Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Pyktis

Vakar buvau labai piktas, tai nuvažiavau nusiplauti automobilį. Sėdėjau mašinoje ir žiūrėjau, kaip per langą nuo mašinos stogo bėga vanduo su sniegu. Automobiliui palengvėjo, man – ne.

Tokiais atvejais lendu po dušu. Kai būnu piktas, suirzęs, nepatenkintas, atsuku stiprią srovę ir vanduo nuplauna visas blogas mintis. Plovykloje vanduo bėgo per stiklą, o aš kūriau ir kūriau istorijas, kaip baigsis tam, ant kurio pykau.

Kai kurie sofų „psichologai“ feisbuke kartais bando aiškinti, kad pyktis – normali emocinė būsena ir kartais netgi sveika supykti. Man atrodo, kad pastaruoju metu mes tą tik ir darome. Pykstame ant Seimo, Vyriausybės, prezidento. Visada atsiras už ką pykti ant valdžios, kokia santvarka bebūtų.

Pykstame ant televizoriaus ir žiniasklaidos, kad nuolat mums kelia stresą kalbėdami, rašydami ir rodydami tai besiartinantį karą, tai niekaip nesibaigiančią pandemiją.

Pykstam ant kolegų, draugų ir net artimųjų, kad jie elgiasi, kalba ir net norus sugalvoja ne pagal mūsų planą, kurį taip aiškiai susidėliojom galvoje ir kiekvienam jau išasfaltavom jo gyvenimo kelią, net su kelio ženklais, kur sustoti, pasukti, ką mylėti, o ką kartu su mumis nekęsti.

Stop. O kodėl aš visur rašau – mes. Juk tai aš pykstu ant tų visų išvardytų dalykų, bet bijodamas pasirodyti blogai pasislepiu po tuo „mes“, tarsi nusiimdamas atsakomybę. Tai bjaurus noras pamokslauti ir nurodinėti, kaip kitiems keistis, save užmiršus.

Nuvalkiotas posakis „pradėk nuo savęs“, bet nieko kol kas geresnio nėra sugalvota. Tai aš turiu ne mašiną kišti į plovimo kamerą, o nusiprausti veidą baltu sniegu ir paprašyti dangaus, kad mane išmokytų atleisti. Kad ir koks būčiau teisus, jei situacija pagimdo pyktį, turiu atsitraukti.

Prieš porą metų mane švitino Nacionaliniame vėžio institute. Kiekvieną rytą sėsdavau į automobilį ir važiuodavau radiacijos dozės. Vieną rytą, beje, priešpaskutinę švitinimo dieną, radau išdaužtą automobilio stiklą ir pavogtus žibintus. Buvo baisiai pikta dėl tokios gyvenimo neteisybės. Iškviečiau policiją, nors ir taip buvo aišku, kad žibintai niekada nesugrįš. Keikdamasis nuvažiavau švitintis, o po to pusę kelio iki Panevėžio kūriau keršto planus vagims. Ties Ukmerge atsitokėjau, jog automobiliu be žibintų ir izoliacija užklijuotu langu iš pykčio lenkiu visas mašinas. Greitis buvo beprotiškas ir visgi paspaudžiau stabdžius. Iš pradžių automobilio, po to – savo minčių. Ar pasikeis kažkas nuo to, kad pyksiu ir keiksiu visus iš eilės?

Pradėjau vėl lėtai važiuoti ir vos ne garsiai prašyti Dievo, kad mane išmokytų atleisti. Ne, aš nemanau, kad tiems vagims žibintų reikėjo labiau nei man. Ne toks aš kvailas. Tiesiog supratau, kad tas pyktis neveda niekur, o tik griauna mane patį.

Kol pasiekiau Panevėžį, tapau ramus. Užvažiavau į autoservisą pas pažįstamus, jie labai jautriai sureagavo į mano istoriją. Įdėjo langą, naujus žibintus ir net nepaėmė pinigų už darbą. Gyvenimo svarstyklės vėl atrado pusiausvyrą.

Pyktis – tai tik savęs griovimas.

Štai todėl grįžęs iš automobilių plovyklos palindau po dušu. Sukalbėjau maldą už žmogų, ant kurio pykau, apkabinau žmoną. Juk dabar ir adventas – ramybės, susikaupimo metas. Linkiu sau ir jums kuo mažiau pykčio.