Istorijoje dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimo pripažinti Panevėžio merą Rytį Račkauską supainiojus viešuosius ir privačius interesus taškas nepadėtas. Mero advokatas rengia skundą teismui. Interviu „Sekundei“ meras atskleidė kilusio ažiotažo užkulisius.
Kodėl nematėte prasmės nusišalinti 2017 m. balandžio 28 d. Tarybai balsuojant dėl Senvagės ir Skaistakalnio parko, poeto J. Čerkeso-Besparnio sodybos sutvarkymo? Ar nenumatėte, kad sulauksite opozicijos puolimo?
Nesu priešas nei Panevėžiui, nei sau. Jei būčiau turėjęs asmeninių interesų ar įžiūrėjęs viešųjų ir privačių interesų supainiojimo galimybę, tikrai būčiau nusišalinęs. Buvau tikras, kad nepažeidžiu įstatymo. Ar tikrai iš manęs turi būti atimta teisė išreikšti poziciją balsuojant dėl miestui gyvybiškai svarbių projektų ir ar verta rizikuoti nepriimti sprendimo ir prarasti europines investicijas?
Nors VTEK nusprendė, kad taip supainiojau viešuosius ir privačius interesus, bet aiškiai ir neįvardijo, kur gi tie mano asmeniniai interesai.
Kartoju – gyniau viešąjį interesą, balsavau už šitų trijų projektų tęstinumą. Šiais Tarybos sprendimais nustatyta projektų vertė, tikslus Savivaldybės prisidėjimo procentas, įsipareigojimas padengti netinkamas projektų išlaidas. Tai yra standartinė procedūra, kad Savivaldybė galėtų teikti paraiškas Europos Sąjungos paramai gauti ir į miestą ateitų pinigai. Šie balsavimai niekaip nesusiję su idėjų konkurse visuomeniniais pagrindais dalyvavusiu mano sūnumi. Jie susiję su tolesnėmis projektų stadijomis, jais uždegama žalia šviesa tolesniems veiksmams, kurie turėjo būti pradėti po balsavimo ir kuriuose mano sūnus neplanavo dalyvauti ir nedalyvauja. Tai sakykite, kurgi čia interesų konfliktas?
Kai sužinojau apie opozicijos skundą VTEK, nustebau, kaip pro šalį prašauta. Todėl VTEK viražas pripažinus mane supainiojusį interesus man buvo visiškai netikėtas ir nesuprantamas.
Norėtųsi tikėti, kad toks sprendimas nebuvo politizuotas, bet aplinkybės daugiau nei keistos ir tik dar labiau sustiprina mano pasiryžimą kreiptis į teismą.
Stebėtina, kad rengdami dokumentus teismui iš VTEK iki šiol negavome visos prašomos pateikti tyrimo medžiagos. Keista, kad komisija taip delsia pateikti dokumentus tyrimo, kurį atlikusi dar taip neseniai.
Ar pagrįstai su jūsų sūnumi siejama Skaistakalnio parko, Senvagės ir jų prieigų sutvarkymo techninį projektą rengianti idėjų konkursą laimėjusi mažoji bendrija „Pupa – strateginė urbanistika“?
Spręskite patys. Mano sūnus nebuvo ir nėra jos narys, nedalyvavo ir nedalyvauja jos veikloje, neturėjo ir neturi jokių darbo, turtinių ar kitokių santykių su šia įmone.
Akivaizdu, kad „Pupa – strateginė urbanistika“ nėra Ignas Račkauskas. Idėjas konkursui kūrė penki bendraautoriai: trys iš šios mažosios bendrijos ir du žmonės iš šalies. Vienas jų – mano sūnus.
VTEK buvo pateiktas „Pupa – strateginė urbanistika“ ir I. Račkausko dar vasarį pasirašytas susitarimas dėl dalyvavimo Panevėžio Senvagės ir Skaistakalnio parko su prieigomis sutvarkymo konkurse. Šalys susitarė, jog I. Račkauskas neatlygintinai dalyvaus kūrybinėje komandoje pateikdamas savo idėjas ir įžvalgas apie Panevėžio miesto urbanistinę struktūrą, viešųjų erdvių sistemą, Skaistakalnio parko bei Senvagės identitetą, bet neprisidės prie idėjos techninio išpildymo ar kitokio pobūdžio darbo. Tai yra prisidėjimas visuomeniniais pagrindais, pats tikriausias savanoriavimas. Mano sūnus – absoliutus Panevėžio sirgalius. Ir jį suprantu. Aš lygiai toks pat. Man visiškai nekeista, kad žmogus, pasidalydamas idėjomis, už tai neprašo pinigų.
VTEK paklausiau, ar pats mano sūnaus dalyvavimas idėjų konkurse yra viešųjų ir privačių interesų supainiojimo problema? Komisija patvirtino, kad tikrai ne.
Esą problema, kad aš nenusišalinau balsuodamas dėl Skaistakalnio parko, Senvagės, J. Čerkeso-Besparnio sodybos sutvarkymo.
VTEK paprašiau paaiškinti konkrečiai, kaip balsuodamas galėjau turėti naudos pats arba mano sūnus, jei nė vienas iš mūsų iš to negausime nė cento, o ir mano sūnus tiesiog nedalyvaus tuose procesuose, už kuriuos balsavau. Konkretaus atsakymo į klausimą neišgirdau, tačiau buvo pareikšta, kad Panevėžio tarybos opozicija vis dėlto įžiūrėjo čia interesų konfliktą. Nesupratau, ar tai buvo opozicijos advokatų, ar komisijos atsakymas?
Ar opozicijos puolimas nesusijęs su tuo, kad Jūsų pavardė buvo įrašyta, o vėliau išbraukta iš komisijos, vertinusios konkursui pateiktąsias architektūrines idėjas?
Šioje vietoje turiu apgailestaudamas pripažinti Savivaldybės administracijos neapsižiūrėjimą.
Vos tik sužinojęs, kad esu įrašytas į komisiją, iš karto pareikalavau mane išbraukti. Nežinau, kodėl buvau į ją įtrauktas. Administracija turbūt įvertino mano, kaip architekto, kompetenciją. Bet dabar aš ne architektas, o meras ir tokiose vertinimo komisijose nedalyvauju.
Nutiko taip, kad iš komisijos buvau išbrauktas tik po kelių mėnesių. Tačiau tai, ar išbrauktas po savaitės, ar po kelių mėnesių, visiškai nekeičia esmės. Nedalyvavau nė viename komisijos posėdyje, nesu pildęs jokio konfidencialumo pažymėjimo, nešališkumo deklaracijos ar kitų dokumentų. Manęs to net ir neprašė, nes, akivaizdu, netraktavo kaip komisijos nario. Priartėjus vertinimo procedūroms, komisija susizgribo ir ištaisė formalumus, mano pavardės komisijos sudėtyje neliko. Atmetus visus bandymus painioti, faktas yra toks – niekada nedalyvavau nei komisijos darbe, nei vertinimo procedūrose.
Iš devynių idėjas vertinusių komisijos narių tik trys buvo Savivaldybės atstovai. Kiti nariai – nacionaliniu lygmeniu žinomi ir pripažinti asmenys, pavyzdžiui, M. Šaliamoras, profesorius, Dailės akademijos Architektūros katedros vedėjas, Architektų sąjungos pirmininkas, Alvydas Mituzas, Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas, Sigitas Kuncevičius, VGTU architektūros katedros vedėjas. Neįsivaizduoju, kaip tokius grandus galėčiau paveikti.
Kaip jūsų šeima reaguoja į šitą užsitęsusį ažiotažą?
Kiekvienas į tai reaguotų jautriai. Man nesmagiausia prieš savo vaiką. Natūralu, kad kandidatuodamas į mero pareigas buvau pasiruošęs šūviams į mane. Tačiau kodėl turi kentėti artimieji? Sūnus sako, jog turėtų iškėlęs galvą vaikščioti – juk tokie komisijoje dirbę autoritetai jo ir bendraminčių idėją įvertino geriausiai, jie nugalėjo garbingoje ir sąžiningoje kovoje, bet, deja, dabar turi jaustis tarsi po mėšlą klampojantys. Matau, kaip jautriai jis išgyvena tą ažiotažą. Šitaip jaunas žmogus verčiamas meluoti. Juk galėjo ir nerašyti savo pavardės, bet kam slėptis, juk nieko blogo nepadarė? Iš to, kad prisidėjo prie bendrijos „Pupa – strateginė urbanistika“ sukurtos Skaistakalnio parko, Senvagės sutvarkymo idėjos, jis neturės absoliučiai jokios naudos: nei materialinio atlygio, nei juo labiau kažkokios garbės. Jo net pavardės prie „Pupos – strateginė urbanistika“ projekto nebus. Kita vertus, mano sūnus yra suprojektavęs gerokai įspūdingesnių objektų ne Lietuvoje, tad bendraautorystė nugalėtojų komandoje šiame idėjų konkurse profesine prasme jam nėra reikšminga.
Kaip manote, kam tuomet buvo reikalinga sukelti šitą sumaištį?
Skandalas kuriamas lygioje vietoje. Asmeniškai man aišku, kas čia vyksta. Matau, kad jau pradedama žaisti rinkimus. Ažiotažą bandančių eskaluoti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų naujai iškepta Panevėžio skyriaus pirmininkė Rasa Juknevičienė netgi neslepia, kad visa ši istorija nukreipta į būsimus rinkimus. Ji, profesionali politikė, yra gerai perpratusi žaidimo taisykles. Įtariu, link to einama seniai. Taip galėjo būti prasivalyta erdvė siekiant skyriaus pirmininkės pozicijos. Po pirmojo savivaldos rinkimų turo buvome sutarę su konservatoriais-krikščionimis demokratais sudaryti koaliciją. Net ir Panevėžio skyriaus taryba buvo priėmusi sprendimą su mumis eiti į daugumą. Vėliau ponia Rasa padarė ko gero viską, kad TS-LKD susitarimą sulaužytų, ir iš partijos buvo pašalinti keturi nariai, kurie laikėsi duoto žodžio. Jų, potencialiausių jos konkurentų kovoje dėl skyriaus pirmininko posto, tiesiog neliko, o tada „gelbėti“ skyriaus atėjo R. Juknevičienė. Tikėtina, šitokiais metodais ji ruošiasi „gelbėti“ ir Panevėžį.
Po VTEK sprendimo Tarybos opozicija prakalbo apie galimą interpeliaciją merui. Kaip manote, ar sulauksite kadencijos pabaigos?
Neatsitiktinai iš karto apie tai prabilta. Netgi suvokiant, kad ši istorija nėra tokia, dėl ko teismas atvertų kelią interpeliacijai, procesas gali būti įsiūbuotas turint kitų tikslų. Įpainiojimas į tokius reikalus tikrai nėra miesto interesas.
Tai panašu į kenkimą ir trukdymą įgyvendinti miestui gyvybiškai svarbius investicinius projektus. Į Panevėžį ateina 20 mln. eurų.
Aš, kaip meras, privalau užtikrinti, kad būtų įgyvendinti visi suplanuoti projektai. Bet kai esi įpainiojamas į tokį sūkurį, neatsiranda nei papildomai laiko, nei sveikatos. Projektus bandoma žlugdyti turbūt traktuojant, kad jų sėkmė – o tai, mano supratimu, pirmiausia būtų miesto sėkmė – esą pakels mūsų reitingus per rinkimus. Nors sužlugus projektams nukentėtų miestas, bet užtat oponentams galbūt išaugtų šansai laimėti rinkimus. Turbūt čia ir yra atsakymas, kodėl visiems mūsų projektams oponuojama.
Į tokį siurrealizmą tiesiog nėra laiko gilintis. Jau kitąmet prasidės Senvagės, Skaistakalnio parko tvarkymo darbai. Taip pat Laisvės aikštės ir jos prieigų. Keista, kad dėl pastarojo projekto piktinasi buvęs konservatorių meras Vitalijus Satkevičius, dar 2014 m. pats pasirašęs tvarkytinų teritorijų sąrašą. Taip pat bus sutvarkytos Bendruomenių rūmų prieigos, Jaunimo bei Kultūros ir poilsio parkai, visa Nevėžio pakrantė, kitos viešosios erdvės. Panevėžiečiai buvo įpratę naujienas sužinoti tik pradėjus dirbti statybininkams. Šįkart dėl projektų atsiklausiama panevėžiečių nuomonės. Jie rengiami sužinojus, ko reikia žmonėms. Darbai sparčiai juda į priekį, bet visiems panevėžiečiams geriausiems rezultatams pasiekti reikalingos sutelktos visos miesto Tarybos pastangos, o ne taip destruktyviai suvokiamas oponavimas.