukus pradėjęs ir spalvotai fotografuoti. Vienas bendrakursis iš Raseinių, su kuriuo kartu fotografijos menu buvo susižavėję, iki šių dienų išlaikęs tas fotografijas.

„Sunku pasakyti, kuo fotografija mane užkabino, kodėl mano gyvenime išliko, nes vaikystėje, jaunystėje domėjausi viskuo: kolekcionavimu, aviamodeliavimu, raketų, pistoletų konstravimu, modelių darymu, visokias figūras pjaustydavome, degindavome iš faneros. Fotografija atima laiko, bet duoda įdomios paslapties, jaudulio, ypač analoginė. Visada vilioja paslaptis, ar pavyks, ar ne. Pabandžius gali būti nebeįdomu, o gali kaip tik užkabinti – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Tada klaidžioji, ieškai būdų, technologinių kelių kurti pasakojimus – serijas, pradedi kalbėti vaizdu. Sakykim, nufotografuoji ir vaizdo dar nematai. Išfotografuoji juostelę, tada ryškini, taikai visas technologijas, kad tą vaizdą gautum. Vaizdą tai matai spalvotą, o fotografuodamas nespalvotai ir gauni nespalvotą to spalvotojo vaizdo kopiją. Kopija tau pačiam graži, nes pats darei“, – svarsto fotografas.

„Rašo“ vaizdu

Filosofiniu požiūriu išsiskiriantis S. Saladūnas visada linkęs į apmąstymus.
„Bet kopija juk negali būti geresnė už natūrą“, – svarsto jis.

Tada reikia tyrinėti tą vaizdą, perleisti per save, savo protą, kopiją paversti menu. Perleidžiant per savo pasaulėžiūrą, dar reikia ir žinių, kompozicijos suvokimo, išmanyti šviesos ir tamsos, faktūriškumo niuansus, pasirinkti temą. Mokslai visada gerai, bet gyvenimas daug paprastesnis. Ir fotografija gali būti visiškai paprasta. „Net dokumentinė nuotrauka tam tikram kontekste gali būti meninė. Svarbu, kur ir kaip tą rodai. Sakykime, pase įklijuota nuotrauka – dokumentas. O jeigu tą pačią paso nuotrauką išdidinsi ir eksponuosi galerijoj – veido bruožus matai, žvilgsnį, aprangą, šukuoseną, tyrinėji, analizuoji vaizdą – pasidaro menas“, – palygina S. Saladūnas.

Svarbiausia – ką kuriantis žmogus nori pasakyti, kokiu turiniu nori dalintis su kitais. Ir visai nesvarbu, kokia forma tą daro.
„Visi moka rašyti, bet ne visi yra rašytojai. Fotografas savo istorijas, pamąstymus, gyvenimišką filosofiją, pasaulėžiūrą „rašo“ vaizdu“, – sako menininkas.

Pasak S. Saladūno, šių dienų virtualiame pasaulyje yra vaizdų perteklius. Jei kur gatvėje, internete, spaudoje akyse šmėkštelėjęs vaizdas privertė sustoti akimirkai, atsiranda vertinimas. Jeigu sugebėsime paaiškinti, kodėl mus tas vaizdas užkabino, ar bent jau linksime į apmąstymus, tai jau bus tyrinėjimas. Ne visi yra menotyrininkai, turintys didžiulį žinių bagažą tam tikroje, šiuo atveju fotografijos, srityje, galintys vertinti, kur kūrėjas su savo fotografija yra šiandien, šiuolaikiniame kontekste. Svarbu, kad tas tyrinėjimas vyktų, nesvarbu, kad jis labai asmeniškas, labai subjektyvus. O šių dienų fotografija turi didžiulę platumą – mikro-, makro-, net kosmoso fotografija. Tai tokios galimybės ir kartu pavojus atbukti nuo vaizdų pertekliaus.

Tačiau visada yra galimybė pasirinkti. Kaip kūrėjui, kuriam, be akademinių žinių, labai svarbios, o gal net svarbesnės individualios kūrybinės paieškos, taip ir žiūrovui – atsirinkti ir pasirinkti jam artimiausią savo ieškojimų, patirčių, tyrinėjimų lauką: per tekstą, garsą, vaizdą.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų