-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mat ankstyvas pavasaris – didysis ragų ieškojimo metas. Vieniems šis užsiėmimas – įdomus hobis, kiti iš to ir užsidirba.
Panevėžio vicemeras Lauras Jagminas jau keletą metų pavasarį savaitgaliais leidžiasi į miškus ir pamiškes ieškoti elnių ragų. Anot jo, toks pomėgis išlikęs nuo vaikystės, kai laiką miškuose mėgdavęs leisti dėdė pasiimdavo kartu ir giminaitį.
„Esu medžiotojas, domiuosi gyvūnų karalystės gyvenimu, jų elgsena. Ragų ieškojimas natūraliai tapęs vienu iš mano hobių“, – pasakoja L. Jagminas.
Itin gausiu laimikiu vicemeras kol kas negali pasigirti – vadina save dar pradžiamoksliu. Pasak jo, pagrindinis elnių ragų metimo sezonas būna maždaug nuo antros vasario pusės, o tokiai paieškai reikia laiko.
„Tikrieji ragų ieškotojai netgi ima atostogas ir nuo ryto iki vakaro praktiškai kiekvieną dieną praleidžia gamtoje. Aš tam galimybių neturiu. Laiko turiu tik savaitgaliais“, – sako L. Jagminas, pasistengiantis nueiti bent dešimt kilometrų ieškodamas laimikio.
Jei per metus pasiseka surasti bent vieną ragą, tuo labai džiaugiasi. Vicemero nuomone, radybos priklauso ne tik nuo įgūdžių, bet ir nuo sėkmės. Vicemero teigimu, yra, kam labai sekasi ir aptinka daug ragų, o yra ir tokių, kurie paieškai skiria daug laiko, tačiau nieko neranda.
„Vis tiek gera, nes pabūni gamtoje, atsipalaiduoji, pakvėpuoji grynu oru“, – tvirtina L. Jagminas.
Šį pavasarį vicemerui jau pavyko aptikti vieną ragą. Nors paaiškėjo, kad jis nulūžęs, bet vis tiek smagus laimikis.
„Kai pamačiau iš sniego išlindusią karūną – rago viršų – apsidžiaugiau, kad bus nemažas. Ištraukus paaiškėjo, kad pusė rago nulūžę, bet vis tiek pats procesas džiugus – juk radau!“ – pasakojo L. Jagminas.
Pasak L. Jagmino, gamtoje – savos taisyklės ir jų privalu laikytis. „Į gamtą reikėtų eiti kaip į svečius“, – primena vicemeras.
Pasak jo, ieškant ragų negalima išmaišyti visų miškų ir drumsti gyvūnų ramybės. Pats eina laukais, pamiškėmis, daugiausia Krekenavos apylinkėse.
Raguoti vaikšto ne tik elniai, tačiau, pasak L. Jagmino, surasti kitų žvėrių puošmenas gerokai sudėtingiau. Ne tokia ir didelė tikimybė aptikti girių karaliaus briedžio ragus, mat jų populiacija mažesnė. O stirnų rageliai maži ir juos pamatyti labai sudėtinga.
„Stirnos ragelį gali surasti, jeigu ant jo vos neužlipi“, – sako ragų ieškotojas.
Anot jo, pavasarėjant laukuose aptikti senų ragų sudėtinga, nes ir ieškotojų netrūksta, ir patys ūkininkai kartais netyčia žvėrių ragus tiesiog užaria dirbdami žemę. Tokie entuziastai kaip L. Jagminas dažniausiai namo nešasi šiųmetinę žvėrių paliktą galvos puošmeną.
Lauras Jagminas jau keletą metų pavasarį savaitgalius leidžia po miškus ir pamiškes ieškodamas žvėrių pamestų ragų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Nors ragų paieškos L. Jagminui – hobis, kitiems tai ir galimybė užsidirbti. Pasak L. Jagmino, ragai paprastai superkami pagal svorį.
„Kiek teko žiūrėti interneto portaluose, jų kaina įvairi – svyruoja nuo 15 iki 20 eurų už kilogramą. Išskirtinių ragų porą galima parduoti ne už svorį, o brangiau“, – pasakoja vicemeras.
„Į gamtą reikėtų eiti kaip į svečius.“
L. Jagminas
Savo rastuosius elnių ragus L. Jagminas saugo namuose. Jų nekabina ant specialių lentelių, nelakuoja.
„Kai turėsiu įsirengęs pirtį, įkomponuosiu kažkur joje“, – planuoja ragų ieškotojas.
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Rimantas Misevičius sako žinantis nemažai entuziastų, ieškančių žvėrių pamestų ragų. Tokių yra ir tarp medžiotojų.
„Vasario pabaiga ir kovo mėnuo yra laikas, kai žvėrys meta ragus. Senieji numeta anksčiau, jaunesni – kiek vėliau. Esu ir aš radęs vieną kitą ragelį medžioklėje ar vaikštinėdamas miške, bet tuo neužsiimu. Man medžioklės trofėjus yra tas, kurį pats sumedžioju – toks vertingesnis“, – pripažįsta R. Misevičius.
Draugijos pirmininkas svarsto, kad Panevėžio rajone didesnė tikimybė aptikti ragų Krekenavos apylinkių miškuose, o didžiausia elnių koncentracija Lietuvoje išsiskiria Joniškio rajonas.
Pasak R. Misevičiaus, ragų ieškotojai žino, kur geriausia žvalgytis tokio laimikio. Paprastai ragų ieškoma žvėrių susikaupimo, maitinimosi vietose. Jų dairomasi pamiškėse, biržėse. Nemažai jų randama ir laukuose, nes žvėrys eina maitintis į rapsus, žiemkenčius.
Tokie ragai nelaikomi trofėjais. Pastarieji turi kitokią vertę.
R. Misevičiaus teigimu, medžioklės trofėjai yra specialiai paruošiami, su kaukole ir vertinami pagal tam tikrus kriterijus, o tą daro medžiotojai ekspertai. Gegužės viduryje Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugija apžiūrės dvejų metų trofėjus – 2019 ir 2020-ųjų Įspūdingiausi, geriausi trofėjai būna atrenkami ir vežami į medžioklės trofėjų parodas. Šiemet tokia paroda vyks viename Lietuvos dvarų, o kartu bus minimas ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos šimtmetis. Tokiose parodose ekspertai geriausius trofėjus įvertina bronzos, sidabro ir aukso medaliais.
„Medžiotojai savo trofėjus brangina, jais didžiuojasi ir jų nepardavinėja“, – sako R. Misevičius.
