-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rugsėjui persiritus į antrą pusę pats metas prisiminti antrąja lietuvių duona vadinamas ir tokiu metu jau beveik visur iš laukų į aruodus suvežtas bulves.
Vertos jos ir prisiminimo, ir pagerbimo, ir šventės, kurią išradingieji Panevėžio rajono Trakiškio kaimo žmonės kiekvienų rudenį skiria šiai daržovei pagarbinti.
Panevėžio krašto gyventojai jau žino – atvykus į kulinarinio paveldo šventę „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“ bus smagu. Svečiai vaišinami gardžiais bulviniais patiekalais, pasakojama apie bulvių maistingąsias bei gydomąsias savybes ir visiems linkima, kad tų bulvių, kaip ir duonos, niekada nė ant vieno stalo nepritrūktų.
Bulvės garbinimas, jos vertinimas, ragavimas ir apdainavimas Trakiškyje vyks ir šį sekmadienį, 14 valandą.
Jau gilias tradicijas įgijusio renginio organizatorė, Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė pasakoja, kad idėja po bulviakasio pagerbti bulves beveik prieš dvidešimt metų kilo tuometei meno vadovei Danutei Kirsnienei.
Gražaus sumanymo įgyvendinimas puikiai pavyko ir visos bendruomenės pamėgta ir puoselėjama tradicija prigijo ilgam.
Pirmą kartą šventė surengta Kulbių kaime, muzikanto Virgilijaus Liesio tėvų sodyboje, vėliau Janinos Teresevičienės namuose, o paskui persikėlė į jaukią etnokultūros puoselėtojos Janinos Bikinienės sodybą.
Ilgą laiką tos šventės ir vykdavo pas J. Bikinienę.
Bet jau keletą metų sodybos šeimininkė nebekviečia svečių į savo kiemą, prie šių daržovių patiekalais nukrautų stalų. Garbingų metų moteriai sveikata nebeleidžia imtis tokio didelio darbo.
Tad dabar jau kurį laiką šventė organizuojama Trakiškyje.
J. Bikinienė, kai sveikata leidžia ir pati joje dalyvauja, džiaugiasi, jog kasmet atsiranda entuziastų ir šio krašto tradicija nenutrūksta.
„Bulvė visiems svarbi. Juk jeigu yra duonos ir bulvių, badu niekas nemirs. O be to, bulvės dar ir vaistas“, – nuolat primena J. Bikinienė.
Šį kartą Trakiškis svečius pasitiks kepamų bulvinių blynų kvapais. Šventės vietoje jau įrengtos vietos jiems kepti, parūpintos geros keptuvės, paruoštos bulvės.
Šeimininkės jų priskus iš vakaro, ankstų rytą sutarkuos ir, šventei prasidėjus, stos prie keptuvių.
Bet, kaip sako V. Šaparnienė-Kišonienė, ne tik blynais tiesiai iš keptuvių svečiai bus vaišinami.
Darbščios Trakiškio šeimininkės pasiūlys iš anksto namuose pagamintų visokių bulvinių patiekalų.
O jų gali būti didžiulė įvairovė – ir įprastų, ir dar nė karto neragautų.
Bulvę ir verda, ir kepa, ir tarkuoja, ir grūda, ir kitokiais būdais paruošia – ir viskas geros šeimininkės rankose tampa skaniais, sočiais, maistingais patiekalais.
Nuo seno šeimininkės mokėjo ne tik bulvių blynus kepti, didžkukulius daryti ar košę virti. Bulvės tinka ir sriubai, ir prie pieno, žuvies, mėsos produktų, ir kugeliui, ir vėdarams, ir šilkinei košei, virtinukams, apkepams, ir dar daug kam.
Taigi suneštinės bulvių vaišės turėtų būti gardžios.
O kad dar gardžiau būtų, ir muzika, dainos aplinkui skambės.
Šį kartą Trakiškyje gros ir dainuos ansambliai „Ratasai“ iš Miežiškių, „Kleketas“ iš Jotainių, „Be cvieka“ iš Krekenavos ir, žinoma, vietiniai – folkloro ansamblis „Margutis“.
Gal dainų apie bulves ir nėra daug, tačiau patarles po bulviakasio prisiminti kiekvienam verta.
Juk senoliai sakydavo: „Bulves supūdo ir pats sukūdo“, „Pakaušį kaso kaip bulvių pritrūkęs“, „Bulvės visiems tinka, ir biedniems, ir bagotiems“.
P. Židonio nuotr.
Ragavusieji tikriausiai dar nepamiršo pagal J. Bikinienės receptą gamintos keptos bulvių košės, kuri visiems labai patikdavo.
Šiais laikais retas tokią košę kepa. Jai gali prilygti nebent kugelis, bet jo gamybos procesas ir skonis visai kitoks.
Kai šviesuolės sodyboje būdavo rengiamos bulvių šventės, nė viena jų neapsiėjo be tokios košės – moterys po kelis didelius puodus jos iškepdavo ir viskas iki paskutinio šaukšto būdavo suvalgoma.
Kaip juokauja J. Bikinienė, net puodus tekdavo išgramdyti.
Tokia bulvių košė dažnai būdavo kepama senajame kaime – ji ir skani, ir soti. Tiesa, darbo įdėti reikia.
Priskutus ir pritarkavus bulvių, jos nusunkiamos ir gautoji masė užpilama verdančiu pienu, gerai išmaišius dedama spirgučių ar kitokių riebalų, krečiama į puodą ir šaunama į iškūrentą krosnį.
Kepa tokia bulvių košė krosnyje dvi ar daugiau valandų. Ištraukus puodą, košė kabinama šaukštu, dedama į lėkštes, užpilama grietinės ar spirgučių padažo.
„Baba manė išmokė ją kepti. Pagrindinis maistas dažnai būdavo, vadindavome ją tarkiene koše“, – apie patiekalą pasakojo J. Bikinienė.
Daug ko išmoko moteris iš savo babos – mamos motinos Anatolijos Keburienės, visų Steponiene pagal vyro vardą vadintos, darbščios ir išradingos šeimininkės.
Senojo Lietuvos kaimo moterys neturėjo nei prekybos centrų, nei modernių vaistinių. Užtat pačios mokėjo ir gebėjo beveik viską pasigaminti. Be to, ir kaip nuo ligų apsisaugoti, kaip kokios negalės atsikratyti, taip pat puikiai išmanydavo.
Kaip pasakojo J. Bikinienė, ir jos baba iš paprastų produktų skanų valgį gamindavo ir žinojo, kokia žolelė, kokia procedūra vaikams bei anūkams nuo negalavimų labiausiai tinka.
Bulvė buvo ne paskutinė naudingų vaistų sąraše.
„Iš babos sužinojau, kaip ir nuo kokių ligų bulvėmis tinka gydytis. Labiausia ji vertino bulvių sunką. Būdavo, sutarkuoja bulvę, nusunkia ir mums, vaikams, tos sunkos atnešusi liepia išgerti. Sakydavo mamai: „Tegul išgeria, sveikas bus“, – mena J. Bikinienė.
Sako, kad sunegalavus vaikui ir su peiliu žalios bulves pagremžę duodavo suvalgyti, o nevirškinant ir bulvės pagraužti liepdavo.
Daug yra atvejų, kada bulvė gali padėti numalšinti skausmą, pagydyti. Štai sakoma, kai gerklę skauda, tinka virtos bulvės arba bulvių tarkių kompresas. Sloguojant tinka išsivirti bulvių su lupenomis ir nupylus vandenį kvėpuoti garais.
Kai skauda galvą, galima ant jos dėti žalios bulvės riekelių, skrandžio rūgštingumui mažinti tinka bulvių nuoviras. Bulvių kompresais gydomos šunvotės, nudegimai, nušalimai ir kt.
Bulvių sunka su spanguolių sultimis tinka gydant anginą. Užkietėjus viduriams taip pat tiks šviežiai išspausta bulvių sunka.
Net sugėlus uodams galima prie niežtinčios vietos pridėti perpjautą šviežią bulvę ir palaikyti. Niežulys ir praeis.
V. Šaparnienė-Kišonienė pasakoja, jog ne vienam vaikui senosios kraštietės bulvių vaistai yra padėję.
O štai tiems, kurie naktimis ilgai šlapinasi į lovą, o taip kartais pasitaiko net iki 10–12 metų, bulvės taip pat gali padėti. Tik ne bet kokios.
Reikia, jas kasant, surasti tokią, per kurią peraugusi varpio žolė. Šitokią bulvę reikia supjaustyti, sudžiovinti, virti arbatą ir duoti vaikui gerti.
„Baba vis mane mokydavo ir sakydavo: neužmiršk, užaugsi, šeimą turėsi, pravers. Daug ką prisimenu, ko ji mane mokė, ir tikrai pravertė, tad noriu, kad ir kiti žinotų“, – įgyta patirtimi ne kartą su kraštiečiais dalijosi J. Bikinienė.
Šventė „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“ į Trakiškį sukviečia tautinio paveldo puoselėtojus. P. Židonio nuotr.
Dabar taip mėgstama bulvė nėra pati seniausia lietuvių stalo vertybė.
Ir kitos Europos šalys negali didžiuotis esančios bulvių gimtine. Bulvių gumbai Europą pasiekė apie 1565 metus.
Į botanikos sodą Nyderlanduose patekę gumbai buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai.
Tik vėliau suprasta, kad tie gumbai maistingi, gero skonio. Tad bulves, kaip rafinuotą patiekalą, pradėta patiekti Paryžiuje, karaliaus stalui.
Vėliau bulvės visur pradėtos auginti maistui. Tai pirmieji padarė vokiečiai ir sakoma, kad net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones tas bulves auginti.
Į Lietuvą bulvės atvežtos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696–1763) valdymo laikais.
Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi.
Atėjo laikas, kai buvo suprasta visokeriopa bulvių nauda. Jos tinka ne tik maistui – iš jų gaminamas etilo spiritas, klijinės medžiagos, krakmolas, gliukozė ir kt. Be to, bulvės ir gyvulių pašaras.
Tik gaila, kad bulvės gyvenimas neilgalaikis. Rudenį nukasta iki kito rudens ji neišsilaiko – žmonėms jau reikia naujo derliaus.
Ir nors dabar figūras puoselėjantieji raginami bulvių atsisakyti ar labai riboti jų kiekį, vis dėlto nėra abejonių, jog ši svarbi ir lietuvių pamėgta daržovė dar daug dešimtmečių išliks viena svarbiausia ir mėgstama žmogaus kasdienybės bei švenčių dalyvė.
