-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tiesa, kai kurių kraštiečių gal ir neatpažintume – jų pėdos gerokai gilesnės, šie žmonės jau tapę visos Lietuvos pasididžiavimu, įdomiausiais, daugiausia pasakiusiais kūrėjais.
Šiandien skaitytojams pristatome du Panevėžio sūnus – jau senokai atsisveikinusius su gimtine, bet niekada neužgesinusius čia įžiebtos meninės dvasios, nepamiršusius čia įdiegtų gyvenimo bei kūrybos tiesų. Tai menininkų grupės „Post Ars“ įkūrėjai ir nariai, vieni iškiliausių Lietuvos avangardistų, konceptualiojo meno pradininkų.
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Vilniaus fakulteto dekanas, docentas Česlovas Lukenskas ir VDA Kauno fakulteto docentas Aleksas Andriuškevičius abu vienmečiai – savo 59-ąjį gimtadienį jau atšventę vyrai. Abu buvę tos pačios 5-osios vidurinės mokyklos auklėtiniai, abu neabejingi muzikai, turintys ir daugiau įdomių pomėgių – visuomenei jie dabar pristatomi kaip garsiausi Lietuvos dailininkai neoavangardistai, pedagogai.
Panevėžiečiams, kurie artimiausiu metu lankysis Vilniuje, yra proga pamatyti ir dalelę šių dviejų menininkų kūrybos darbų.
Šią savaitę VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) atidaryta paroda „ALEX + CHESIUX“, kurioje pristatomi A. Andriuškevičiaus ir Č. Lukensko piešiniai bei objektai.
Parodos kuratoriai Algimantas ir Remigijus Gataveckai. Jų pateikiamoje parodos anotacijoje įrašyta tokia menotyrininkės Astos Jackutės nuomonė: „Autoriai kūrybos procese ieško netikėtų sprendimų ir tarpinių medijų suteikiamų galimybių. Šiuo atžvilgiu paroda yra unikali, perteikianti kolektyvius, individo pasąmonėje glūdinčius vaizdinius-struktūras, turinčius daugiaplanę raišką, atveriančią ne tiek konceptualius, kiek sąmoningai mechaniškai įvaizdintus, įkalintus savo kūniškume atviro teksto kūrinius – piešinius ir objektus.“
Parodų, pristatymų, šių menininkų gyvenime būta dešimtys. Ne vienas jų pasirodymas iš karto atsidurdavo visuomenės dėmesio centre, savo nauju požiūriu bei išraiškomis vienus atstumdavęs, kitus žavėdavęs, bet nė vieno nepalikdavęs abejingo.
„Abu kūrėjai yra tarsi nuolatinėje kelionėje, kuri, prasidėjusi viename konkrečiame taške – pieštukui prisilietus prie tuščios popieriaus erdvės dvimatėje plokštumoje, baigiasi netikėtai, atsisakant asmeninės ambicijos tradiciškai perteikti menininko sugalvotą užmačią“, – parodos anotacijoje rašoma apie šiuos menininkus.
Č. LUKENSKO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Buvo laikas, kai Lietuvoje apie kokius nors dailės perversmus niekas negalvojo ir nekalbėjo. O Č. Lukenskas vienas iš pirmųjų pradėjo nuosekliai kurti asambliažus – meninius modernistinės dailės kūrinius iš atskirų daiktų ar jų detalių.
Viena pirmųjų jo asambliažų parodų buvo surengta 1987 metais Panevėžyje, Marijonų gatvėje buvusios Dailės mokyklos patalpose. Tuomet, kaip sako Č. Lukenskas, asambliažas reiškė vos ne keiksmažodį ir buvo minimas tarsi žmonėms gąsdinti.
Vis dėlto atėjo laikas, kai menininkas buvo suprastas ir įvertintas.
Č. Lukenskas gimtajame Panevėžyje dabar retas svečias. Čia gyvena tik jo sesuo. Tačiau prisimindamas čia praleistus metus menininkas sako, kad būtent Panevėžyje vyko svarbiausias jo asmenybės formavimosi procesas, būtent iš čia žengti pirmieji žingsniai link didžiojo meno kelio.
Atsigręždamas atgal jis teigia, jog didelę reikšmę jo asmenybei formuotis turėjo bažnyčia. Tėvai buvo tikintys, tad ir vaikai kiekvieno sekmadienio rytą skubėdavo į Kristaus karaliaus katedrą.
Smalsus, aktyvus berniukas labai daug kuo domėjosi – lankė jaunųjų technikų mokyklą – kartingo, radistų būrelius, mokėsi muzikos, domėjosi daile, jam labai patiko teatras.
Daug žmonių darė įtaką šiam jaunam žmogui. Vienas iš jų – buvęs 5-osios vidurinės mokyklos darbų mokytojas Žalnieriūnas, skatinęs kūrybinę mintį, daug išmokęs.
„Šiuolaikinis menas, jeigu jį bandysi apibūdinti keliais žodžiais, tai visų pirma įvairovė, taip pat daugiaplaniškumas, daugiasluoksniškumas bei nenuspėjamumas.“
Č. Lukenskas
Dar vienas svarbus dalykas jaunuolio gyvenime buvo muzika. Tad jis, baigęs pagrindinę mokyklą, stojo mokytis į aukštesniąją J. Švedo muzikos mokyklą, o ją baigęs įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (anksčiau Valstybinė konservatorija). Čia Č. Lukenskas įgijo saksofonininko specialybę. Tačiau tuo pačiu metu jis mokėsi ir Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje – dailė meniškos prigimties žmogui taip pat buvo labai svarbi.
Baigęs studijas buvęs panevėžietis dirbo muzikos mokytoju Karmėlavos vidurinėje mokykloje, vėliau dėstė saksofono discipliną Kauno J. Gruodžio konservatorijoje.
Vis dėlto dailė ėmė viršų ir gerokai atitolino visa kita. Aktyviai reikšdamasis kaip dailininkas, jis nuo 1999 metų pradeda dėstyti VDA Kauno dailės institute. Nuo 2005 metų jis priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai.
Menininko kūrybos aruode – dešimtys asmeninių parodų, projektų, performansų ir meninių akcijų. Beje, šalia muzikos ir dailės nuolat pleveno ir poezijos mūza. Č. Lukenskas išleido eilėraščių ir piešinių rinkinį ,,Eilėvaizdžiai“, monografijos I dalį ,,Sėkla“ iš ciklo ,,Išmestas žmogus“.
Č. Lukenskas yra pelnęs daugybę garbingų įvertinimų ir apdovanojimų, tarp jų ir „Įsimintiniausio Kauno menininko“.
Vienas svariausių – kartu su grupe „Post Ars“ pelnytas Didysis prizas už žemės meno ir kraštovaizdžio regeneravimo projektą „Partitūra“, Vokietijoje rengiamame konkurse „Europa Biennale Niederlausitz II“.
„Šiuolaikinis menas, jeigu jį bandysi apibūdinti keliais žodžiais, tai visų pirma įvairovė, taip pat daugiaplaniškumas, daugiasluoksniškumas bei nenuspėjamumas“, – teigia menininkas.
Tarpdisciplininis menas, kuriam jis atstovauja, – daugiau negu viena meno rūšis, pralaužianti visų cechų sienas.
Į šiuolaikinio meno kūrinius žvelgiantis žiūrovas privedamas prie ribos, ties kuria baigiasi spėjamumo resursai. Priėjus ribą tenka pačiam pradėti mąstyti, spręsti.
Einant atsakingas dekano pareigas, kūrybai laiko lieka ne tiek, kiek norėtų menininkas. Vis dėlto pasakyti tai, ką mano esant svarbiausia, jis spėja.
Laimė, Ukmergės rajone stūksanti šeimos sodyba „Lukenskų namai“ suteikia galimybę rimčiau atsidėti sumanymams. Ten jis vyksta bene kiekvieną savaitgalį ir kartu su žmona biologe Rūta atsiduoda kūrybai. Žmona puoselėja maisto kultūros paveldą, skatina domėtis sezoniniu maitinimu ir pan. Lankytojų sodyboje niekada netrūksta.
Č. LUKENSKO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
A. Andriuškevičius į Panevėžį sugrįžta dažniau – čia jo laukia mama, sesuo. Daug metų prabėgo nuo to laiko, kai jis paliko gimtuosius namus, bet jam visada gera ir malonu sugrįžti.
Vaikystėje Aleksas taip pat buvo aktyvus ir smalsus berniukas, nesėdėjo rankų sudėjęs – daug kuo domėjosi, lankė aviamodeliuotojų būrelį, vėliau mokėsi sklandyti, nemažai skraidė.
Nors piešti mėgo, į dailės pasaulį pateko lyg ir atsitiktinai. Tik pradėjęs lankyti penktą klasę iš mokytojos išgirdo, kad jam tiesiog būtina eiti mokytis į Dailės mokyklą. Kai tėvai į tą mokyklą ir nuvedė, mokytojai, pamatę jo darbelius, iš karto priėmė į antrą klasę.
Net ir mokydamasis Dailės mokykloje, sako, nė nesvajojo tapti dailininku. Didžioji jo svajonė buvo lakūno profesija.
„Bet vienas mokytojas nusodino mane ant žemės. Sakė, nieko neišeis iš to sumanymo. Matematika vos trejetas (penkiabalėje sistemoje), o tokių į lakūnus nepriima. Geriau rinktis tai, kas labiausiai sekasi“, – prisimena A. Andriuškevičius.
Nors į Dailės institutą jis neįstojo, vis dėlto sprendimas jau buvo padarytas – dailė užėmė tvirtas pozicijas jaunuolio gyvenime. Kitais metais jis pradėjo mokytis tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute. Studijas baigęs mokytojavo, o nuo 1988 metų pradėjo dėstyti Kauno dailės institute.
Ankstyvoji jo tapyba fotorealistinė, vėliau ir jis pradėjo kurti objektus, akcijas, žemės meną, videomeną, susidomėjo konceptualiuoju ir proceso menu.
Apdovanojimų šio menininko kūrybiniame kelyje taip pat nestinga, jo kūrinių turi ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių muziejai.
Kūryba jo gyvenime buvo ir yra visada. Net kol dirbo mokykloje ir tekdavo gana didelis krūvis, radęs laisvą minutę visada kurdavo. Juokauja, būdavęs sekmadieninis tapytojas. Laimė, mokytojų atostogos netrumpos, tad buvo galima atsidėti didesniems sumanymams.
Įdomu, jog, kaip ir jo kolega, A. Andriuškevičius taip pat susijęs su muzika – studijuodamas Šiauliuose būsimasis dailininkas lankė tuo metu visoje Lietuvoje garsią Virgio Stakėno dainos studiją, grojo gitara, dainuodavo. Beje, jis ir pats yra sukūręs ne vieną dainą.
Dabar jis prisimena, kaip prabėgus daugeliui metų su buvusiu klasės draugu Č. Lukensku susitiko Kaune. Pasirodo, abu gyveno tame pačiame bendrabutyje – už sienos nuolat saksofoną pūsdavęs kaimynas pasirodė esantis panevėžietis bendraklasis. Abu kūrybingi menininkai nuo tada dažnai matydavosi, rodydavo vienas kitam savo darbus, aptardavo naujas idėjas.
Prie buvusių klasės draugų prisidėdavo ir kaimynystėje gyvenantis dar vienas menininkas Robertas Antinis. Jauniems, talentingiems, ieškantiems kūrėjams norėjosi nuveikti kažką daugiau. Kaip sako Č. Lukenskas, norėjosi kažkaip pakeisti dailės kūrimo klimatą, pažinti ir pajusti naujus žanrus, tapti naujų meno reiškinių pradininkais.
Taip ir gimė garsioji grupė „Post Ars“.
Č. LUKENSKO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Ši Lietuvos meną išjudinusi grupė susikūrė 1989 metais. Jos branduolį sudarė keturi menininkai: A. Andriuškevičius, R. Antinis, Č. Lukenskas ir Gintaras Zinkevičius.
Pirma grupės paroda „Kauno menininkų instaliacijos“ buvo atidaryta 1990 metais Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje.
Parodoje buvo eksponuojami netikėti, keisti kūriniai – R. Antinio instaliacija „Epitafija“ – suplokštinta žmogaus figūra, A. Andriuškevičiaus „Radiatorius“ – horizontalūs strypai su prikaltais juodos duonos kepalais, Č. Lukensko „Persižvaigždžiavimas“ – penkiakampės žvaigždės, kai kurios pagamintos iš ant nuožulnių plokštumų sudėliotų kiaulių galvų.
Kaip ir galima buvo numanyti, tokia paroda sukėlė pasipiktinimą ir po trijų dienų buvo uždaryta.
Tų pačių metų birželį buvo surengta meninė akcija, per kurią paskelbtas grupės manifestas.
„Post Ars“ gerokai pakoregavo ne tik nepriklausomos Lietuvos meno raidą, bet ir kūrinio santykį su žiūrovu.
Dauguma „Post Ars“ akcijų vyko be žiūrovų. Akcijos išliko tik fotografijose.
Žiūrovų vengta galbūt siekiant išsaugoti reikalingą rimtį. Kai kurios akcijos, pavyzdžiui, A. Andriuškevičiaus „Mano kelionė“ (1992 m.), buvo filmuojamos, nes fotografija negalėjo perteikti jos esmės.
Per akciją menininkas gulomis išriedėjo iš Kauno rotušės pastato ir toliau riedėjo aikštės grindiniu, stebint atsitiktiniams praeiviams.
O šiomis dienomis veikiančios abiejų buvusių panevėžiečių parodos pristatyme apie jų kūrybą sakoma:
„Abu menininkus domina teksto, mintijimo, mechaninio judesio sukurtos struktūros, pajungtos prasmių dekonstravimui piešiniuose ir objektuose. Kūrėjų pristatomuose piešiniuose tampa svarbus kasdienybės, rutininis atsikartojimo lygmuo. Sąmoningai atsisakius prasmės „įguldymo“ į popieriaus lakštus, nuskendus mechaniniuose, tarsi (ne)svarbiuose veiksmuose kuriant piešinius, svarbiausias tampa laikiškumo dėmuo, pasklidęs piešinių objektus apibrėžiančiose erdvėse.
Tariamai atsitiktiniai, mechaniškai generuojami vaizdiniai sukuria paradoksalią, veiksmo procese chaotiškai išsiskleidžiančią prasmę, kuri kiekvieno žiūrovo suvokiama savaip, paliekant erdvės žiūrinčiojo sugeneruotam suvokimui. Tiek parodoje eksponuojami objektai, tiek piešiniai neturi išankstinės užmačios – prasmė čia tampa procesuali.“
Komentarai
-
- Birutė iš Tulpių g.
- 21:22 2018.12.06
Rodyti visus komentarus (1)Perskaičiau su dideliu įdomumu ir malonumu.