-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Samuelis svarsto, kad visas jo gyvenimas sukasi teatre ir apie teatrą. Net ir sportuoja, kad išlaikytų sveiką protą.
Samueli, esate naujas veidas Panevėžio teatro scenoje. Kaip atradote mūsų teatrą „Menas“?
Nuo studijų laikų turiu bičiulį – vieną iš daug žadančių Panevėžio kultūros šviesulių – Irmantą Pilį. Jis man ir paminėjo, kad „Menas“ ieško aktorių. Taip atsidūriau Panevėžyje, įsiliejau į teatro kolektyvą.
Ar iki tol buvote pažįstamas su Panevėžiu?
Panevėžyje turiu giminių. Paauglystėje bent porą kartų per metus čia atvažiuodavau. Tai nėra man visai svetimas miestas.
Ir kokį įspūdį jums padarė šiandienos Panevėžys?
O, labai pasikeitęs nuo mano paauglystės laikų! Rudenį čia praleidau daug gražaus laiko „Meno“ teatre repetuodamas Alberto Vidžiūno spektaklyje vaikams „Vėjo kotletukas“. Panevėžio centras – nuostabaus grožio ir jaukumo! Vaikščiodavau tarp „Meno“ ir Juozo Miltinio dramos teatro – spektaklis ten, spektaklis čia. Tokia jauki kultūros vieta.
Esate vilnietis, gal turite minčių kraustytis gyventi į Panevėžį?
Kaip likimas sudėlios, kur spektakliai nuves, taip ir nutiks.
Panevėžys dar nuo J. Miltinio laikų didžiuojasi esąs teatrų miestas. O jūs ar tai pajutote?
Išties atkreipiau dėmesį, kad Panevėžys nors ir mažesnis miestas, bet jame didžiulis teatrų su skirtinga produkcija pasirinkimas: Lėlių vežimo, Muzikinis, J. Miltinio dramos teatras, „Menas“. Dar nesilankiau Lėlių vežimo teatre, bet kitus tris aplankiau ir labai maloniai nustebino. Irmantas man kartą jau baksnojo pirštu, kad nueičiau pažiūrėti ir spektaklio lėlių teatre. Tąkart negalėjau, bet būtinai ten apsilankysiu.
Su režisieriumi Jonu Kuprevičiumi kadaise diskutavome apie Panevėžio trauką.
Jis J. Miltinio dramos teatre statė Tenesio Viljamso „Camino Real“. Grandiozinis spektaklis su daug aktorių, gausiomis dekoracijomis. Retai rodomas, nes labai sudėtingas, teatrui tokį sunku aptarnauti. Spektaklis pasisekęs, recenzijos palankios, bet jis ilgas. Iš tolėliau atvažiavusiems sunkiau tą patį vakarą grįžti į Vilnių ar Kauną. Todėl į tokius pastatymus dažniausiai iš sostinės suvažiuoja teatro pasaulio žmonės pažiūrėti, ką kolegos kuria Panevėžyje. O paprastam žiūrovui ir Vilniuje didžiulė pasiūla, jos nespėja aprėpti. Net mes patys, teatro žmonės, nespėjame visko pasižiūrėti.
Bet Panevėžys, ypač kai čia atsidarė „Stasys Museum“, gali tapti savaitgalio apsilankymo tikslu.
P. Židonio nuotr.
Jūsų kūrybinėje biografijoje – vaidmenys, sukurti Jaunimo, Kauno, kituose teatruose. O kuris vaidmuo pareikalavo daugiausia jūsų sielos ir darbo, kuriam prisijaukinti reikėjo daugiausia laiko ir pastangų?
Povilo Makausko režisuotame spektaklyje „Mizantropas“ suvaidinau Alkestą – mizantropą.
Kūrybinis procesas buvo sunkesnis galbūt ir dėl požiūrių su režisieriumi skirtumų, ir dėl sudėtingos kūrinio medžiagos. Kaip suvaidinti žmogų, kuris nekenčia pasaulio, nes, jo nuomone, visi gyvena neteisingai, bet kad žiūrovas liktų jo pusėje? Kad sakytų: va, būtent taip! Pritariu mizantropui! Kaip zanūdą, priekabų asmenį pateikti patraukliai? Nes jei mano sukurtas personažas bus vien nepatenkintas pasauliu, žiūrovas jau po 30 minučių išeis iš salės. Jis ir jutube to paties prisiklauso.
Buvo iššūkis atrasti, kuo mes visi esame šiek tiek nepatenkinti. Mes juk visi širdyje esame idealistai, tik susiduriame su gyvenimo realijomis, po to randame kitas vertybes, nusikratome betikslio, nepamatuoto, egocentriško idealizmo, atsigręžiame į bendruomenę, šeimą, savo tėvus ar vaikus. Man tarsi reikėjo surasti žmogų, kuris neatsigręžia, lieka ties savo pozicija, bet vis tiek pasibeldžia į širdis žiūrovams, galbūt atradusiems ką nors iš savo jaunystės. Nes juk jaunystėje esame tokie labiau linkę į kraštutinumus, kai turi būti taip ir ne kitaip, kai teisybė yra tik mano, kai verda pyktis, kodėl tie politikai meluoja, o mama neleidžia į vakarėlį.
O savęs panašumo su mizantropu įžvelgiate?
Taip.
Gali ieškoti tiesos, bet jei esi pakankamai protingas, matai, kur reikia suprasti ir kitus, jų pozicijas, jų norus. Jei esi empatiškas, gali suprasti, kad dažnai žmonėms reikia ne tiesos, o saugumo, palaikymo, jautrumo.
Reikėjo rasti savyje žmogų, kuris negali eiti į tokį kompromisą, nors tai vaikiška. Juk mes norime jausti ryšį su žmonėmis, nenorime vardan tiesos aukoti kitų. Ieškodami tiesos, ieškome kompromisų.
Jei ieškosime tik tiesos, būsime teisūs, bet liūdni.
O yra vaidmuo, kurį svajojate sukurti?
Yra toks vaidmuo, bet jam, man regis, reikės dar šiek tiek pasenti.
Valentinas Masalskis yra pastatęs spektaklį „Aš, Fojerbachas“ apie aktorių, kuriam bent 45-eri ir jis bando sugrįžti į teatrą. O teatras toks žiaurus dalykas – į jį nuolat ateina jaunesni, talentingesni. Jei tik kur nors dingsi, tavęs nebereikės – nepakeičiamų nėra.
Spektaklyje tas aktorius ateina į atranką ir visaip bando būti priimtas. Kalbasi su jaunu, pretenzingu asistentu. Vidutinio amžiaus aktorius taip neriasi iš kailio, kad tik jį priimtų, jog po truputį išprotėja. Jis slepia, kodėl dingo iš teatro pasaulio, kol galop išlenda, kad turėjo reikalų su psichiatrija. Jis nebegali gyventi be teatro, bet vargu, ar šiam jo dar reikės. Ir matome, kaip žmogus sugriūna.
Įdomu būtų tokį personažą suvaidinti.
Mes, daug repetuojantys aktoriai, pasikalbame, kad nelabai ką daug tame gyvenime, be teatro, spėjam pamatyti. Daug repetuojam, teoretizuojam, galvojam apie tuos personažus, grįžę namo vėl kokią knygą skaitom. Tai nuostabu, bet nuolat sukiesi teatre ir išmanai tik apie teatrą.
Kartais kalbiesi su normaliais žmonėmis, jie pasakoja apie šeimą, o aktorius galvoja – per tas repeticijas seniai savo šeimos nemačiau.
O kaip pavyksta suderinti buitį ir aktorystę?
Turbūt sunkiai. Aktoriai gyvena pagal spektaklių grafikus. Atsimenu, keli kolegos augo teatre, nes jų tėvai aktoriai. Tame pačiame „Mene“, jei vyksta vakarinė repeticija, irgi matome jo aktorių Martyno ir Dovilės Klementjevų berniukus, lakstančius tarp kėdžių.
Aš kurį laiką sergu, bet šią savaitę turiu šešis spektaklius. Ką daryti? Susikaupti, kad sugebėčiau ne tik atlaikyti, bet dar ir normaliai suvaidinti.
P. Židonio nuotr.
Kas jūsų autoritetas, tas kūrybinis guru?
Lietuvoje pradedančios užgimti klounados disciplinos lektorius, klounados teatro įkūrėjas, režisierius Žilvinas Beniušis. Tai nuostabaus humoro ir tiesos jausmo žmogus, be galo mylintis žiūrovą.
Režisuodamas ar ruošdamas aktorius, jis visada galvoja apie žiūrovą – auginantį du vaikus ir turintį pasisamdyti auklę, kad ištrūktų dviem trim valandom į spektaklį, gyvenantį kasdienio streso apsupty, nespėjusį perskaityti kūrinio prieš spektaklį.
Toks dėmesys žiūrovui yra labai gražu ir, sakyčiau, šiek tiek reta.
Dalies režisierių pozicija tokia, kad žiūrovas į spektaklį turi ateiti labai susidomėjęs, išaiškinti režisieriaus viziją.
Bet reikia pripažinti, kad dažniausiai taip nevyksta.
Tai mes turime pasikviesti žiūrovą į lygiavertį susitikimą, labiau jį sudominti.
Įdomu išgirsti, kas nulėmė jūsų pasirinkimą studijuoti aktorystę? Kokioje aplinkoje augote?
Augau ne menininkų šeimoje. Mano sprendimą labiau nulėmė kultūrinis gyvenimas. Buvau aktyvus jaunuolis, dalyvavau jaunimo klubuose, organizacijose, tiesiog ieškojau savęs. Paauglystėje vis dažniau atsirasdavau teatre, pamačiau kelis emocionaliai paveikius spektaklius.
Pamenu, studijų metais su kurso vadovu režisieriumi Gintaru Varnu sėdėdami ant kubų vienas nuo kito per du metrus, išdėlioti kaip šaškių lentoje, nes buvo karantinas, diskutavom, ko žmonės ateina į teatrą.
Atsakiau – dėl gyvybės. Jie nori ateiti ir pamatyti gyvenimą. Sakysit, gyvenimas vyksta čia pat, gatvėje. Bet jei geras spektaklis, pamatai tokį labai tirštą, kaip sutirštintas pienas, gyvenimą, kur viskas, kas esminga, vienoje vietoje, kuris aiškesnis, nei paprastai būna. Realybėje gyvenimas labiau primena maratoną, o teatre pamatai sprintą.
Štai tas gyvybės jausmas mane ir užbūrė.
Kaip manote, ar aktoriaus profesija yra pakankamai visuomenės vertinama?
Aktorius pats kaltas, kad pasirenka profesiją, kurioje daug konkurencijos, daug rizikos.
Reikia pačiam suprasti, kad ėmeisi rizikingo amato.
Man regis, aktorius negali guostis: pagailėkite manęs, per mažai uždirbu, nespėju.
Aktorystė yra individualus dalykas – jei esi įdomus publikai, ir būsi vertinamas.
Pamenu, žiūrėjau J. Miltinio dramos teatre Aleksandro Špilevojaus, kuris yra tikras Panevėžio šviesulys, režisuotą spektaklį „Jona“. Jame vaidino Emilis Pavilionis. Jo scena truko gal 20 minučių, tikrai nedaug, bet Emilis taip įtikinamai ir šmaikščiai sukūrė morgo darbuotojo personažą, kad net kai jis šneka apie lavonus, juokiesi. Supranti, kad kažkaip ir netinka juoktis, bet vis tiek juokinga. Taigi tokį personažą sukūręs aktorius tikrai vertinamas.
Esi vertinamas tiek, kiek vertinamas tavo suvaidintas paskutinis vaidmuo.
P. Židonio nuotr.
Kaip jaučiatės pratindamasis naują vaidmenį? Ar sudėtingas tas kūrybinis procesas?
Ne visuose spektakliuose pasitaiko vaidmuo, kuriame yra daug klodų.
Visų pirma, aktorystė yra amatas.
Dažniausiai susiduri su tuo, kad kaip aktorius esi spalva iš visos paletės spalvų, kurias režisierius naudoja nutapyti spektaklio paveikslui. Ir negali per daug nusiniuansuoti, traukti sava linkme, nes, buitiškai šnekant, nutrauksi spektaklio temą. Negaliu per daug užsivaidinti, kas man įdomu, privalau vesti siužetą į priekį.
Man kūryba prasideda nuo dramaturgijos, nuo bandymo suprasti, kas slypi už teksto, iš kokių būsenų.
Matyt, ir patys pastebite, kad gyvenime įvyksta kaitrios, aistringos, gal šiek tiek konfliktiškos situacijos. Jos praeina ir galvoji, o kodėl taip pasielgiau? Kaip sau taip leidau?
Man įdomu ieškoti tokių momentų, kai personažas savęs nevaldo. Nes tada išlenda tikroji tiesa apie jį. Nuo to atsispyrus galima kurti, kad tekstas, įdėtas į personažo lūpas, tarsi pats išsiprovokuotų, išslįstų. Didžiausias menas, kas pavyksta retam aktoriui, užmiršti tekstą, kad jis scenoje išsprūstų natūraliai, išprovokuotas aplinkybių arba kitų aktorių. Tai ir yra didysis azartas ir įdomumas vaidmens, kurį vaidini jau n-ąjį kartą.
Šiandien šiek tiek sergu, bet vakare vaidinsiu Jono Kuprevičiaus režisuotame spektaklyje „Shopping & fucking“ (pokalbis vyko praėjusį antradienį).
Vaidinu jame prodiuserį Brajaną.
Šį spektaklį rodėme ir „Mene“. Kaip mums čia patiko! Labai atvira publika, daug juokėsi, tikrai daugiau nei Vilniuje. Vilniuje žiūrovai santūresni, nenori parodyti, ką jaučia. O Panevėžyje iš karto pajutome publikos nuotaikas, su tokiais žiūrovais ir mes su kolegomis atsipalaidavome, spektaklyje buvo daugiau improvizacijų.
Taigi ruošiuosi vaidmeniui ir galvoju, o kaip jį naujai suvaidinti?
Kolega atsiuntė pažiūrėti serialo vieną personažą. Žiūriu ir galvoju – aktorius sukūrė nuostabią įtampą labai paprastomis priemonėmis! Galvoju, štai! Vaidinu spektaklyje, kuris rodomas jau antrus metus, ir galiu pabandyti sukurti personažą naujai.
P. Židonio nuotr.
Kas dar gyvenime, be teatro, jums įdomu?
Tas ir juokinga, kad viskas mano gyvenime sukasi aplinkui teatrą. Domiuosi psichologija. Stengiuosi kuo daugiau sportuoti, kad palaikyčiau sveiką protą. Repetuojant susikaupia labai daug emocijų, išryškėja kūrybiniai skirtumai, kai nori vienaip vaidinti, o režisierius turi kitokių sumanymų. Supranti, kad režisierius turi savo viziją ir jos derėtų laikytis, nes jei visi pradėsime režisuoti, bus tiesiog režisūros turgus. „Pagalvokime, ką iš tiesų turėjo omeny pats rašytojas!“ – sako knygą du kartus perskaitęs aktorius režisieriui, skaičiusiam dvidešimt kartų.
Jei nesportuosi – šitaip ir išprotėsi.
Nacių okupacijos metais du Žemaičių Kalvarijos parapijos dvasininkai, klebonijoje slėpę žydus, išgelbėjo gyvybę gydytojui Samueliui Sauchatui. Tai jūsų šeimos istorija?
Taip, tai mano prosenelis. Gyveno Sedoje, bet išgelbėtam proseneliui nebebuvo kur grįžti – tomis žvėriškomis sąlygomis kaimynai ne tik neužstojo, bet dar ir pasisavino turtą. Taigi po šitų įvykių prosenelis persikėlė gyventi į Panevėžį.
Man buvo nutikęs toks kuriozas. Kartą nuėjau pas gydytoją, tokį jau gerokai vyresnio amžiaus. Pamatęs mano vardą ir pavardę klausia, o nebūsit susijęs su kitu Samueliu Sauchatu?
Toks klausimas man buvo labai netikėtas. Prosenelio nesu matęs, jis mirė prieš man gimstant. Todėl Panevėžyje sutikti kitą gydytoją, kuris asmeniškai pažinojo prosenelį, man buvo tarsi pamatyti vaiduoklį, tarsi sutikti žmogų iš praeities.
Ir pabaigai – klausimas iš fantazijų srities. Kokiu personažu norėtumėte pabūti, o ne suvaidinti jį?
Studijų metais statėme ištrauką apie austrų filosofą Liudviką Vitgenšteiną. Jis toks bekompromisis žmogus, panašus į mano suvaidintą mizantropą. Ir filosofų pasaulyje jis buvo kontroversiškas. Juokingas, šiek tiek panašus į senovės graikų filosofą Diogeną, atnešusį Sokratui nupeštą vištą ir sušukusį: radau tavo žmogų – su dviem kojom ir be plunksnų! Mat Sokratas buvo pateikęs žmogaus apibrėžimą: tai – gyvūnas, vaikštantis dviem kojomis.
L. Vitgenšteinas man panašus į Diogeną – toks provokuojantis. Jis vis ieškojo kažko daugiau, nebijodamas visuomenės suvaržymų. Gal tai ir paaugliška mintis, bet man ji kažkuo žavi.
Ačiū už pokalbį.
