-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apie tokius Kauno restoranus tarpukariu kaip „Metropolis“ ar „Versalis“ iki šių dienų sklando legendos. Tačiau ne tik laikinosios sostinės elitas turėjo kur pasižmonėti.Restoranų kultūra klestėjo ir Panevėžyje – jo gyventojai mėgdavo išeiti save parodyti ir į kitus pažiūrėti.
Panevėžyje tarpukariu veikė gana platus restoranų tinklas. Dalis jų aiškiai mėgdžiojo kaunietiškus, tačiau taip neišgarsėjo, kaip klestėjusieji laikinojoje sostinėje.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, remiantis tuomete miesto spauda, įvairiais metais čia veikė apie 16 restoranų.
Vien Stoties gatvėje jų buvo du. Kai kurie restoranai turėjo skambius pavadinimus. Pavyzdžiui, „Versal“, duris atvėręs Respublikos gatvėje. Tačiau šiuos laikus pasiekusios žinios apie jį – gana prieštaringos. Manoma, kad jis galėjo veikti dar nuo 1920-ųjų.
Kiek istorikams žinoma, „Versal“ dirbo 14–16 val. ir 19–24 val., o jame grojo džiazo kapela. Remiantis vienais duomenimis, šį restoraną valdė miesto burmistro Tado Chodakausko brolis Romanas (prezidentienės Sofijos Smetonienės ir ilgamečio ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmonos Jadvygos Tūbelienės brolis).
„Kiti šaltiniai nurodo, kad restorano savininkas buvo Jonas Korsakas, įvardijamas geriausiu vietos konditeriu, ir mini, kad 1930-ųjų birželio 1-ąją kavinė ir cukrainė „Versal“ minėjo 10 metų sukaktį. Tad nėra aišku, kada vis dėlto įkurtas restoranas“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Žinoma tik tiek, kad ketvirtajame dešimtmetyje „Versal“ nutraukė veiklą – varžytinėse išparduoti jo baldai.
Panevėžio cukrainė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Ypač ištaigingu laikytas „Nemunėlio“ restoranas, kuriame buvo ir centrinis šildymas.
Turgaus dieną į šį restoraną rinkdavosi ūkininkai, susidomėję, kaip be malkų šildomos patalpos. Jame mėgo lankytis ir miesto inteligentai. Šie, pasak muziejininko, dažnai prašydavo skolon.
Panevėžyje garsėjo ir „Lietuvių klubo“ globojamas restoranas-kavinė „Metropolis“, veikęs Respublikos gatvėje. Jį nuo 1934 metų liepos valdė Juozas Šukys. Tame pat pastate buvo įkurtas ir kino teatras „Pasaulis“, J. Šukio atidarytas dar 1925-aisiais.
Sovietmečiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia kurį laiką buvo veikė biblioteka.
„Metropolis“ mėgdžiojo turbūt garsiausio tuo metu Kauno „Metropolio“ pavadinimą“, – neabejoja D. Pilkauskas.
Panevėžio „Metropolyje“ buvo galima pavalgyti pusryčius, pietus ir vakarienę, buvo platus pieniškų patiekalų pasirinkimas.
Istoriko tvirtinimu, būta tam tikro restoranų pasiskirstymo. Vienuose labiau lankydavosi miesto inteligentai, kituose – darbininkai.
Pavyzdžiui, nedidelėje A. Kisino gatvėje tarpukariu veikė „Švyturio“ restoranas, kuriame rinkdavosi darbininkai, turgaus dienomis – ūkininkai, o per šventes – namų savininkai ir amatininkai.
1924 metais Panevėžio traktieriai į miesto biudžetą sumokėjo 70 tūkst. litų mokesčių.
1931 metais atidarius Panevėžio „Maistą“ – didžiausią miesto įmonę, sovietmečiu tapusią mėsos kombinatu, po kurio laiko prie jo įkurtas „Reginos“ restoranas. Jame po darbo mėgdavo laiką leisti įmonės tarnautojai ir darbininkai, o kai kurie jų čia palikdavo ir visą atlyginimą.
„Ponai iš miesto į šį restoraną atvykdavo automobiliais ir jiems buvo skirtos atskiros patalpos“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Restorano iškaba spindėjo auksinėmis raidėmis, viduje sienos buvo dažytos aliejiniais dažais, o grindys išklotos linoleumu.
„Restoranas buvo populiarus dėl mažų kainų. Pietus jame pavalgyti buvo galima tik už 40 centų, o tai kur kas pigiau, nei kituose miesto restoranuose. Tarkime, 1933 metais vidutinė pietų kaina mieste siekė 1,50 lito. Be to, ponai į „Reginą“ atvykdavo ne tik pavalgyti – būnant nuošaliau nuo miesto buvo galima ir nemažai išgerti, o vežikai paskui turėjo darbo tuos ponus išvežioti po namus“, – juokiasi D. Pilkauskas.
Šis restoranas uždarytas 1937 metais.
Tarpukario bufete. 1927-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Restoranai patiko toli gražu ne visiems panevėžiečiams.
Pavyzdžiui, „Reginos“ restoranas buvo užsitraukęs į jį įnikusių vyrų žmonų rūstybę. Mat ne tik ponai, bet ir kai kurie „Maisto“ darbininkai jame palikdavo savo nelengvai uždirbtą algą.
O 1939-aisiais liūdnai išgarsėjo „Prabangos“ restoranas – jame girtaudamas mirė pilietis.
Laikraštis „XXI amžius“ už girtavimą skalbė kitą – „Laisvės“ – restoraną, esą jame daug girtuoklių.
Nesnaudė ir blaivininkai. 1923 metais Panevėžyje atkurtai blaivybės ir sveikatos draugijai restoranų veikla ne itin patiko.
Dar 1925 metais miesto taryba svarstė klausimą dėl blaivybės mieste. Tuomet nuspręsta iš 20 aludžių, palikti 15. Po metų net buvo atsiradęs pasiūlymas surengti visuotinį gyventojų balsavimą dėl blaivybės mieste. Tiesa, prieš tokių siūlymą balsavo žydų frakcija ir dalis lenkų frakcijos.
Istorikų duomenimis, verslininkai tarpukariu nepasižymėjo dideliu sąžiningumu.
Pasak D. Pilkausko, 1924 metais Panevėžio traktieriai į miesto biudžetą sumokėjo 70 tūkst. litų mokesčių, tačiau praėjus penkeriems metams – vos 2 tūkst. litų.
Istoriko teigimu, tuo metu mieste jau buvo atsiradę arbatinės, valgyklos ir panašios įstaigos.
Nors pagal pavadinimą ten lyg ir neturėjo būti alkoholinių gėrimų, bet faktiškai jie buvo pardavinėjami nelegaliai, taip nemokant mokesčių – miesto biudžetui tai buvo nemažas smūgis.
O 1940-aisiais miesto spauda rašė, kad Panevėžio restoranuose labai brangūs užkandžiai.
„Duona, dešra ir silkė labai brangios ir lankytojai išeina girti, nes nenori niekuo užkandžiauti“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Tais pačiais metais prie vieno miesto restoranų rastas mirtinai sušalęs arklys – šeimininkas prasėdėjo įstaigoje ilgiau nei pusdienį.
Nepaisant skandalingų istorijų, Panevėžyje karo išvakarėse būta nemažai gerų restoranų. Daug jų valdė iš JAV grįžę praturtėję lietuviai ir tik vienas priklausė žydui.
Šv. Velykų šventė „Vienybės“ restorane. 1934 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Tarpukariu Panevėžyje lankytojų laukė ne tik restoranai.
Kaip teigė to meto spauda, mieste būta ir dvokiančių smuklių.
Mieste tuo metu buvo nemažai bedarbių. 1926 metais Panevėžyje jiems atidarytos dvi valgyklos Stoties ir Ramygalos gatvėse. Skaičiuota, kad per dieną pirmojoje apsilankydavo 200, o antrojoje – 140 žmonių.
1929 metais mieste duris atvėrė nauja kavinė skambiu „Ženevos“ pavadinimu, po poros metų miesto centre, Vasario 16-osios gatvėje, buvo galima apsilankyti naujoje cukrainėje „Lokarno“.
1936 metais Respublikos gatvėje atidarytas modernus ir itin populiarus „Pilzeno“ alaus baras. Jau po metų miesto spaudoje minėta, kad šiame bare alus atpigo, tačiau žirnių kaina liko ta pati, o pirkdamas alų, žirnius imti privalėjai.
Iš tų laikų žinoma ir keista istorija. Pasak D. Pilkausko, 1937 metų rugpjūčio pradžioje apiplėštas Panevėžio žydų centralinis bankas – pagrobta 10 tūkst. litų.
Plėšikas sprukdamas 1500 litų išmėtė ir nei vienas, radęs šiuos pinigus, teisėtiems šeimininkams taip ir negrąžino.
Išaiškinta, kad banką apiplėšė Dionizas Baranauskas, anksčiau valdęs nemažą valgyklą „Pienocentralinę“. Tačiau jo verslas žlugo. Vėliau už plėšimą jis buvo nubaustas mirties bausme.
„Vienybės“ klube 1935 metais pietavo ir Panevėžyje viešėjęs Atlanto nugalėtojas lakūnas Feliksas Vaitkus su žmona ir gausia jį lydėjusia delegacija. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
D. Pilkauskas pasakoja ir apie vieną garsiausių tuo metu miesto klubų – „Vienybę“.
Veiklą jis pradėjo dar 1909-aisiais, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais užsidarė ir vėl duris atvėrė 1920-aisiais. Klubo nariai rengė literatūros, muzikos, šokių vakarus, paskaitas, buvo populiarūs įvairūs sportiniai žaidimai ir pan. Jame veikė ir moderni valgykla, kurioje pietūs klubo nariams kainavo 1,2 lito. Jame netgi buvo ruošiami specialūs pietūs vegetarams.
Šioje maitinimo įstaigoje vyko miesto burmistro Broniaus Adomulio išleistuvės, 1935 metais čia pietavo Panevėžyje viešėjęs Atlanto nugalėtojas lakūnas Feliksas Vaitkus su žmona ir gausia jį lydėjusia delegacija.
Apie „Vienybės“ klubą tuometė spauda rašė, kad degtinės ir alaus čia netrūksta. Be to, apie jį sklandė įvairių gandų. 1932 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad „po miestą vaikšto stipri gandai, kad „Vienybėje“ per vieną, kitą naktį prašpilijami tūkstančiai, namai, automobiliai ir antraip. O algelės tai kaip cukierkos sučiulpiamos“. (Kalba netaisyta.)
Tarpukario Panevėžyje tarp maitinimo įstaigų virė konkurencinė kova, ir ne visada graži.
Mergaičių amatų ruošos mokyklos auklėtinės mokytos virti ir krupniką, likerius.
Jų gaminami įvairūs gėrimai ir kepiniai lengvai konkuravo rinkoje, o tai, pasak D. Pilkausko, kėlė konkurentų nepasitenkinimą – „Vienybės“ klubas rašė skundus.
Restoranų ir kavinių era baigėsi ne dėl konkurencijos. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, šioms įstaigoms netrukus teko užsidaryti.
