-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jos auklėtiniai panevėžiečiai buvo stipriausi Lietuvoje šuolininkai į vandenį, vėliau tapę profesionaliais treneriais.
S. Adomaitienės akyse atsirado ir sporto rūmų A. Jakšto gatvėje baseinas. Tai jos atkaklumas lėmė, kad jame buvo pastatytas pirmasis Lietuvoje 10 metrų aukščio šuolių į vandenį bokštas.
Nuo pat mažų dienų buvau itin judrus vaikas, visur ieškojau nuotykių ir pramogų.
Mano graži vaikystė prabėgo Vilkaviškio rajone, Pilviškiuose.
Ilgas vasaros dienas leisdavome prie Šešupės.
Baigusi mokyklą, norėjau studijuoti chemijos mokslus, tačiau mano laikais buvo labai didelė konkurencija.
Kadangi mokslai sekėsi gerai, galėjau studijuoti bet ką. Kartą paklausiau savo kūno kultūros mokytojo, ką man rinktis. Jis ir pasiūlė stoti į tuometį Kūno kultūros institutą, pasirinkti plaukimą. Galima sakyti, jog mokytojas nulėmė mano likimą.
Kūno kultūros institute dėstytojai pasakė, kad gera sportininke nebūsiu, tačiau trenere man lemta tapti.
Taip ir nutiko: labai stengiausi, mokiausi iš geriausių ir tapau trenere. Dirbau nuoširdžiai, neskaičiuodama darbo valandų, nežiūrėdama, ar tai darbo diena, ar savaitgalis
Baigusi institutą, darbo karjerą pradėjau Vilniuje, tačiau ištekėjusi persikėliau į Panevėžį.
Čia buvo labai gera dirbti, veikė puiki sportininkų bazė.
Man pradėjus darbuotis trenere, užvirė „Aukštaitijos“ sporto komplekso baseino statybos darbai. Džiaugiuosi, kad statant baseiną buvo tartasi su manimi ir atsižvelgta į prašymus.
Aš paprašiau, kad įrengtų ne 5, o 10-ies metrų šuoliams į vandenį skirtą bokštą.
Tas ir buvo padaryta.
Šis baseinas tuomet buvo pirmasis Lietuvoje, turintis tokio aukščio bokštą.
Sukūrus tokią puikią sporto infrastruktūrą, Panevėžyje atsirado itin stiprių šuolių į vandenį sporto šakos atstovų.
„Aukštaitijos“ sporto komplekso baseine dirbau nuo pat jo veiklos pradžios – nuo 1965-ųjų iki 1992 m.
Kol baseinas buvo statomas, per trejus metus surinkau grupę vaikų, su kuriais mokėmės choreografijos, akrobatikos, labai mėgau techninius elementus.
Man skrydis ore yra kažkas nuostabaus.
O kai jau 1965-aisiais visuomenei plačiai duris atvėrė baseinas, galima sakyti, mano ugdytiniai jau „skraidė“ nuo bokšto į vandenį.
Su ugdytiniais nuolat treniruodavomės akrobatikos salėje, kartą per mėnesį važiuodavome treniruotis ir į Rygą.
Galiu pasidžiaugti, kad panevėžiečiai buvo stipriausi Lietuvoje, ne kartą kvapą gniaužiantys, grakštūs šuolininkų į vandenį pasirodymai buvo lydimi audringų aplodismentų.
Džiaugiuosi, kad išugdžiau 15 profesionalių trenerių, didelį būrį sporto mėgėjų, o šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose su šeima gyvenanti Eglė Nemickaitė buvo viena iš daugiausia pasiekusių mano ugdytinių, ji pateko ir į tuometinės Tarybų Sąjungos rinktinę.
Galiu pasakyti, kad toli gražu ne visi užsigeidę gali pasiekti aukštą sportinį lygį.
Šiame sporte išvaizda yra labai svarbi.
Net ir daug darbo įdėjęs, tačiau nedailiai sudėtas sportininkas gali tapti tik vidutinio lygio šuolininku į vandenį. Mano žiniomis, šiuo metu Lietuvoje yra likęs tik mėgėjų lygis.
Panevėžyje šuolininkų liko, tačiau pati sporto šaka jau pamiršta. Ji baigėsi, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Šalyje vyravo sunki ekonominė situacija, miestui trūko lėšų išlaikyti nemažų išlaidų reikalaujantį sporto objektą, todėl buvo nuspręsta atsisakyti akrobatikos salės, o vėliau duris užvėrė ir šuolininkams į vandenį pritaikytas baseinas.
Jis neveikė maždaug dvejus metus, o tokia pertrauka neigiamai atsiliepė šuolių į vandenį sporto šakos atstovams, todėl greitai nutrūko ir mūsų užsiėmimai.
Mane visi palaikė ir ragino kovoti, tačiau aš pasakiau, kad nesu Don Kichotas ir su vėjo malūnais nekovosiu.
Pasitraukusi iš šuolių į vandenį sporto, išvykau pas vieną savo auklėtinę į JAV.
Ten pagyvenau trejus metus, vėliau 10-metį praleidau Vokietijoje.
Pabuvimas svečiose šalyse man davė labai daug, praplėtė akiratį, į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitu, pozityvesniu žvilgsniu, pradėjau vertinti kiekvieną akimirką.
Nors mano karjera ir baigėsi, tačiau palaikome ryšį ir nuolat bendraujame su šuolininkais. Džiaugiuosi, kad manęs nepamiršo ir su 85-mečiu pasveikino mano buvę auklėtiniai.
Kadangi visi išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį, jie tarpusavyje susiderino datą, kada dauguma jų bus Panevėžyje, ir suorganizavo susitikimą.
Jis vyko „Aukštaitijos“ sporto komplekso baseine.
Labai smagu po tiek metų pamatyti savo ugdytinius, prisiminti, kas jau praėjo, o dar smagiau, kad viena mano ugdytinių, būdama jau veteranė, atliko ir šuolį į vandenį.
Šiais laikais apstu daugelį gundančių dalykų – kompiuteriniai žaidimai, mobilieji telefonai ir kt. Palinkėsiu ištvermės, paprasto, nuoširdaus ir sunkaus darbo, egoizmo būti geriausiems.
Turėkite tikslą ir atkakliai jo siekite.
Nepamirškite, kad reikia daug ir pasiaukojamai dirbti, tikslas nepasiekiamas greitai, tam gali prireikti net ir ne vieno dešimtmečio.
