-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sarksaly, Vareikių kaime, pačioje Gitėnų miško gūdumoje, labiau nei čia kaukiantys vilkai, grobio tykančios lūšys, vaikštinėjantys elniai ir jauniklius perinčios gervės dėmesį patraukia neįtikėtina šių vietų istorija. Ji siekia paties karaliaus Mindaugo laikus.
Sarksalį daugelis žino kaip kaimo turizmo sodybą miške. Tačiau ne visiems čia švęsti atvykusiems svečiams šeimininkas papasakoja, kokia ypatinga ši vieta nuostabioje gamtos apsuptyje su keliais statiniais.
„Sarksalis ne tik mano sodybos pavadinimas, tai iš tiesų ir yra sarksalis. Lituanistai šitą žodį aiškina kaip sargų salą“, – apie klaidžiais miškų keliais pasiekiamas savo valdas pasakoja jų savininkas.
Apie Sarksalio pavadinimo kilmę informacijos internete aptikti nelabai pavyksta. Tačiau žurnalistus svetingai pasitikęs 68-erių J. Vėbra aiškina, jog ten, kur dabar stūkso jo sodyba, kadaise galėjo tarnauti paties Lietuvos karaliaus Mindaugo pasienio sargai. Lėveniu, pasak pašnekovo, driekėsi lietuvių siena, į kurią nuolat taikėsi Livonijos ordinas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Iš tiesų J. Vėbros gyvenamoji vieta oficialiai vadinama Vareikių kaimu. Spėjama, kad ir šis pavadinimas labai senas, siekia laikus, kai Lėveniu pro šią vietą neva buvo plukdomas varis. Iš pastarojo kalviai gamino papuošalus. Taip esą ir kilo kaimo vardas – nuo varį kalusių kalvių.
Dabar kaime, pradėjusiame kurtis prezidento Antano Smetonos laikais, belikusios dvi sodybos.
Per 1936-ųjų žemės reformą iš aplinkinių kaimų į Vareikius žmonės kėlėsi, gavę po nedidelį ruoželį žemės. Taip šioje vietoje tada išdygo trys sodybos.
„Skurdas kamavo to meto Vareikių naujakurius. Žmonės gyveno iš ūkio: laikė arklius, karves. O žemės turėjo tik po pusę hektaro. Liko pasakojimai, kaip vaikai eidavo į mišką šakelių, nendrių arkliams rinkti, kad tie per žiemą pavasario sulauktų“, – iš senbuvių girdėtus pasakojimus kartoja Juozas.
Jis pats čia atsikraustė tik apie 1985-uosius. Tačiau vaikystė bėgo visai netoli nuo Panevėžio rajone esančių Vareikių. J. Vėbros gimtinė – Rukiškių kaime Anykščių rajone.
Grįžęs iš armijos, Juozas išėjo dirbti į Panevėžį, į tuometę autokompresorių gamyklą. Darbas jaunuoliui buvo nelengvas, tad jis mielai priėmė pasiūlymą baigti ekonomikos studijas Vilniaus universitete.
„Mokykloje man prastai sekėsi. Kai pasiūlė valdžia stoti į universitetą, labai apsidžiaugiau, buvo pabodę vargti gamykloje. Tik buvo sąlyga, kad turiu būti komunistinio darbo spartuolis“, – prisimena J. Vėbra.
Jam buvo 23-eji, kai teisindamasis vėlyva branda tapo komjaunuoliu.
P. ŽIDONIO nuotr.
Visgi baigus studijas J. Vėbrą traukė gamta. Jaunas specialistas netikėtai aptiko savo Sarksalį. Tada čia tebuvo 15–20 metų tušti stovėję apleisti pastatai.
„Atvažiavau ir man patiko. Bet gavau butą Panevėžyje ir persikėliau į miestą. Daug ką dirbau, turėjau verslų, net politikos ragavau. Viskas baigėsi apie 2008-uosius, kai prasidėjo visiems įsiminusi krizė“, – pasakoja buvęs miestietis.
Užauginęs ir į Vokietiją gyventi išleidęs tris vaikus, išsiskyręs su žmona, J. Vėbra prisiminė vienkiemį miške.
„Turėjau didelį namą Rožyne, pardaviau jį už labai gerą kainą ir persikėliau čia. Grynas oras, uogos, grybai… Bet po kurio laiko jau ir duonytės norėjosi, tad ėmiausi verstis kaimo turizmu“, – šypsosi tikrą poilsio oazę gamtoje susikūręs verslininkas.
Jis atnaujino senus pastatus: daržinė tapo pokylių sale, o pats namas taip ir liko šeimininko būstu. Šiame peizaže itin išsiskiria senoji pirtelė. Ją J. Vėbra smarkiai išdidino, apželdino pastato stogą. Tačiau viduje liko senosios pirties sienos.
„Kaimynas pasakojo, kad mažas čia dar eidavo praustis. Kai žmonės Smetonos laikais kėlėsi į šitą kaimą, jie negalėjo susivilkti visų savo ankstesnių statinių į mišką, tai kai kuriais dalijosi“, – priduria J. Vėbra.
P. ŽIDONIO nuotr.
Nors iš pirmo žvilgsnio sodyboje karaliauja ramybė, iš tiesų, pasak J. Vėbros, joje gyvenimas verda. Miške kaukia vilkai, slampinėja lapės, arčiau kiemo nebijo prieiti net lūšys, elniai. Pašonėje plytinčioje pievoje peri gervės.
„Kartais vakarais specialiai išeinu su žibintu pasivaikščioti. Šviesą atspindinčios miško „kaimynų“ akys parodo, kaip jų čia gausu. Žvėrys manęs nebelabai ir baidosi, žino, kad vietinis“, – juokiasi verslininkas.
O jis jau 15 metų augina penkis žirgus – lietuviškuosius žemaitukus. Jie čia ganosi pakankamai laisvai – pririšta tik bandos vedlė, seniausia kumelė. Jai 24-eri metai, o tai gyvūnui atitinka aštuoniasdešimtmečio žmogaus amžių.
„Mano žirgai nieko nedirba ir nevargsta. Nebent pajodinėjimą retkarčiais galima būtų vadinti darbu. Vasarą jodamas visus penkis į ganyklą nuvedu ir vakare parvedu“, – pasakoja šeimininkas.
Anot jo, toks procesas nuo gyvulių atpratusiai akiai gali atrodyti keistokas. O jis žirgus augina iš didelės meilės šiems gyvūnams.
Ir pastarieji, regis, mėgsta dėmesį. Kas kartą sulaukę svečių sodyboje tikisi jei ne skanėsto, tai bent paglostymo.
P. ŽIDONIO nuotr.
Švelnumo šiems gražuoliams kupinas šeimininko žvilgsnis iš karto surimtėja, pratęsiant liūdnąją Sarksalio istoriją. Čia po Antrojo pasaulinio karo gyveno partizanai. Šioje vietoje ne vienas jų ir galvą padėjo.
„Miškas daug ką praeityje slėpė: plėšikus, banditus, o taip pat nuo stribų besislėpusius partizanus. Ši vieta buvo jiems patogi dėl aplinkui tvyrančių pelkynų“, – pasakoja J. Vėbra.
„Kartais vakarais specialiai išeinu su žibintu pasivaikščioti. Šviesą atspindinčios miško „kaimynų“ akys parodo, kaip jų čia gausu.“
J. Vėbra
Didžiausia pelkė Gitėnų miške, netoli Vareikių, yra Gailių durpynas. Jame po Antrojo pasaulinio karo, pašnekovo žiniomis, dirbo labai daug žmonių.
„Kaimynas pasakojo, kad tais laikais tai buvo vienintelė organizacija aplink Panevėžį, kur už darbą mokėjo pinigus. Visur kitur kūrėsi kolūkiai, o jie pradžioje darbininkams nebent tris maišus grūdų per metus teduodavo. Tad čia dirbti ir gyventi veržėsi daug žmonių“, – porina J. Vėbra.
Durpynas ypač produktyviai veikė, kai Panevėžyje statėsi cukraus fabrikas. Jam reikėjo daug kuro šilumos energijai. Durpės į miestą gabentos vagonais čia pat einančiais geležinkelio bėgiais.
P. ŽIDONIO nuotr.
J. Vėbra nuveda ir prie kitos pelkės, jau nusausintos. Ji vos už poros šimtų metrų nuo sodybos. Čia pat akmenimis apdėtas kapas, o kad jis nėra pamirštas, byloja neseniai pastatytas paminklas ir žvakutės.
J. Vėbra pasakoja, kad jo kaimynystėje buvo trečia Vareikių troba, kurios savininkai labai padėjo partizanams. Šiame miške kovojo jų garsus „Vilko“ būrys.
Juozas dar spėjo pakalbinti tuos, kurie vaikystėje partizanams nešė maisto, pranešdavo apie artėjančius NKVD kareivius.
„Čia gali būti dviejų partizanų kapas. Manau, kad vienas jų Kapšys, kitas – Juozas Zaremba. Niekas tiesos dabar patvirtinti negali, nebent DNR tyrimai, tad tenka remtis žmonių prisiminimais“, – ant kapo dar vieną žvakutę deda J. Vėbra.
Jis nuolat pagerbia šitą vietą. Juozui itin svarbi jos istoriją. Juozas spėja, kad vienas kape gulinčiųjų galėjo būti ir jo mamos jaunystės meilė.
„Mano mama senatvėje gyveno tolėliau už šito miško, labiau link Miežiškių. Prieš mirtį norėjau ją pasiimti gyventi kartu. Kai pirmą kartą mamą atsivežiau čia, kilo didelė isterija. Ji verkė ir atsisakė gyventi Sarksalyje pasakodama, neva šiose vietose buvo nušauti armijos vengę vaikinai“, – prisimena J. Vėbra.
Vėliau jis suprato, kad pokario istorijas slepia sunkios melo spynos. Seni žmonės, pasak pašnekovo, visą gyvenimą vengė išsipasakoti apie praeitį, ypač susijusią su valstybiniais klausimais. Sovietmetis to išmokė.
Tikriausiai skaudu buvo atsiverti ir Juozo mamai.
„Jaunystėje ji buvo populiari mergina. Manau, turėjo meilę šitam miške, bunkeriuose“, – priduria J. Vėbra ir veda prie vienos tokių buvusių slėptuvių.
P. ŽIDONIO nuotr.
Visai šalia savo sodybos, greta partizanų kapo J. Vėbra parodo gilia samana užžėlusią įgriuva. Kartu su Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugos specialistais jau kurį laiką deda pastangas šią vietą įtraukti į kultūros paveldo objektų registrą.
J. Vėbra viliasi, kad galimas bunkeris vieną dieną bus pripažintas ir paskelbtas saugomu.
„Kartais atvedu čia mokinių ekskursijas, savo svečius. Bet ne visus – kai kam gali pasirodyti ir juokingi, nesvarbūs tokie dalykai. O štai jaunieji šauliai netgi siūlo bunkerio kasinėjimus. Griežtai uždraudžiau, nes nežinia, kas ten liko po žemėmis. Gal ten dar sprogmenų yra“, – nuogąstauja Juozas.
Už kelių šimtų metrų jis parodo ir antrą tokią slėptuvę. Abi jos ant kalnelių, kad pavasarį per atlydį ar lyjant neapsemtų vanduo. Vienas bunkeris prie kelio – tikriausiai stebėti juo einančius. Kitas – prie pelkės priešams suklaidinti.
„Pelkė dabar nusausinta, bet praeityje partizanams čia turėjo būti lengviau paslėpti pėdsakus“, – į pakalnę šalia pirmojo bunkerio rodo J. Vėbra.
Jis pasakoja, kad aplink Sarksalį vyko kruvini mūšiai. Vienas jų truko net tris dienas. Jų metu prie Aukštuolių kaimo, keturi kilometrai nuo J. Vėbros sodybos, sovietų represinių struktūrų pasiuntiniai buvo apsupę 20 „Vilko“ būrio partizanų.
„Žmonės pasakoja, kad žuvo pusantro šimto rusų kareivių ir 9 partizanai. Trylikai jų pavyko ištrūkti iš ugnies rato. Tačiau tik trims mėnesiams. Tarp jų buvo išdavikas“, – žiaurią istoriją pasakoja pašnekovas.
Po išdavystės iššaudytas visas būrys.
Lapkričio 25-ąją sukaks 72 metai nuo šių partizanų žūties.
P. ŽIDONIO nuotr.
Partizanų istorija palietė ir paties J. Vėbros kiemą. Pasirodo, sodybą nupirko iš partizanus rėmusios šeimos palikuonės.
„Anuomet už trijų kilometrų nuo čia buvo Bukauskų miškas. Tais laikais savininkas ir atsakydavo už tai, kas vykdavo jo valdose. Bukauskų miške partizanai rinkdavosi į vakaruškas, nueidavo ir mano mama. Ji buvo siuvėja, siuvo ir miško broliams“, – pasakoja Juozas.
NKVD sužinojo apie tokias linksmybes ir nusprendė parengti pasalą Bukauskų namuose. Vakare užsukus partizanams kilo baisios muštynės, po kurių miško broliai paspruko, o šeimininkai buvo išžudyti.
„Bukauskas buvo smarkiai sulaužytas ir pats pasiprašė mirties. Jo žmoną kareiviai taip pat nušovė. Viena dukra bandė bėgti, bet buvo nužudyta už namų, kita išsigelbėjo ir slapstėsi. Vėliau pastaroji ištekėjo, atsikėlė į šitą sodybą. Paskui gyveno mieste ir aš iš jos nupirkau šituos namus“, – sako J. Vėbra.
Jam labai brangi šių vietų istorija. Bet katalikiškos maldos naujakurys už žuvusius nekalba.
Jau bene dešimtmetis, kaip J. Vėbra tapęs pagoniu. Jis priklauso senojo lietuvių tikėjimo Panevėžio romuvos bendruomenei.
Savo sodyboje yra įrengęs deivės Medeinos šventvietę. Joje – aukuras, šventas akmenų ratas, ąžuolų giraitė ir joje stūksantis akmuo su duobute.
„Gavau jį iš vieno kolekcininko mainais į krūvą rūpintojėlių. Man buvo paaiškinta, kad akmuo gulėjo įmūrytas namo pamatuose prie Kėdainių“, – apie galimą savo tikėjimo reliktą pasakojo pagonis.
Gruodžio 18-oji šiai šventvietei bus ypatinga. Mat šeimininkas čia kasmet rengia Saulėgrįžos šventę.
„Mes renkamės dar prieš katalikų Kalėdas, nes saulė žemiausiai nusileidžia anksčiau. Savo šventėje apeigomis kviečiame ją grįžti“, – pasakoja J. Vėbra.
P. ŽIDONIO nuotr.
Jo šventvietėje nuo pernai guli sudegęs kelmas. Tai – blukis, kurį šio tikėjimo žmonės tempia per kaimą metų negandoms surinkti.
„Užsidėję kaukes, jį vieni traukia, kiti lupa botagais. Paskui pilnas nelaimių kelmas sudeginamas ir mes švarūs, nusiplovęs visas blogybe pasitinkame grįžtančią saulę“, – aiškina Juozas.
Jis nesigaili pasirinkęs senųjų lietuvių tikėjimą. Taip pat nesigaili ir dėl savo sprendimo gyventi miško vidury. Į miestą sako niekada nebegrįšiantis.
„Čia grynas oras, tokio Panevėžyje tikrai nerasi. Nuvažiavęs į miestą iš karto jaučiu, kur dyzelino, benzino kvapas, dulkės – nosis atprato nuo tokios taršos“, – teigia ekologiją itin vertinti pradėjęs J. Vėbra.
Jis tikisi, kad kaimo ir gamtos darna vieną dieną sugrąžins į Lietuvą iš Vokietijos ir jo atžalas.
