-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Arminas Abukauskas yra talentų kalve vadinamos Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos abiturientas. Pirmą vietą su mokslais visuomet dalijasi ir muzika. Jis kasdien daug groja, laisvu laiku domisi muzikos istorija, teorija, taip pat yra gimnazijos mokinių tarybos pirmininkas.
Povilas Jarmala/Klaipėda Piano Masters nuotr.
A. Abukausko muzikinis kelias prasidėjo dar pirmoje klasėje, ir ne kur kitur, o toje pačioje menų gimnazijoje. Nuo pat pradžių Arminui joje labai patiko, bet grojimas instrumentu reikalauja daug praktikos ir kantrybės, tad vaikui tai nepasirodė pats įdomiausias dalykas.
„Pradinėse klasėse žavėjo dirigento profesija. Net turėjau svajonę, kurią buvau apskelbęs ir savo mokytojams: Anykščiuose įkursiu muzikinį teatrą ir diriguosiu jo simfoniniam orkestrui“, – juokiasi pianistas.
Augant norai keitėsi, o ir muziką A. Abukauskas buvo nustūmęs į šalį. Dabar labai džiaugiasi, jog visgi meilė atgijo ir jis iš naujo atrado tiek fortepijoną, tiek muziką.
Anot A. Abukausko, atėjimas į menų gimnaziją buvo gana atsitiktinis, o kai reikėjo rinktis instrumentą, suveikė vaikiškas faktorius. Namuose jis turėjo mėgstamą žaislinį pianiną, todėl ir pasirinko mokytis fortepijono specialybę.
Šiais metais panevėžietis įtrauktas į ryškiausių ir talentingiausių jaunųjų Lietuvos pianistų vienuoliktuką projekte „Klaipėda Piano Masters“.
Tai žinomo, Lietuvą ir už Europos ribų garsinančio pianisto Gintaro Januševičiaus organizuojama pianistų vasaros akademija. Pavasarį buvo paskelbta atranka į ją. Arminas pabandė savo laimę ir buvo atrinktas vasarą tobulintis akademijoje su geriausiais šalies pianistais.
Tačiau dėl pandeminės situacijos šįmet pristatyta kiek kitokia šios akademijos forma – buvo daugiau koncentruojamasi į pianistų techniką.
„Labai nudžiugau sužinojęs, jog patekau į akademiją. Visą savaitę turėjome individualias pamokas, tobulinome savo atvežtus kūrinius, vėliau juos atlikome dviejuose koncertuose Klaipėdoje ir Palangoje. Taip pat tobulinome techniką, skaitymo iš lapo įgūdžius, bendravome, grojome. Buvo tikrai neįkainojama ir nuostabi patirtis“, – vasaros įspūdžiais tebegyvena pianistas.
Pasak A. Abukausko, lipimas į sceną per „Klaipėda Piano Masters“ koncertus pareikalavo išties didelio susikaupimo. Karantino metu pianistų kasdienybė buvo labai pasikeitusi. Konkursams siuntė tik įrašus, o čia reikėjo stoti prieš publiką ir groti gyvai. Arminas to pojūčio buvo labai išsiilgęs, tačiau reikėjo daug jėgų, kad susikauptų ir parodytų, ką savarankiškai nuveikė per tą laiką.
„Dar buvo ir atsakomybė groti kartu su daug pasiekusiais ir tikrai labai gerais pianistais. Tie pasirodymai buvo kaip narkotikas. Grįžus atsirado toks didelis noras groti publikai. Manau, po karantino visiems muzikantams taip“, – šypteli A. Abukauskas.
Jonas Šopa/Klaipėda Piano Masters nuotr.
Nors Arminas – dar jaunas muzikas, jo muzikinių pasiekimų bagažas išties nemenkas. Vien per pastaruosius metus fortepijonų konkursuose panevėžietis laimėjo daugybę prizinių vietų.
Pasak Armino, kuomet į kiekvieną kūrinį įdedi labai daug darbo, smagu sulaukti ir įvertinimo. Tačiau konkursuose jam ne taip maga užimti kažkokią vietą, kiek pamatyti, ką dar gali padaryti geriau.
„Į konkursus nežiūriu kaip į lenktynes, bet kaip į galimybe tobulėti ir išbandyti save. Labai smagu išgirsti, ką po koncerto mano kiti muzikantai ir ne muzikantai. O pati svarbiausia visada būna mokytojos nuomonė“, – pasakoja A. Abukauskas.
Net dvylika metų mokydamasis V. Mikalausko menų gimnazijoje, A. Abukauskas gana aiškiai matė, kaip keitėsi jis, aplinka, mokytojai.
Tačiau šalia nuo pat pirmosios klasės visus metus išliko vienintelė pedagogė, kuri moko iki šiol – Asta Kapučinskienė.
„Mano specialybės mokytojos indėlis yra neįkainojamas. Esu labai dėkingas ir kitiems mokytojams, kurie tikrai daug man davė. Yra mokytojų, kurie pastebėję, jog man įdomu ir noriu sužinoti daugiau, negaili savo laiko ir papildomoms konsultacijoms, ir pokalbiams pertraukų metu“, – sako Arminas. – Kai kuriemsjų po kelis auksinius medalius užkabinčiau“.
A. Abukauskui patinka ir meniška gimnazijos aplinka. Yra žmonių, su kuriais gali pakalbėti apie bendrus interesus, apie muziką, padiskutuoti apie meną, šiuolaikinį požiūrį į kultūrą.
Nors mokosi iš pačių geriausių, Arminas teigia, jog iki visų grojimo fortepijonu subtilybių perpratimo jam dar labai toli. Dabar reklamuojamos netgi mobiliosios programėlės, kurios siūlo išmokti groti pianinu vos per savaitę ar mėnesį. Kartais tokios brukamos reklamos Arminą ne juokais suerzina. Jo manymu, dažnas gali atsisėsti ir paspaudinėti kelis instrumento klavišus, yra ir tokių, kurie gali pagroti kokią populiarią popstiliaus dainą. Bet fortepijono grožis slypi ne klavišų spaudyme ar greitame virtuoziškame atlikime, o garse.
„Fortepijonas gali išleisti labai skirtingos spalvos garsus, priklausomai, kaip prie jo prisiliesi – su daugiau svorio piršte ar su mažiau. Daugiausia darbo kūrinyje ir įdedame prie garso ir spalvos ieškojimo, tinkamo kūriniui, ne prie natų“, – aiškina pianistas.
Anot A. Abukausko, taip pat kiekvienas fortepijonas turi dar ir savitą skambesį. Kadangi pianistai negali nešiotis ar kartu vežtis vieno ir to paties įspūdingų gabaritų instrumento, kažkur atvykę groti jie sėda prie kito, nepažįstamo, savitą garsą ir spalvą turinčio instrumento.
„Kiekvieną kartą, dažnai per trumputę repeticiją, turime prisitaikyti prie to instrumento, kuris stovi, jį suvaldyti, perprasti. Man tai atrodo labai gražu“, – sako muzikas.
Arminas pirmoje klasėje su specialybės mokytoja Asta Kapučinskiene.
Vaikystėje muzika A. Abukauskui apsiribojo tiesiog įprastomis dainelėmis mokykloje ir namie, bet ne daugiau. Puikiai atsimena, kai tėvai jį, dar darželinuką, nusivedė į Panevėžio muzikinio teatro operetę „Grafaitė Marica“. Šeima sėdėjo ne per toliausiai scenos, tad galėjo stebėti joje dirbantį dirigentą. Nors Arminas neatsimena operetės siužeto, o ir skambėjusios muzikos išliko tik nuotrupos, bet mena gracingus dirigento mostus ir judesius. Tąkart jie tiesiog sužavėjo, o Arminas ilgą laiką puoselėjo viltį tapti dirigentu.
„Sutapimas, jog tą operetę dirigavo Vidmantas Kapučinskas, o menų gimnazijoje fortepijono specialybės nuo pirmos klasės iki šiol mokausi pas jo žmoną Astą Kapučinskienę“, – šypteli pianistas.
Vėliau A. Abukauskas turėjo minčių savęs ieškoti ne muzikos srityje. Tačiau greitai suprato, jog muzikoje geriausia. Jau šįmet talentingas pianistas bandys šturmuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir yra pasiryžęs toliau tęsti draugystę su fortepijonu.
„Esu abiturientas, turiu nuspręsti, kokie mano pasirinkimai. Vasarą supratau, jog niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Draugai, aišku, juokiasi iš manęs, nes mokykloje mokausi tikrai gerai ir atrodo, kad galėčiau studijuoti ką nors iš socialinių ar humanitarinių mokslų. Bet aš save matau tik muzikoje. Joje man gera, aš jaučiuosi laimingas“, – kalba pianistas.
Nors A. Abukauskas kartais pasvarsto, iš kur galėjo atsinešti tokią didelę meilę muzikai, savo muzikalumo su genais jis nesieja. Nei jo tėvai, nei seneliai nėra muzikantai. Tik mama mokyklos laikais dainavo chore. Bet giminėje muzikantų išties buvo. Jau paaugęs Arminas sužinojo, jog močiutės brolis ir jo žmona baigę tą pačią mokyklą, kurioje jis dabar mokosi. Dar po kiek metų paaiškėjo, kad jie mokėsi kartu su dirigentu Vidmantu Kapučinsku.
„Močiutės brolio nelabai atsimenu, bet jo žmoną – puikiai. Su ja ir bendraudavome, kalbėdavomės apie muziką. Ji visuomet mane palaikė ir drąsino nenustoti muzikuoti. Jų jau nebėra tarp gyvųjų, bet puikiai atsimenu tuos drąsinančius žodžius. Labai gera buvo turėti žmogų, kuris suprato, ką darau“, – sako jaunasis pianistas.
Armino manymu, visada galima rinktis, būti muzikantu ar ne, net kai sprendimą už penkerių metų vaiką priima tėvai. Anot jo, gali būti velniškai talentingas, protingas, išmanantis savo profesiją, tačiau jei darbas nepatiks, visai neprivalu tuo užsiimti.
A. Abukausko manymu, tik talento ir nuoseklaus darbo sintezė sukuria tikrai gerą atlikėją.
A. Abukauskas pastebi, kad yra žmonių, kuriems akademinė, klasikinė, muzika atrodo neverta dėmesio. Bet yra ir tokių, kurie nė nesimokė muzikos, tačiau domisi, vaikšto į koncertus, bando suprasti ir išgirsti. Tokiems, Armino manymu, garsai natūraliai paliečia širdį, ir tai pianistą labai džiugina.
„Suskambėjusi muzika gali priminti kažkokius asmeninius išgyvenimus, paliesti, priversti pamąstyti apie gyvenimą. Muzika gali išnešti į kitą realybę, – mano Arminas. – Mano geriausia draugė su klasikine muzika neturi nieko bendro, bet man labai smagu, kad ji domisi, klausia manęs apie kompozitorius, kūrinius, klauso tokios muzikos. Kai nuvykstu pas ją į svečius į Vilnių, nueiname ir į kokį koncertą. Bet prieš tai dar papasakoju jai apie kompozitorius, kurių kūrinius girdėsime, ir apie pačius kūrinius.“
Pačiam A. Abukauskui muzika yra dalis jo kūno ir sielos. Visai neseniai susimąstė, jog tik įmerkęs pirštus į klavišus, pajunta pilnatvę.
„Galimybė groti ir dalintis muzika su kitais yra kažkas nerealaus. Pradėjus groti, mano tikslas yra pasinerti į muziką, į tą kitą realybę, bet pagroti taip, jog pasinerčiau ne tik aš, bet ir klausytojai. O ta emocija ant scenos, kai jauti ryšį su publika, yra kažkas nerealaus ir magiško“, – teigia pianistas.
A. Abukauskas džiaugiasi, jog muzika leidžia jam atrakinti vis naują dalelę savęs. Ji ne kartą padėjo ir iš emocinės pusės.
„Tikrai yra buvę sunkių momentų. Paauglystę visi išgyveno ir žino, kad ten ir meilės, ir dramos, ir draugai, ir visa kita. Kai man būdavo sunku, muzika visada buvo šalia, padėjo suprasti, jog galiu viską išgyventi, padėjo rasti vidinės stiprybės, ramybės“, – teigia pašnekovas.
O kartais muzika Arminui tiesiog padėdavo parodyti giliai užslėptus jausmus. Kelias, kurį nuėjo ir vis dar eina, anot pianisto, yra vingiuotas. O ir nėra stebuklingos burtų lazdelės, kuria pamojus viskas pradės sektis.
„Būna ir dvejonių, ir nusivylimų, tačiau prisimindamas savo tikslą, toliau einu ir dirbu. Nueitas kelias jau išmokė nepasiduoti ir daugiau koncentruotis į tai, ką darau“,– sako A. Abukauskas.
Jonas Šopa/Klaipėda Piano Masters nuotr.
Arminui visų stilių kūriniai yra skirtingai gražūs. Kiekvienas, kurį tenka groti, jam patinka, kas kartą juos įsimyli iš naujo. Pianistui labai įdomi F. Šopeno kūryba, kur ypatingas dėmesys skiriamas garso kokybei ir spalvai, dainingai melodijai.
„Mokydamasis vieną jo kūrinį, grojau vakare ir pati pirmoji nata manęs netenkino vien dėl garso spalvos. Gal kokius penkis kartus kartojau tą natą iš pradžių, kol galiausiai ji man įtiko ir galėjau groti toliau“, – pasakoja fortepijono meistras.
Taip pat Arminui labai imponuoja L. V. Bethoveno, D. Šostakovičiaus, S. Rachmaninovo kūryba. Savojo grožio turi ir lietuvių kompozitorių kūriniai – pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio.
„Man labai gražus ir kompozitoriaus Vytauto Mikalausko kūrybinis palikimas“, – sako A. Abukauskas.
Paprašytas praskleisti pianistų kasdienybės užkulisius, Arminas pasakoja, jog pagrindinis, bet nematomas dalykas pianistų gyvenime yra ilgos valandos prie fortepijono ir nuolatinis mokymasis. „Stengiuosi skirti laiko kūrinių, kuriuos groju, analizei. Išnagrinėti juos iš muzikinės, istorinės, interpretacinės pusės. Man didžiausias iššūkis, kai grįžęs po pamokų ir kiek pailsėjęs, turiu keltis ir važiuoti groti. Groti yra malonumas, bet kai aplanko tinginys, sunkiausia prisiversti pasitraukti nuo įdomios knygos, serialo ar laidos“, – juokiasi muzikas.
Jo pagrindinis instrumentas yra rankos. Jomis Arminas perteikia ne tik muziką, bet ir emociją. Tačiau vaikinas sako jų ypatingai nesaugantis – tiesiog stengiasi nesusižeisti ir nenušalti.
Dirigentas Kolinas Deivisas viename filme sakęs, jog pianisto profesija yra labai antisociali. Anot Armino, tame pasakyme tikrai daug tiesos.
„Užsidarai vienas patalpoje prie instrumento ir groji. Kaip solistas irgi scenoje būni vienas. Kiti instrumentai irgi groja vieni, tačiau tiek styginiams, tiek pučiamiesiems instrumentams reikalingas koncertmeisteris galutiniam rezultatui“, – aiškina A. Abukauskas.
Tačiau pianistams tenka groti ir kameriniuose, fortepijoniniuose ansambliuose, jie akompanuoja kitiems atlikėjams. Tuomet dirbama kolektyve. Arminui abu procesai savaip įdomūs.
Charizmatiškojo pianisto Gintaro Januševičiaus pamokos. Jonas Šopa/Klaipėda Piano Masters nuotr.
Grodamas tiek prieš didelę auditoriją, tiek prieš vos kelis žmones, A. Abukauskas jaučia tokią pat atsakomybę ir jaudulį. Anot jo, scenos baimė yra neišvengiama ir net reikalinga, jei neperžengia normos ribų.
„Būdo susitvarkyti su jauduliu dar neatradau, bet ir nemanau, kad reikia. Nusiraminimo ritualų irgi neturiu, bet likus kiek laiko iki pasirodymo, visada suvalgau bent gabaliuką juodojo šokolado“, – šypteli Arminas.
Nors atrodytų, jog per rimtus klasikinės muzikos koncertus nebelieka vietos jokiai improvizacijai, kuriozinių situacijų ir juose neišvengiama. Tik dažniausiai ne koncertų metu, bet prieš juos.
„Yra buvę, jog ruošiesi ir pamatai, jog kažko svarbaus nepasiėmei, kažkas išsipurvino ar net išplyšo. Tada scenos jaudulį pakeičia jaudulys dėl tokių, atrodo, paprastų dalykų“, – juokiasi pianistas.
Akivaizdu, kad muzika yra A. Abukausko identiteto dalis. Jei negroja, jis tiesiog klausosi muzikos, o jei nesiklauso – dažnai mintyse skamba melodijos ar net gimsta naujos.
„Būna, kai norisi skirti laiko kažkam paprasto ir kasdieniško. Tada gaminu arba skaitau knygas. Dar mėgstu žiūrėti filmus ar serialus, kai lieka laisvo laiko vakarais“, – sako Arminas.
O svajoja jis pagroti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
„Ten tenka klausytis bent kelių koncertų per metus. Jie būna nuostabūs, visada palieka labai gerus ir gilius prisiminimus. Tą salę aš labai myliu“, – teigia Arminas.
Nors įvertinimai glosto širdį kiekvienam muzikui, panevėžietis nenorėtų tik siekti titulų.
„Man didžiausias įvertinimas, jei po koncerto bent vienas žmogus išeina supratęs, ką norėjau pasakyti grodamas“, – pabrėžia jaunasis pianistas.
