-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Savaitgalį Panevėžio alpinistai miesto Savivaldybės salėje ruošiasi švęsti svarbią sukaktį. 1969 -aisiais panevėžietė gydytoja Rūta Valentaitė sukvietė kalnų entuziastus ir prie sporto komiteto įkūrė alpinizmo sekciją. Tuomet tokį pomėgį Lietuvoje propagavo tik vilniečiai ir kauniečiai.
„Mūsų tada atėjo daug – gal apie 40, po pirmo susitikimo trečdalis iš karto atkrito, o kas likome – jau ilgam. Paprastai iš dešimties tuo susidomėjusių pagal statistiką užsikabina 2–3“, – apie Panevėžio alpinizmo pradžią ir savo paties visam gyvenimui prigijusį hobį pasakoja panevėžietis 73-ejų S. Stryla.
Jam tebuvo 23-eji, kai sportiškam buvusios „Ekrano“ gamyklos inžinieriui, neseniai susikūrusioje alpinistų organizacijoje 1974-aisiais buvo patikėtos sekcijos vadovo pareigos. Per penkerius tokios jo karjeros metus Panevėžio kalnų gerbėjai sulaukė specialios sienos, skirtos laipiojimo uolomis treniruotėms, sportininkai ėmė skinti pergales alpinizmo varžybose ir čempionatuose. Dauguma jų buvo tie patys „Ekrano“ darbuotojai, savo darbovietėje lankę įkurtą sporto kompleksą.
„Metai po metų Panevėžio alpinistai stiprėjo ir buvo rimti varžovai įvairiose varžybose – prisirinkome daug pergalių“, – prisimena klubo senbuvis.
Kalnų čempionatuose lipant stačių uolų, ledo ir kitokiais sudėtingais maršrutais titulus sėkmingai kolekcionavo panevėžietis Vaclovas Paplauskas, Edvardas Pundzius, Rūta Kripaitytė, Albinas Vološkevičius, Eugenija Čerkesaitė, Albinas Svirskis, Valerija Pundziuvienė, Saulius Baltuška.
S. Stryla alpinizmo čempionu buvo tapęs du kartus – 1978 ir 1979 m. Pasak ilgamečio alpinisto, tai buvo jo sportinės karjeros aukso amžius, bet viską pakoregavo įsipareigojimai šeimai. Vedęs ir sulaukęs vaikų panevėžietis dažniau rinkosi ramų gyvenimo būdą. Šeimos savo pomėgiu neužkrėtė, nes kalnai – išties ne kiekvienam. O jei gimstama su aukščio baime, geriau su ja net nekovoti.
„Tekdavo matyti, kaip alpinistas bijo aukščio. Rodos, sulįs gyvas į uolą – sunku net žiūrėti. Tad geriau per prievartą tokio pomėgio niekam nebrukti. Aš gimiau lygumų krašte, bet be baimės ir dabar dar kartais sutinku padirbėti aukštalipiu paprašius kokiai nors įmonei Panevėžyje, man čia nieko ypatingo“, – šypsosi S. Stryla.
Keturiasdešimt pasaulio viršukalnių įveikęs panevėžietis S. Stryla dabar rečiau išsiruošia į kalnus, tačiau kartais ekstremalius pojūčius jam grąžina mėgstamas aukštalipio darbas Panevėžio įmonėse.
Įspūdinga jo alpinisto knygelė su 40 pasaulio viršukalnių. Tokį dokumentą anksčiau būdavo netgi privalu vesti propaguojantiesiems kalnų sportą. Panevėžiečio teigimu, seniau į tai būdavo žiūrima labai griežtai – alpinistais tapdavo tik įveikę daugybę mokymų, patikrų, vertinimų.
„Alpinizmas dabar labai skiriasi nuo tų laikų, kai aš pradėjau lipti į kalnus. Mūsų treniruotės pirmiausia prasidėdavo nuo ėjimo žolės šlaitu, iš paskos sekdavęs instruktorius stebėdavo, kaip dedame kojas – nebuvo galima pajudinti nė vieno akmenuko kelyje. Po tokios patikros vertintojas surašydavo charakteristiką ir rekomendaciją: eiti į kalnus ar pamiršti juos visam. O šiais laikais tik turėk noro ir pirmyn – alpinizmas tapo labai individualus, gali jungtis prie bet kokios ekspedicijos, gali keliaut vienas ir be jokių instruktorių“, – apie alpinistų paruošimą prieš daug metų pasakojo S. Stryla.
Panevėžietis pats dabar jau nebe kasmet pasiekia kalnus. Paskutinį kartą juos lankė šių metų vasarą Prancūzijoje, alpinistų sostine vadinamame Šamoni miestelyje. Garbaus amžiaus vyras bandė pasiekti vieną viršukalnę, bet dėl klaidos nepavyko. Tačiau panevėžietis galėjo gėrėtis, koks jo pomėgis dabar populiarus Alpėse: lipo ir seni, ir jauni, ir patyrę, ir naujokai. Visiems jiems dabar yra sukurti atitinkami maršrutai, o kas pasuka netinkamu, atskrenda malūnsparnis.
„Lipant į Alpes dabar aplink nuolat zuja malūnsparniai, kurie gelbsti į keblias situacijas patekusius žmones. Kai kurie neapskaičiuoja savo galimybių ir gelbėtojams tenka juos nuleisti ant žemės – tai brangus malonumas, jei neturi draudimo“, – pasakoja panevėžietis.
Apskritai, anot jo, meilė kalnams šiais laikais itin persipynusi su pinigais. Jei jų turi, gali lipti kur nori. Kiekviename turistų pamėgtame kalnų kurorte sukurtas visas servisas alpinistams: nuo keltuvų iki įrangos ir apgyvendinimo.
S. Stryla sako, kad dabar Šveicarijos kalnuose, skirtingai nei anksčiau, jau šiaip sau nebepasistatysi palapinės kur nors slėnyje – reikia išsipirkti viešbutį ar vietą poilsio namuose.
„Girdėjau pasakojant bičiulius, kaip juos kylant į Monblano kalną sustabdė policija ir paprašė išankstinės rezervacijos viešbutyje, be jos neleido toliau nė kojos kelti. Dabar jau visur tik mokėk ir mokėk, keltuvas Alpėse pusvalandžiui kainuoja 60 eurų, dar reikia samdytis automobilį iki numatyto kalno – išlepino alpinistai turizmo verslą“, –sako S. Stryla.
Anot jo, net ir pasaulio stogu vadinamas Everestas jau turi savo kainą – 33 tūkst. eurų. Tuo itin naudojasi turtuoliai.
O prieš kelis dešimtmečius alpinizmo entuziastai po 14 valandų kopdavo su 30–40 kg sveriančiomis kuprinėmis, kuriose būdavo viskas, ko reikia stovyklai įsirengti. Be to, burtai nulemdavo, kuriam komandos nariui tą dieną teks nešti dar ir per 40 kg sveriantį dujų balioną bičiulių vakarienei.
„Dabar kalnais kopinėti apstu priemonių, gali gaut, ko tik nori. O tada naujokas į kelią gaudavo nuo šalčio menkai saugodavusias brezentines kelnes, striukę, kuprinę ir ledo kirtiklį. Net saugos šalmas buvo skiriamas pasiekus jau aukštesnę – antrąją kategoriją“, – prisimena keliautojas.
Iš viso alpinistai turi šešias kvalifikacijos kategorijas, kurios skiriamos pagal įveiktų kelionių sudėtingumą: pirmoji – žemiausia, aukščiausia – šeštoji. Panevėžyje yra keli „šešetukai“: V. Paplauskas, E. Pundzius, V. Pundziuvienė, S. Baltuška.
Tačiau nepaisant profesionalumo ir patirties, kalnai, pasak 5b kategoriją ir alpinizmo teisėjo vardą turinčio S. Strylos, niekada nebuvo pramoga ir saugaus poilsio kurortas: čia, jei nori išgyventi, reikia itin stiprios tiek fizinės, tiek psichologinės sveikatos.
Kitą kartą, anot jo, net ir ilgi metai kalnuose nepadeda. Praėjusiais metais Kirgizijos kalnuose žuvo labai patyręs lietuvių sportininkas, kuriam koją pakišo techninė klaida. Nors šis žmogus treniravosi kopdamas į apledėjusius Norvegijos krioklius, Kirgizijos kalnuose ne laiku atsipalaidavo, pervertino jėgas ir nukrito.
Panevėžio alpinistai per penkiasdešimt metų taip pat turėjo vieną tokią netektį, kai prieš 23 metus žuvo jaunas, mažai patirties turėjęs klubo narys.
Panevėžio alpinistai – buvę labai stiprūs sportininkai, laimėję ne vieną čempionatą kopiant į stačias uolas, apledėjusias viršukalnes ir įveikiant kitus sudėtingus kalnų maršrutus.
Pasak S. Strylos, kiekvienam pasiekti Everestą ar šiuo metu geidžiamiausią Ušbos viršukalnę Kaukaze net ir už pinigus nėra taip lengva. Visos per 8000 m siekiančios viršūnės alpinistų vadinamos prestižinėmis – iš jų gyvas gali nebegrįžti.
Ir ne tik neužsegtas diržas, neįkaltas varžtas, iš po kojų slystelėjęs akmenukas ar kita techninė klaida čia gali prišaukti giltinę. Kalnų liga ne vieną išvedė iš proto. Jau perlipus 4500 m žmogaus kūnas ima stipriai reaguoti į pasikeitusias oro sąlygas. Galiausiai plaučiuose ima kauptis vanduo, susimaišo smegenys, rūgštus patiekalas gali pasirodyti saldus, o mylimas draugas – didžiausias priešas.
„Seniau dažnai kopdavau su vilniečių ekspedicijomis ir pasiekus tam tikrą aukštį vienas komandos narys visada pradėdavo mane erzinti – tiesiog pasikeičia požiūris, mąstymas. Su patirtimi save imi pažinti ir bandai nugalėti, bet reikia labai didelio psichologinio pasirengimo“, – sako alpinistas.
Kol kas nė vienas Panevėžio alpinistų 8 km aukščio nėra pasiekęs, jie save vadina 7000-iniais – tiek metrų jau įveikė keli kraštiečiai. Aukščiau užkopę yra vos keli lietuviai, tarp jų – žinomas keliautojas ir fotografas Vladas Vitkauskas.
Pats S. Stryla – 6000 metrų alpinistas. Arčiausiai dangaus jis buvo, kai 1980 m. pasiekė diktatoriaus Stalino garbei iki 1962 m. vadintą viršukalnę Pamyro kalnuose. Vėliau ši vieta pavadinta Komunizmo, o 1998 – Ismailo Samani viršukalne.
Tokius buvusius vardus šie kalnai sovietmečiu turėjo ne veltui. Kaip pasakoja panevėžietis, Tarybų Sąjunga alpinizmą atrado tik po Antrojo pasaulinio karo ir jam skyrė milžinišką dėmesį bei populiarino kaip tik įmanoma.
„Kai Hitleris užėmė Austriją, čia jau veikė stipri alpinizmo mokykla, sukūrusi šiam pomėgiui visą sistemą. Nuo vokiečių pas rusus perėjusi grupelė komunistų šį sportą pernešė sovietams, taip iki tol mažai kalnais besidomėjusioje Tarybų Sąjungoje prasidėjo alpinizmo era: buvo propaguojama austrų sukurta sistema, rašomi vadovėliai, alpinistus vertino patys šio sporto kūrėjai“, – pasakojo gyvai vieną austrų pirmtakų, tada jau aštuoniasdešimtmetį senuką, Rusijoje spėjęs pamatyti panevėžietis.
Sovietų valdžia, S. Strylos teigimu, labai stengėsi neatsilikti nuo vokiečių, kitų europiečių ir visais būdais bandė pažaboti kalnus. Todėl garbė įkopti į kokią nors viršukalnę buvo ne tik paprastiems gamyklų alpinistams mėgėjams, kuriuos valdžia įpareigojo reguliariai išleisti į ekspedicijas, bet ir menininkams. Šveicarijos kalnai mena, kaip jais vaikščiojo rašytojas Balys Sruoga, poetė Salomėja Neris.
Pastariesiems kūrėjams Panevėžio alpinistų klubas kartu su kitų miestų entuziastais prieš aštuonerius metus skyrė savo žygį į Alpes. Vietos lietuvių bendruomenė vykdė projektą ir numatytas viršūnes pasiekusius tautiečius pakvietė vakarienės viloje, kur kadaise ilsėjosi poetas Maironis, buvo išleista knyga.
Į labai svarbią ekspediciją Tian Šanio kalnuose Panevėžio alpinistai leidosi ir praėjusiais metais. Grupelė entuziastų užkopė į 4,516 kilometro aukštį ir ten esančią bevardę viršukalnę pavadino Panevėžio vardu.
„Pasaulyje dar daug yra laisvų viršukalnių, jas šiais laikais lengva pamatyti internetiniuose žemėlapiuose. Tačiau realybėje pasiekti tokias vietas sunku, jas paprastai slepia kalnai, kuriems pereiti reikia kelių dienų. Tokia ir Panevėžio viršukalnė, į ją įkopti planavome ne pirmus metus. Aš pats nelipau, bet draugai pasakojo, kad ten jau buvo žmogaus koja, nes alpinistai rado paliktą raštelį apie anksčiau įveiktą kelionę“, – pasakojo S. Stryla.
Palikti žinutę kalnuose, anot jo, alpinistų tradicija. Todėl Panevėžio kalnų gerbėjai dabar brandina naują idėją savo miestui – ruošiasi dar kartą lipti į Tian Šanio kalnus ir Panevėžio viršukalnėje pastatyti lentą rašteliams prisegti.
Įgyvendinti šį sumanymą planuota dar vasarą, bet, S. Strylos teigimu, pritrūko finansų bei entuziazmo. Tikimasi, kad kitais metais šią dovaną panevėžiečiai savo miestui vis tiek įteiks.
Iš viso lygumų šalis Lietuva, S. Strylos duomenimis, turi jau 24 savo viršukalnes.
„Esam lygumų vaikai, bet kalnai mus traukia – ten randi dvasinį pakylėjimą. Tai labai sunkus iššūkis, bet saulėlydžiai ir saulėtekiai tarp apsnigtų kalnų viską atperka“, – patikino ilgametis kalnų čempionas.
Komentarai
-
- rinkėjas
- 10:28 2019.11.24
Rodyti visus komentarus (1)Kodėl Panevėžio alpinistai niekada nekalba apie keliones į kalnus su seimūnu Broniumi Mateliu? Ar jis ne iš Panevėžio?