-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Dar ir dabar prisimenu, kokia buvau nustebusi laimėjusi kovą finale. Čempionės titulas labai įpareigojo, nes dabar turiu rodyti geriausia, ką moku, ir netgi dar aukštesnius rezultatus“, – sako Gabrielė.
Jau būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek jaunoji boksininkė sukaupusi medalių savo kolekcijoje. Visgi juokais pastebi, jog jie tikrai užima nemažai vietos namuose.
O dabar jos didžiausia svajonė – bent kartą dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir iš ten parvežti Lietuvai medalį.
Asmeninio albumo nuotr.
Stereotipiškai boksas neatrodo labai mergaitiškas užsiėmimas. Tačiau G. Stonkutė teigia nepamenanti, ar kas nors į akis jai tą būtų pasakęs. Socialinėje erdvėje yra aptikusi kelis įžeidžius komentarus apie jos pasirinkimą, bet į juos tiesiog nekreipė dėmesio.
„Anksčiau nelabai mus suprasdavo, nuvertindavo, bet dabar požiūris keičiasi. Atsiranda vis daugiau merginų, išbandančių kovos menus ir pasiekiančių gerų rezultatų“, – pastebi Gabrielė.
Jos kelias į Europos bokso čempiones prasidėjo dar vaikystėje. G. Stonkutei visuomet patiko kitokie dalykai nei bendraamžėms, o ir labiau sutardavo su vaikinais. O kur dar neišpasakytas aktyvumas, kuris tiesiog veržėsi pro kraštus.
Sužinojusi, kad jos gimtojoje Kretingoje galima lankyti boksą, Gabrielė labai apsidžiaugė. Į pirmąją treniruotę mergaitę dar paauglę nuvedė tėtis. Nuo to laiko ji nebesiskiria su bokso pirštinėmis.
G. Stonkutei būtų sunku pamiršti jos pirmąsias varžybas 2016-ųjų sausį Serbijoje.
„Nors tai buvo pirmos mano varžybos svetur ir jutau be galo daug jaudulio bei baimės, vykau labai geros nuotaikos“, – pasakoja boksininkė.
Ji neslepia, jog išvydusi varžovę, kuri pasirodė gerokai aukštesnė ir tvirtesnė, į ringą žengė labai išsigandusi, neužtikrinta savo jėgomis.
Tąkart ji boksavosi su Indijos atstove. Nors kovą pralaimėjo, bet įgavo daugiau patirties ir adrenalino.
G. Stonkutė juokiasi, jog mėlynių ant veido po varžybų ji net nebeskaičiuojanti, džiaugiasi tuo, kad per visą sportinę karjerą pavyko išvengti rimtų traumų.
„Yra buvę patempimų, nikstelėjimų, bet nieko rimto“, – numoja ranka Gabrielė.
Ringe boksininkės merginos kovoja dėvėdamos specialias apsaugas – šalmus. Pasak G. Stonkutės, tai bent šiek tiek sušvelnina smūgį, bet po įtemptų varžybų visgi gali pajusti, ką reiškia skaudanti galva.
Paklausta, ar priešai ringe yra priešai ir gyvenime, boksininkė tikina, jog su visais sportininkais bendrauja draugiškai.
„Aš su savo priešininkėm sutariu ir už ringo ribų, bendraujame, netgi treniruojamės kartu“, – pasakoja sportininkė.
O ar nesukyla moralinių prieštaravimų, kai priešais stovi mergina ar moteris, o boksininkė privalo jai smogti, kad pasiektų pergalę?
Anot G. Stonkutės, pradėjusi sportuoti tikrai jautėsi neužtikrintai. Neparodydavo visų savo galimybių varžybose, mat vis pagailėdavo varžovių.
„Man net treneris yra sakęs, kad esu per daug švelni ringe, kad reikia mane kažkaip supykdyti, – šypteli. – Bet viskas keičiasi, atsiranda ir ta reikalinga agresija. Perėjau iš jaunimo lygio į moterų, tad ir pats boksavimasis pasikeitė. Privalau įsijungti agresiją, nes visos į ringą lipa laimėti ir parodyti, ką moka“, – sako Gabrielė.
Kovos metu G. Stonkutė stengiasi susikoncentruoti į varžovę. Anot jos, bokse iš anksto nieko nenumatysi. Tiesiog reikia daryti tai, kas įmanoma pagal situaciją.
„Boksas – nenuspėjama sporto šaka. Gali numanyti, kaip viskas vyks, bet tiksliai niekada nežinai“, – pabrėžia sportininkė.
Tipiška manyti, jog boksas padeda išsilieti – vožteli kam nors ir iškart geriau pasijauti. Tam pritaria ir Gabrielė. Treniruotėse ji išsilieja, o namo grįžta labai geros nuotaikos, rami, nors ir pavargusi.
Paklausta, ar kada teko savo, kaip profesionalios boksininkės, sugebėjimus pademonstruoti už ringo ribų, G. Stonkutė tik šypteli: „Niekada neteko ir, tikiuosi, neteks“.
Pasak Gabrielės, bokse svarbiausiai pagarba vienas kitam, tad peštynių už ringo ribų ji tiesiog netoleruoja.
Boksavimasis, anot G. Stonkutės, suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, kurio anksčiau labai trūko. Išmokė nepasiduoti, kad ir kaip sunku būtų, siekti užbrėžtų tikslų.
Daugelis sėkmingų sportininkų teigia, jog jų sėkmė yra kasdienis kruopštus darbas sporto salėje. Gabrielė tam visiškai pritaria. Kad pasiektų reikiamą fizinę formą, treniruotėse ji pluša net šešis kartus per savaitę, du kartus per dieną.
„Be kruopštaus ir sunkaus darbo nebus gerų rezultatų“, – įsitikino boksininkė.
Asmeninio albumo nuotr.
G. Stonkutė gimusi Kretingoje. Į Panevėžį ją atviliojo buvęs Lietuvos moterų bokso rinktinės treneris D. Katkevičius.
„Man pasiūlė labai geras sąlygas sportuoti ir mokytis, tad negalėjau nesutikti“, – dėl tokio sprendimo nė kiek nesigaili boksininkė.
Juolab kad sportavo kartu su nuostabiu ir daug pasiekusiu bokso sporto meistru J. Kibu.
G. Stonkutė prisimena, jog atvykus iš mažos Kretingos, Panevėžys jai pasirodė labai didelis ir įdomus miestas.
„Viskas buvo nauja ir labai įdomu. Mane labai svetingai sutiko, čia jau turėjau pažįstamų. Iš Panevėžio liko labai geri prisiminimai“, – sako šiuo metu dėl studijų Lietuvos sveikatos universitete į Kauną gyventi persikėlusi Gabrielė.
