-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Automobiliui palengvėjo, man – ne. Tokiais atvejais lendu po dušu. Kai būnu piktas, suirzęs, nepatenkintas, atsuku stiprią srovę ir vanduo nuplauna visas blogas mintis. Plovykloje vanduo bėgo per stiklą, o aš kūriau ir kūriau istorijas, kaip baigsis tam, ant kurio pykau.
Kai kurie sofų „psichologai“ feisbuke kartais bando aiškinti, kad pyktis – normali emocinė būsena ir kartais netgi sveika supykti. Man atrodo, kad pastaruoju metu mes tą tik ir darome. Pykstame ant Seimo, Vyriausybės, prezidento. Visada atsiras už ką pykti ant valdžios, kokia santvarka bebūtų.
Pykstame ant televizoriaus ir žiniasklaidos, kad nuolat mums kelia stresą kalbėdami, rašydami ir rodydami tai besiartinantį karą, tai niekaip nesibaigiančią pandemiją.
Pykstam ant kolegų, draugų ir net artimųjų, kad jie elgiasi, kalba ir net norus sugalvoja ne pagal mūsų planą, kurį taip aiškiai susidėliojom galvoje ir kiekvienam jau išasfaltavom jo gyvenimo kelią, net su kelio ženklais, kur sustoti, pasukti, ką mylėti, o ką kartu su mumis nekęsti.
Stop. O kodėl aš visur rašau – mes?
Visą straipsnį skaitykite gruodžio 3 dienos (ketvirtadienio) „Sekundės“ laikraštyje.
