-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į šį kūrybinį procesą, norom nenorom privertusį pasijusti savotiškais architektais, įsitraukė dešimtys žmonių.
Maketuose pristatomą Pušaloto gatvę jau po savaitės galės išvysti visi panevėžiečiai.
Pušaloto gatvę gerai žino ne tik vietiniai.
Prasidedanti nuo Stoties ir Marijonų gatvių sankryžos, ji tęsiasi iki Nemuno, Pušaloto, S. Kerbedžio ir Janonio gatvių žiedo, nusidriekia šalia Panevėžio automobilių turgaus ir nukeliauja Bernatonių kaimo link, nuvesdama iki paties Pušaloto miestelio.
Sukurti šios vienos seniausių Panevėžyje gatvės maketą sumanė joje veikiančio lopšelio-darželio „Žibutė“ pedagogai. Į kūrybinį procesą įsitraukė nemaža dalis vietos gyventojų.
„Mūsų darželis padėjo užaugti jau dviem Pušaloto ir aplinkinių gatvių gyventojų kartoms. Taigi, su Pušaloto gatve esame labai artimai susiję“, – sako „Žibutės“ direktoriaus pavaduotoja Edita Miežinienė.
Sukurti Pušaloto gatvės pastatų maketus skubama iki Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – Vasario 16-osios.
Kad šis kūrybinis procesas dar labiau suvienytų senos gatvelės gyventojus, pasiūlyta imtis bendro darbo.
„Žmonės tikrai noriai įsitraukė į maketų kūrimą, girdėjome, kad savo namų modelius konstruoja net naktimis“, – pasakojo E. Miežinienė.
O paties lopšelio-darželio vaikai, padedami pedagogų, ėmėsi kurti savojo darželio bei netoliese veikiančios mokyklos – Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro – maketus.
Pastarojoje, kadaise buvusioje 6-ojoje vidurinėje, vėliau – „Gabijos“ pagrindinėje, mokėsi ne vienas Pušaloto gatvės gyventojas.
Į Šiaurinę biblioteką jau atneštas pirmasis Pušaloto g. namo maketas. P. Židonio nuotr.
Pušaloto mikrorajono bendruomenei vadovaujanti Rima Burbienė pasakoja, jog gyventojai su dideliu entuziazmu kibo į architektų darbą ir dažno namuose dabar gimsta kuo tikslesni pastatų maketai.
„Tikrai visi pritarė tokiam sumanymui, tačiau sukurti savo namų maketus pažadėjo ne visi. Mūsų gatvėje nemažai brandaus amžiaus žmonių, ne vienas jų nesiryžo tokio darbo imtis, teisinosi niekada to nedarę, nerimavo, kad kūrinys nepavyks“, – sako bendruomenės pirmininkė.
Tačiau įsitraukusieji į kūrybinį procesą dabar noriai dalinasi idėjomis ir patarimais.
„Savojo namo, kuriame gyvename ketvirtį amžiaus, maketą kuriame kartu su vyru. Man pasisekė, nes jis – statybininkas. Vyras parūpino specialios medžiagos, ja apklijavau popierinę dėžę. Abu projektavom ir gaminom stogą, suklijavom kaminą. Dar liko įstatyti duris ir langus“, – ne be pasididžiavimo apie savo kūrinį kalbėjo R. Burbienė, rodydama ir dėžę įrankių, kurių prisireikė darbuojantis.
Rimos ir Rimo Burbų namas stovi tolėliau nuo pačios gatvės, jo link veda keliukas.
„Žmonės tikrai noriai įsitraukė į maketų kūrimą, girdėjome, kad savo namų modelius konstruoja net naktimis.“
E. Miežinienė
Rima pasidžiaugė, jog pro jų namus nevažinėja automobiliai, kurių šiaip jau apstu Pušaloto gatvėje, todėl jaučiasi gyvenantys it ramiame kaime.
R. Burbienė sako iš Pušaloto gatvės senbuvių girdėjusi, kad ne tik jos, bet ir Šiaulių gatvės medinukų turėję nebelikti – sovietų valdžia jų vietoje buvo suplanavusi daugiabučių statybas.
„Manau, kad dėl to 1999-aisiais mums atsikėlus čia gyventi, Pušaloto gatvėje nebuvo įvesta net vandentiekio. Dabar jau jį turime“, – pasakoja R. Burbienė.
Į namus pas R. Burbienę nuvykę „Sekundės“ korespondentai rado pas ją užsukusią kaimynę Vilmą Germanavičienę.
Ji teigė pas statybininko žmoną užsukusi pasikonsultuoti, kaip gaminami namų maketai. Ir sulaukė ne tik patarimų, bet dargi gavo kartoninių dėžių maketui.
„Dabar mums pats darbymetis, reikia suspėti iki Vasario 16-osios. Surengsime maketų parodą Pušaloto gatvėje esančioje bibliotekoje“, – paaiškino R. Burbienė.
Anot jos, maketus kuriančiųjų fantazijos stengiamasi nevaržyti – kurti tokius, kokie išeis, kokius žmonės įsivaizduoja ir kokius nori matyti savo namus.
„Bus labai įdomu, jei jie tikrai atspindės tuos pastatus, kurie stovi Pušaloto gatvėje“, – teigė bendruomenės pirmininkė.
Rima Burbienė kartu su sutuoktiniu kuria savo namo maketą. P. Židonio nuotr.
Ant maketų paprašyta užrašyti pastatų numerius, o jei žmonės panorės – ir tų namų gyventojų pavardes.
Šiaurinėje bibliotekoje vasario 14-ąją vyks gyventojų sukurtų Pušaloto gatvės pastatų maketų paroda, o kartu – ir Vasario 16-osios minėjimas.
Į biblioteką jau atneštas pirmasis maketas – šioje gatvėje stovinčio dviaukščio namo.
Jo kūrėjai ne tik atkartojo savo namo formą, bet maketą sukūrė ir tokios pat spalvos, kokia nudažytas pastatas.
Bibliotekos darbuotojai laukia, kada gyventojai pradės vienas po kito nešti ir daugiau maketų, kurių pažiūrėti neabejotinai susirinks panevėžiečiai.
Sovietmečiu buvo sukurtas planas nugriauti Pušaloto gatvės medinukus, o jų vietoje pristatyti mūrinių daugiabučių. P. Židonio nuotr.
Pušaloto gatvė yra viena iš nedaugelio, neužkliuvusių nė vienai valdžiai ir per visą savo gyvavimą išlaikiusi tą patį pavadinimą.
Tarpukariu ji buvo gerokai trumpesnė, sudarė tik nedidelę šiandieninės gatvės dalį ir tikrai neatrodė itin patraukliai. Kaip 1929 metais rašė vietos spauda, toje gatvėje vien dumblynai ir ji yra pati prasčiausia Panevėžyje. Žvyruoti pradėta tik 1936 metais.
O ir neturtingų žmonių šiame miesto krašte glaudėsi daug – prie Šv. Vincento ir Paulo labdaros draugijos registravosi ir pagalbos prašė net 23 Pušaloto gatvės gyventojai.
Vis dėlto gyvenimas ir nestovėjo vietoje. Tarpukariu Pušaloto gatvėje veikė vėjo malūnas, svarstyklių dirbtuvės, duonos kepykla, garsėjo čia buvusios Antano Hokušo mechaninės dirbtuvės ir liejykla. Sovietmečiu tose dirbtuvėse pradėta remontuoti mašinų ir traktorių variklius, o metalo liejykloje – gaminti žemės ūkio mašinoms reikalingas detales.
Laikui bėgant Pušaloto gatvė vis labiau gyvėjo, čia įsikūrė biblioteka, pastatytas vaikų darželis.
Ši gatvė mena daug įdomių, kūrybingų, darbščių gyventojų. Viena iš jų – žinoma lietuvių istorikė, pedagogė dr. Ona Maksimaitienė (1902–1999). Nemaža dalis istorikės kūrybinio palikimo skirta Panevėžiui: 1961-aisiais paskelbė mokslinį straipsnį „Pirmosios žinios apie Panevėžio miestą“, 1992 m. išleido knygą „Iš Panevėžio istorijos“, o jau po istorikės mirties dienos šviesą išvydo jos monografija „Panevėžio miesto istorija: nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“.
