Žinoma tautodailininkė Daiva Valentienė pirmąjį savo sodą surišo dar vaikystėje, vos aštuonerių būdama. P. ŽIDONIO nuotr.

Rami šiaudinių sodų tobulybė

Rami šiaudinių sodų tobulybė

Gera po šiaudiniais sodais sėdėti, jų paskirtį, prasmę bei senuosius tautos papročius prisimenant, žinant, jog visas pasaulis vertina šio lietuviško aukso rišimo tradiciją – ji įtraukta į žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Ar kada teko tyloje bent valandėlę pasėdėti po palubėje švytinčiu didžiuliu šiaudiniu dirbiniu, sodu vadinamu?

Jeigu teko, žinote, jog kalbos apie šio gamtos ir žmogaus rankų kūrinio ypatingumą nėra iš piršto laužtos.

Šiaudinio sodo buvimas erdvėje ramina, tarsi pakylėja, įkvepia.

O jeigu sodas dar ir sukasi, tai labai geras ženklas – namai pripildomi geros energijos, darnos.

Dar sakyta, kad po sodu atsisėdus geram žmogui, šis pradeda suktis sparčiau ir skleisti dar šviesesnę energiją bei ramybę.

Vestuvių paprotys išsipirkti vietas po sodu buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai, iki pat XX amžiaus pradžios, išsilaikė Aukštaitijoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Vestuvių paprotys išsipirkti vietas po sodu buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai, iki pat XX amžiaus pradžios, išsilaikė Aukštaitijoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Po lietuvišku auksu

Šiaudiniai sodai Lietuvoje rišti nuo senovės. Šis lyg ir paprastas, iš suvertų ant siūlo šiaudelių padarytas namų papuošalas turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę paskirtį.

Tikėta, kad net duona, po tuo šiaudiniu sodu laikoma, ilgai išlieka šviežia.

Šiaudinis sodas – nepakeičiamas vestuvių palydovas, turėdavęs ne tik puošti, bet ir užtikrinti jaunųjų laimę.

Sodas būdavo kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėlių, todėl pabroliams tekdavo vietas po sodu išpirkti.

Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai, iki pat XX amžiaus pradžios, išsilaikė Aukštaitijoje.

Sodus rišome ne tik mes, bet ir artimiausi bei tolimesni kaimynai: latviai, estai, suomiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai, slovėnai, bulgarai ir kt.

Visgi būtent lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, puošyba, juos rišančių meistrų gausa.

Tie sodai nepaprastai vertinami ir dabar. 2017 metais sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2023 m. Lietuvos šiaudinių sodų tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Artimieji pastebėjo, jog rišant sodą net Daivos Valentienės veidas pasikeičia – ima švytėt, taip gerai jaučiasi. P. ŽIDONIO nuotr.

Artimieji pastebėjo, jog rišant sodą net Daivos Valentienės veidas pasikeičia – ima švytėt, taip gerai jaučiasi. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Sodų vis dar reikia

Bet kol toks stebuklas atsiduria po namų stogu, reikia labai daug – visų pirma javus pasėti, užauginti, derlių nuimti, likusius šiaudus specialiai paruošti ir tada darbščiam meistrui sėsti prie jų ir valandų valandas verti, nerti, rišti, pinti – kurti.

Anksčiau su šiaudais dirbti mokėjo dažna kaimo moteris, dabar šiaudinių sodų kūrėjus, ko gero, pirštais būtų galima suskaičiuoti.

Ir tinkamų šiaudų nelabai kur gausi, o ir tokių sodų poreikio greičiausiai nebėra.

Panevėžietė tautodailininkė, įgudusi sodų rišėja Daiva Valentienė paprieštarauja.

„Yra poreikis. Štai ir dabar gavau vienos miesto gimnazijos užsakymą surišti keturis didelius sodus“, – sako juos verianti meistrė.

„Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, galvoju, gal taip reikia – smardinau, kol sužinojau, kad nereikia mirkyti, nes dėl to šiaudai ne tik baisų kvapą skleidžia, bet ir juoduoja.“

D. Valentienė

Dažniausia jos kuriamų sodų puošmena – šiaudiniai paukščiukai, tradiciniai aukštaitiškų sodų palydovai.

D. Valentienė pasakoja, jog kai imasi rišti sodą –vestuvėms, krikštynoms ar patalpoms papuošti užsakytą, tai daro su didžiausiu pasimėgavimu ir įkvėpimu.

Artimieji pastebėjo, jog tuo metu net jos veidas pasikeičia – ima švytėti, taip gerai jaučiasi.

Kuo sudėtingesnis sodas, tuo Daivai įdomiau. Prisimena kartą gavusi vienos kaimo turizmo sodybos užsakymą surišti didžiulį sodą – įdėjo į jį visą patirtį, išmonę ir širdį.

„Ten patalpos aukštos, tad reikėjo ypatingo sodo. Ir jį padariau tokį didelį, kad net trisdešimt penki paukščiukai papuošti sutilpo“, – pasakoja tautodailininkė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Tautos paveldo keliu

Ši 49 metų meistrė patirties nestokoja – juk pirmąjį savo sodą D. Valentienė surišo dar vaikystėje, vos aštuonerių būdama.

Pabandžiusi šiaudelius dėlioti ir sodo užsimanė, o jos močiutė Elžbieta, žinojusi ir mokėjusi, kaip tuos šiaudinius sodus auginti, ir parodė anūkei, kaip šis grožis gimsta.

Niekas mažosios nevertė ištisas valandas sėdėti užsidarius ir sodus verti, niekas neragino ir neskatino – pati labai to norėjo.

„Man taip patiko, kad nieko kito net nenorėjau veikti“, – šiandien prisimena Daiva ir sako vis dar jaučianti, jog šiaudas iki šiol jai yra svarbiausia kūrybos medžiaga ir sumanymų įgyvendintojas.

Bet nuo mažens norėjo išmokti ir kitų amatų, o ypač austi. Žinomų to meto audėjų padedama išmoko.

Ypač gražiu žodžiu panevėžietė mini šviesaus atminimo garsiąją audėją Angelę Aleliūnienę, kitas meistres, nuoširdžiai ir kantriai mokiusias amato paslapčių.

Keturiolikos būdama Daiva jau audė. Tėtis specialiai padirbino stakles, pritaikytas pagal jaunosios audėjos ūgį, ir mergaitė puikiai jose jautėsi.

O sulaukusi šešiolikos buvo jau žinoma ir kaip jauniausia krašto audėja, priimta į Lietuvos tautodailininkų draugiją – visus tuomet keltus gana griežtus reikalavimus jau buvo išpildžiusi.

Audimas šiuo metu liko antrame plane, bet meistrė sako, kad bet kada vėl gali į stakles sėsti – jos paruoštos laukia.

Tautinis paveldas D. Valentienei ne tušti žodžiai. Ji mokėsi beveik visko, ką mokėjo mūsų prosenelės – austi, velti, megzti, pinti iš vytelių ir kurti iš šiaudų.

O to, ką pati geba, ir kitus jau daug metų moko. Sako norinti, kad kuo daugiau žmonių kūrybos džiaugsmą pajustų ir prie tautos paveldo tiesiogiai prisiliestų.

Lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, puošyba, juos rišančių meistrų gausa. P. ŽIDONIO nuotr.

Lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, puošyba, juos rišančių meistrų gausa. P. ŽIDONIO nuotr.

Šiaudas stebukladarys

„Viską, ką tik galima iš šiaudų sukurti, aš moku ir galiu“, – sako D. Valentienė.

Kepurės, skrybėlės, skulptūrinės figūros, indai, baldai, paveikslai, žaislai, suvenyrai, ir, žinoma, sodai – viską gali šios darbščios tautodailininkės rankos.

Šiaudo galimybes per ilgus metus ji jau išbandė ir patikrino.

Dirbdama ne kartą klydo, iš naujo bandė, visada norėjo kuo daugiau išmokti, visas šiaudo paslaptis atskleisti.

Panevėžietė džiaugiasi, kad šiaudiniai sodai vėl populiarėja, daugėja suprantančiųjų jų vertę.

Didžiulę energiją ir prasmę turi trapūs, iškalbingi ir didingi sodai.

Juk šiaudas – ne šiaip rišimo ar pynimo medžiaga. Jis ir duonos augintojas, iš mažo grūdo į saulę kilęs, o savo pareigą atlikęs, ne tik ūkyje, bet dar ir tautodailėje pasitarnaujantis.

D. Valentienė moka ir žino, ką, kada ir su kokiu šiaudu geriausia daryti. Bet tas žinojimas taip lengvai neatėjo – būta ir klaidų, ir nusivylimų.

Štai mena, pradėjusi lyginti perkirptus šiaudus, iš kažkur sužinojo, kad pirmiausia reikia tuos šiaudus išmirkyti, tik paskui lyginti.

„Kai pradėjau drėgnus šiaudus lyginti, baisi smarvė pasklido, galvoju, gal taip reikia – smardinau, kol sužinojau, kad nereikia mirkyti, nes dėl to šiaudai ne tik baisų kvapą skleidžia, bet ir juoduoja. Sausus reikia lyginti“, – dabar juokiasi tautodailininkė.

Ji pati dažniausiai dirba su rugių šiaudais.

Medžiagą savo darbams tautodailininkė augina pati – šiais laikais ne taip paprasta gauti tinkamų kurti ilgų rugių šiaudų, niekas tokių nebeaugina.

Tad Daivos tėvelių Vandos ir Valerijono Nevulių kaimo sodyboje yra žemės sklypelis specialiai tokiems rugiams – kūrybingai dukrai jų šiaudų užtenka visiems metams.

Nuo seno šiaudai dirbiniams laukuose buvo pradedami rinkti, kai varpos jau subrandintos, bet dar nenukultos – prieš pat pjūtį.

Prisipjovus ir parsinešus glėbius žaliavos, perkilojamas, peržiūrimas kiekvienas šiaudelis. Pirmiausia nukarpomos varpos, kad pelės neįsisuktų.

Paskui iškarpomi šiaudo nareliai, nuimami lapai ir karpoma reikiamo ilgio dalimis.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Savuoju keliu

Aktyvi, darbšti D. Valentienė veiklos turi į valias – jos dienose ne tik sodai auga.

Moteris dalyvauja bendrijos „Romuva“ veikloje, veda edukacijas ir eina visur, kur tik kviečia, moko visus norinčius.

O ir pati nuolat trokšta žinių – nors ir turi aukštąjį išsilavinimą, sumanė Kauno Vytauto didžiojo universitete studijuoti socialinius mokslus ir šiemet studijas jau baigia.

„Laukia baigiamieji egzaminai. O kai pavargstu jiems besiruošdama, puikiai pailsiu prie šiaudinių sodų prisėdusi“, – sako panevėžietė.

Baigusi studijas ji mokytis nesiliaus, tame pačiame universitete pradės krimsti teisę.

Be mokslų ir kūrybinės veiklos, D. Valentienės gyvenime yra ir daugiau įdomių užsiėmimų – ji skraido parasparniu, važinėja motociklu, globoja paliegusius, nusenusius gyvūnus.

Štai ir dabar iš prieglaudos pasiėmė porą senų, apakusių ir apkurtusių šunelių.

Kaip viską spėja?

„Lengvai. Kai darai tai, ką pats pasirenki, kas patinka, ir laiko atsiranda, ir viską galima įveikti. Nereikia savęs tempti nei versti ar dejuoti“, – sako tautodailininkė.

D. Valentienė įsitikinusi: kiekvienas, pasirinkęs veiklą pagal savus pomėgius, radęs savąjį kelią, juo žengdamas nepavargs ir sugebės pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Komentarai

  • Kaip gaila, jog publikuojami straipsniai apie neveiksnius asmenis, kurie kelia pavojų aplinkai.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite