-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvoje puikiai žinoma rašytoja apie tokį gyvenimo kelią svajojo nuo mažumės. Dar vaikystėje susidomėjus pasakų pasauliu, knyga tapo nuolatine Linos palydove.
„Paauglystėje jau krimtau suaugusiųjų klasiką, be knygos neįsivaizduodavau nei vakaro, nei savaitgalio, nei atostogų. Ir, aišku, skaitydama pradėjau svajoti, kad ir aš užaugusi norėsiu rašyti. Todėl ir žurnalistiką pasirinkau neatsitiktinai – nebuvo kitos profesijos, taip tiesiogiai susijusios su rašymu“, – teigė L. Ever.
Sėkmingai baigusi studijas ir pelniusi vardą žiniasklaidos pasaulyje, Lina pajuto norą pereiti į kitą barikadų pusę – tapo viešųjų ryšių atstove. Tačiau ir tuomet nesijautė sėdinti savo rogėse. Moteris svajojo kurti istorijas apie tai, ko nori pati, todėl išvykusi gyventi į Berlyną ryžosi įgyvendinti vaikystės svajonę ir pasinėrė į kūrybos pasaulį.
Lietuvos sostinę iškeitusi į Berlyną, Lina Ever niekada nesigailėjo. Naujuose namuose ji ne tik įgyvendino svajonę rašyti, bet ir atrado naują, dar nepažintą savo asmenybės pusę. Asmeninio albumo nuotr.
2014-aisiais išleidusi pirmąjį romaną „Objektyvi meilė“, L. Ever akimirksniu atsidūrė dėmesio centre. Politikos ir žiniasklaidos intrigas atskleidusi bei drąsiomis scenomis knygą paskaninusi rašytoja skaitytojus privertė ieškoti ribų tarp menininkės fantazijų ir asmeninio gyvenimo.
Girdėdama nuolatinius klausimus, kas tikra, o kas pramanas, Lina nesutrinka ir pripažįsta, kad kiekvienoje knygoje galima rasti bent mažytę tikro gyvenimo sceną.
„Visi autoriai naudoja savo kasdienybės patirtį, pastabas, sutiktus žmones, jų istorijas. Kito mano kūrinio „Berlyno romanas“ herojė sako, kad rašytojas yra vagis ir melagis – pirma pavagia istoriją, o paskui savaip ją papasakoja. Į „Objektyvią meilę“ sudėjau man pažįstamą žiniasklaidos virtuvę, politikų gyvenimo užkulisius, aprašiau kai kuriuos kolegas, laikraščių personažus, o daugelis net neabejojo, kas toks yra mano aprašomas premjeras. Aišku, vyro paparacinimo patirtis rašant irgi labai pravertė“, – atskleidė rašytoja.
Ne ką mažiau autobiografinių detalių galima rasti ir knygoje – „Berlyno romanas“. Jame L. Ever aprašė savo vaiko darželio auklėtoją, draugus ir mamas bei juokavo, kad daugelio jų vardai nebuvo pakeisti, tad knygą išvertus į vokiečių kalbą, tektų raudonuoti.
„Antrajame romane „Ruduo Berlyne“ sudėjau savo patirtį pardavinėjant papuošalus blusų turguje ir dirbant padavėja, taip pat ir tą jausmą, kai gyvenimą turi pradėti visiškai iš naujo. Galbūt todėl šis pasakojimas išėjo toks įtikinamas“, – svarstė Lina.
L. Ever pripažino, kad būsena, kai apsėstas savo darbo rašytojas visiškai pamiršta, kas vyksta aplinkui, jai puikiai pažįstama, tačiau negali tuo mėgautis ilgai. Nors mintyse nuolat iškyla vaizdinys, kaip kuria mažoje kalnų trobelėje, šią svajonę L. Ever priversta nustumti į šoną bent jau tol, kol užaugins jauniausiąją atžalą.
Negalėdama viso laiko skirti rašymui, moteris jau išmoko prisikviesti mūzą nustatytomis valandomis ir dar prieš pradėdama kurti jau žino, kokia bus knygos pabaiga.
„Iš pradžių mane apsėda koks nors personažas. Matau jį taip ryškiai, įsivaizduoju, ką jis apsirengęs, kaip elgiasi, kaip kalba, kaip žiūri. Paskui ieškau, ką jis galėtų sutikti ir įsimylėti, o tada ir gimsta visa istorija.
Sėdu rašyti žinodama, kaip prasidės ir kaip baigsis istorija ir turėdama emocinį jos foną, tačiau kaip keisis herojai, kas nutiks jiems pakeliui, dažniausiai sužinau tik rašydama. Pavyzdžiui, „Berlyno romanas“ prasidėjo nuo Džo paveikslo. Jau vien tas faktas, kad darželio auklėtojas gali būti patrauklus ir įdomus, suintrigavo. Pamačiau, kaip jis flirtuoja su viena mamyte, ir supratau, kad tai tikras mano romano herojus. Ir įsimylėti jis turi vieną mamytę, nes tai mūsų visuomenėje visai neatleistina. Kadangi tinkamos moters neradau, romaną nusprendžiau parašyti pirmuoju asmeniu ir įsivaizduoti, kad tai aš esu ta mamytė“, – kūrybos virtuvės šydą praskleidė panevėžietė.
Skaitytojams susižavėjimą kelia ne tik L. Ever romanai, bet ir internetinėje erdvėje publikuojamas „Berlyno dienoraštis“. Jame lietuvė atskleidžia savo kasdienius nuotykius, mintis bei stebina sugebėjimu gyvenimą nuspalvinti ne tik balta ir juoda spalvomis. Net susižeidusi koją savo gerbėjams menininkė pasakoja ne tik apie skausmą, bet ir įdomius pokalbius su taksistais bei kitus dienos potyrius.
„Pasaulį matau tokį, koks jis yra, be jokių filtrų, jį didinančių ar mažinančių akinių. Žiemą jis labiau juodai baltas, o vasarą įgauna ryškių spalvų. Dabar Berlynas labai romantiškas, nes čia žydi kaštonai, ievos ir rožiniai medžiai. Čia daugybė spalvingų piešinių ant sienų ir margų žmonių. Labai nemėgstu žmonių, turinčių išankstinių nuostatų, su tais uždėtais filtrais ant akių. Esu smalsi stebėtoja, geriu į save tai, ką matau aplinkui, esu atvira naujoms idėjoms, įdomiems žmonėms, kelionių nuotykiams ir tolerantiška visoms spalvoms“, – požiūrį atskleidė kūrėja.
Drąsos savyje ir laiko įgyvendinti svajones L. Ever atrado tik išvykusi iš Lietuvos. Prieš keletą metų pajutusi naujų potyrių troškimą, ji ryžosi susikrauti daiktus ir išvyko gyventi į Berlyną. Tiesa, tokį sprendimą palaikė ne visi.
„Šis žingsnis daugeliui aplinkinių buvo nesuprantamas. Iš pradžių bandžiau aiškintis, tačiau greitai supratau, kad visiškai neturiu teisintis kitiems dėl vieno ar kito savo sprendimo. Mes dažnai Lietuvoj esame priversti aiškintis, jei negyvename taip, kaip aplinkiniai iš mūsų tikisi, o laisvame pasaulyje žmonės juda laisvai ir priima sprendimus patys, draugai ir giminaičiai palinki jiems sėkmės, o ne pradeda abejoti jų sprendimų teisingumu.
Taigi, kai man žmonės sako – niekaip nesuprantu, kodėl tu viską turėdama čia staiga metei ir išvažiavai, aš tik gūžteliu pečiais ir nieko nebesakau. Svarbiausia, kad aš pati žinau, kodėl taip padariau, kitų supratimas man nebūtinas“, – tikino moteris.
Palikusi gimtąją šalį, Lina nesigailėjo. Rašytoja teigė, kad Berlynas jai visuomet asocijavosi su laisve, miestu, kuriame savo vietą gali rasti kiekvienas pasaulio gyventojas.
Pasak jos, daugelis vos atvykę į Vokietijos sostinę akimirksniu pasijunta lyg namuose. Šiame mieste nereikia stengtis susitapatinti su minia. Netgi priešingai, Berlyne itin vertinamas išskirtinumas bei gebėjimas būti savimi.
„Berlynas turi labai gerą kūrybinę aurą, nes tai draudimų nesuvaržytas miestas, jame vyksta ne tik daug gerų renginių, suvažiuoja pasaulinio lygio atlikėjai, bet ir daug spontaniško gatvės meno, performansų, muzikos. Žmonės čia mėgaujasi gyvenimu, turi laiko draugams ir parodoms, alaus bokalui parke ir pasivaikščiojimams“, – susižavėjimo neslėpė Lina.
Menininkė atvirauja, kad turėdama šeima negali visiškai pasinerti į kūrybos džiaugsmus, tačiau jau išmoko „prisikviesti“ mūzą nustatytomis valandomis. Asmeninio albumo nuotr.
Jau keletą metų gyvendama svečioje šalyje, rašytoja džiaugiasi atradusi dar nepažintą savo asmenybės pusę. Ji pastebi, kad pakeitusi aplinką tapo tolerantiškesnė, atviresnė, drąsesnė, mažiau svarsto, ką pagalvos aplinkiniai. Būtinybė susikurti naują gyvenimą Liną paskatino tapti tokią, kokia ji visuomet norėjo būti.
„Kitoje šalyje turi save susikurti iš naujo, gali pristatyti save naujiems pažįstamiems visai kitaip, gali būti atviras ir toks, koks nedrįsai būti, išsilaisvinti iš visų anksčiau primestų socialinių kaukių ir vaidmenų. Dažnas žmogus sutrinka, nes jo ankstesnis vaidmuo čia niekam neįdomus, o savęs be darbo, giminaičių, pažįstamų konteksto jis nebuvo įpratęs suvokti.
Mano romano „Ruduo Berlyne“ herojė Klaudija iš pradžių atvažiavusi į Berlyną susigūžia, ji pirmiausia turi įsisąmoninti, kad yra niekas, visiškai baltas lapas, o paskui suvokia, kaip smagu tame lape paišyti tai, ką tu nori, apie ką visada svajojai“, – kalbėjo Lina.
Gyvendama Berlyne ji ne tik kuria, bet ir organizuoja neįprastas ekskursijas, per kurias turistams aprodo gražiausias miesto vietas, atskleidžia dėmesį pritraukiančias istorijas.
Nors ši veikla teikia itin daug džiaugsmo, verslo idėja gimė netikėtai. Kai su miestu Lina supažindino iš Hamburgo atvažiavusią rašytoją Jolitą Herlyn, išgirdo netikėtą jos pasiūlymą, kad tokius pasivaikščiojimus turėtų rengti ne tik draugams, bet ir nepažįstamiems turistams.
„Labai nemėgstu rutinos, tad ir žmones stengiuosi vesti kaskart vis kitais takais. Pasižiūriu į grupelę, užduodu du klausimus ir man pasidaro aišku, ką jiems parodyti. Jei reikėtų gidu dirbti kasdien ir pasakoti tą patį, tikrai po mėnesio mesčiau tokį darbą“, – tvirtino L.Ever.
Internetinėje erdvėje publikuojamame dienoraštyje Lina atskleidžia savo kasdienius nuotykius, mintis bei stebina sugebėjimu gyvenimą nuspalvinti ne tik balta ir juoda spalvomis. T. Šiaudinio nuotr.
Rašytoja juokauja, kad galutinė stotelė yra kapinės, o iki tol nė vienas nežinom, kur mus nublokš likimas, tad nedrįso spėlioti, kur link pasisuks gyvenimo kelias. Mažasis jos sūnus jau pradėjo lankyti mokyklą, todėl viską mesti ir spontaniškai išvažiuoti nebūtų taip lengva, kaip prieš keletą metų paliekant Vilnių.
„Dabar tektų viską apgalvoti ir vokiškai suplanuoti. Bet nesakau, kad tai neįmanoma. Yra dar kelios vietos pasaulyje, kuriose labai norėčiau pagyventi“, – šypsosi Lina.
Rašytoja turi begalę ateities planų. Ji atskleidė, kad šiuo metu jau baigia kurti naują romaną, kuriame pasakoja Lietuvoje gyvenančios šeimos istoriją, taip pat rašo apsakymus. Nemažai laiko atima susitikimai su gerbėjais bei naujų ekskursijų planai.
„Gegužės pabaigoje važiuoju į Trondheimą susitikti su skaitytojais, rudenį laukia dar keli susitikimai Vokietijoje, o ekskursijų po Berlyną grafikas šiai vasarai po truputį pildosi“, – pasakojo L.Ever.
Linos planuose galima rasti ir Panevėžį. Beveik kiekvienais metais Aukštaitijos sostinėje ji aplanko tetą, vieną geriausių draugių, buvusius klasės draugus bei artimų žmonių kapus.
