R. Grikevičius: norisi tiesiog pramiegoti šitą laikotarpį

R. Grikevičius: norisi tiesiog pramiegoti šitą laikotarpį

 

Žinomas Panevėžio tapytojas Ramūnas Grikevičius prieš kelerius metus sukėlė tikrą diskusijų verpetą per miestą perjojęs siurrealistiniais drambliais. Šiandien menininkas nori tiesiog pramiegoti per platų tapusį skubantį ir grėsmingą pasaulį. O ką jame spėja „susapnuoti“, kaip pats juokauja, tarsi tarakonus į šviesą traukia paveikslus į naujausią savo parodą „Ištraukos“.

Panevėžio „Galerijoje XX“ prieš savaitę pristatyti septyni per pastaruosius metus nutapyti šio dailininko paveikslai. Tai jau dešimtoji R. Grikevičiaus personalinė paroda su visiems pažįstamo Grikio parašais.

Kodėl parodą pavadinote „Ištraukos“? Tarsi aliuzija į dalį kažko didesnio.

Tai žiūrovas turėtų sugalvoti, apie ką paroda. Menininkas ir inspiruoja mąstyti. Aš turiu savo „Ištraukų“ versiją, bet įdomiau, ką kitas galvoja žiūrėdamas į paveikslą – kitą kartą labai netikėtų ir naujų kampų, sprendimų atrandama.

Vaizduojamojo meno kūriniai – tarsi autoriaus sapnų rodymas, o ką jie reiškia, turėtų kiekvienas susigalvoti pats. Paveikslas tada ir įdomus, kai jis nevienareikšmis. Jei nutapyčiau, pavyzdžiui, gražų saulėlydį, tai būtų itin aišku, bet tik tiek – daugiau jis nieko ir nereikštų. O kai pateikiu daugiaprasmį peizažą, iš karto žmogus jam randa savo reikšmę, interpretaciją. Visi žino psichologinius testus su piešiniais – jų reikšmę atskleidžiame pagal savo jausmus, nuotaiką.

Menu reikia mėgautis, o ne žaisti detektyvus ir ieškoti, ką tapydamas galvojo dailininkas.

O kas tos „Ištraukos“ yra jums pačiam?

„Ištraukos“ yra paprastas, tiesioginis mano darbų pavadinimas. Tapau savo dirbtuvėje, pusrūsyje, kur norint pradėti kurti, reikia pasinerti į tam tikrą būseną. Ji ne buitinė, kažkokia keista ir nepanaši į realaus gyvenimo būseną. Aišku, tapydamas neišprotėju, bet turiu susikurti specialią atmosferą, kai paveikslai lyg kokie tarakonai ištraukiami į dienos šviesą. Todėl tai ir yra ištraukos, nuo žodžio „traukti“. Mano darbai ištraukti iš vaizduotės, iš dirbtuvės ir jie – nelyginant kokios paraštės, net nežinai, ar jos iš viso reikalingos tikrajame gyvenime.

Kokia pagrindinė šių paveikslų mintis?

Pagrindinė paveikslų mintis – miegantys žmonės. Sugalvojus daryti parodą vyravo nuotaika, kad nuo visų artėjančių negandų, tokių kaip pasaulio atšilimas, „Brexitas“, Donaldo Trampo vadovavimo metai Jungtinėms Amerikos Valstijoms, koronavirusas, per dideli informacijos srautai, norisi tiesiog pasitraukti, nieko nebežinoti ir tiesiog pramiegoti šitą laikotarpį. O paskui atsikelti ir pažiūrėti, kas išėjo.

Taigi visuose darbuose vyrauja vienas motyvas – miegas. Nesakau, kad pasaulis man tapo bevertis, gal tik per sunku jį suvokt, pasaulis tapo per didelis, visko pasidarė per daug. Norisi užsimerkti.

Kuris parodos darbas labiausiai domina žiūrovą?

Žmonėms patinka realistiniai paveikslai, tai ir šį kartą dėmesio daugiausia sulaukia paveikslas su višta. Ji visiems patinka, nors piešiau paukštį su šiokiu tokiu sarkazmu. Grožio šitam padarui neduota, jos žvilgsnis – baisus, bukas. Miegoti vištai net nereikia, jos akiratis ir taip siauras, kaip ir daugelio mūsų.

Tai žmonės visgi ieško realistiškumo?

Taip ir yra – daugeliui atrodo, kad kas moka piešti realistiškai, tas tikras dailininkas. O teplioti esą kiekvienas sugeba. Bet iš tiesų taip nėra, atkurti vaizdą natūraliai labai lengva, o kokį nors ekspresionistinį darbą padaryti sunku.

Savojo stiliaus įvardinti negaliu, nes dabar dailėje, kaip ir kitur, viskas susimakalavę, susimaišę: truputis flamandiškų efektų, dalelė ekspresionizmo ir šviesų.

Menas taip pat turi madas. Jas įprastai diktuoja geriausi dailininkai. Tarp jaunimo dabar vyrauja laisva, švari tapyba. Naujų krypčių įnešė vokiečių naujosios Leipcigo mokyklos atstovai.

Aš stengiuosi nesekti mada, bet geri pavyzdžiai kabina, įlenda kažkur į vidų, nori nenori bandai juos apeiti, bet vis tiek kažkuo seki. Mane žavi Leipcigo mokyklos kūryba, dailininkas Neo Rauchas.

Prieš „Ištraukas“ buvo „Dūmas“, „Susitikimas indėnų žemėje“, kas sieja šias kolekcijas?

Mano paveikslai – tarsi užslaptinti dienoraščio lapai. Kiekvienam darbe – įvykis iš mano gyvenimo. Bet geriau net nebandyti aiškintis, kas juos visus sieja, nes aš pats nesuprantu tų sąsajų.

Paprastai pradedu tapyti ir po truputį panyru į tai, apsupa kūrybiniai reikalai: atspalviai, formos, kompozicijos… Tapydamas visada klausausi muzikos – nuo roko iki klasikos, etnomuzikos. Tuo metu iš tiesų negali galvoti, kokį batoną parduotuvėje reikėtų nusipirkti. Turi jausti pusiau meditacinę nuotaiką, kad kažką sukurtum ir padarytum, kaip nori. Kitaip – viskas žlugs, paveiksle neatsiras nei harmonijos, nei kokių nors gražių santykių.

Jūs dar ir dirbate mokytoju. Ar mokiniai ateina pažiūrėti parodų?

Priklauso nuo kartos, kokie vaikai užauga. Kokiam devintokui, kad ir Dailės mokykloje, visai neįdomu, ką tas mokytojas daro. Po poros metų jiems tampa smalsu, bet jau laikas išeiti į savarankišką gyvenimą. Šis dažnai nutraukia žmogų nuo meno.

Dažniausiai mokiniai nė nežino, kad jų mokytojas tapo, ir nustemba, jog iš viso moku piešti. Toks jau tas dailės pedagogo stereotipas.

Širdyje jūs daugiau mokytojas ar menininkas?

Aš jaučiuosi labiau dailininkas, bet esu laimingas dirbdamas su motyvuotu jaunimu. Be to, tokiame darbe turiu du mėnesius atostogų. Iki jų labai didelis krūvis laukia – baigiamieji mokinių darbai, kuriuos kuri kartu su vaiku. Rengiami dideli darbai, tenka įsijausti į kiekvieno mokinio mintis, mėginti atspėti jo lūkesčius. Su kolegom juokiamės, kad tai kūryba, kai dirbi ne savo galva ir ne savo rankomis. Vaikai dažnai nupiešia paprastas idėjas, o tavo pareiga paieškoti įdomesnių, efektingesnių detalių.

Gaila, kad paskutiniu metu mūsų vaikų mintys ateina iš interneto. Ten pilna idėjų, kurios neleidžia rasti savojo sumanymo.

Kur toliau keliaus ši paroda?

Čia pristatyti septyni mano praėjusiais metais sukurti darbai. Daugiau į šią galeriją ir neprikiši. Yra nustatytos taisyklės – paveikslai privalo išlaikyti atstumą, neužgožti vienas kito. Jie žmogui turi patraukliai atrodyti. O čia dar tokie intensyvūs darbai, jiems dar daugiau erdvės reikia.

Vėliau paroda persikels į Pamėnkalnio galeriją Vilniuje ir bus gausesnė. Teks tęsti kūrybą ta pačia mintimi. Įkvėpimas ateina stebint kitus paveikslus, nuotraukas ar tiesiog vaizdus kasdieniame gyvenime. Dažnai visą dieną tapai, daug galvoji, žiūri, bet geriausia mintis ateina tik vakare prieš miegą – čia kaip žvejui, kai guldamas mato visą dieną stebėtą plūdę. Aš tuo metu imu suprasti, ko reikia.

Jūsų parodos rengiamos ir užsienio galerijose. Ką tai duoda jums pačiam?

Ar tai, kad kažkoks kaukazietis atveža savo darbus į Panevėžio galeriją, jį padaro garsų? Turiu draugų užsienyje, tad ir mano parodos išeina iš Lietuvos. Kita vertus, galerija menininkui tam ir reikalinga, kad jį matytų ir dailininko vardas garsėtų. Nuo to priklauso tolesnis bendradarbiavimas parodose, paveikslų užsakymai. Pastarieji – uždarbis menininkui, bet, kaip amatininkas, jis gali sudėti visą save į tokį darbą.


RAMŪNAS GRIKEVIČIUS

Gimė 1963 metais Panevėžyje.
1986 baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą.
Nuo 1997 Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Gyvena Panevėžyje, dirba Panevėžio dailės mokykloje.
R. Grikevičius jau tris dešimtmečius kuria ir dalyvauja nacionalinėse bei tarptautinėse parodose, išrinktas Panevėžio metų žmogumi ir laimėjęs Panevėžio meno ir kultūros premiją.
Pastarųjų metų dailininko kūryba buvo gerai įvertinta meno profesionalų, darbus spausdino kultūros žurnalai, straipsniuose tyrinėjo menotyrininkai, puikiai atsiliepė Švedijos spauda.

Komentarai

  • Super dailininkas!

  • Gerasis žmogus.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų