Psichologė: mitas, kad kalbėjimas skatina savižudiškas mintis

Rugsėjo 10-ąją bus minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Nors Lietuvoje savižudybių skaičius kasmet nuosekliai mažėja, tai vis dar yra vienas didžiausių visuomenės skaudulių. Daugiau nei septynerius metus psichologe dirbanti panevėžietė Akvilija Kiburienė pripažįsta, jog per jos darbo praktiką pasitaikė atvejų, kai paaugliai ne tik kalbėjo apie savižudybę, bet ir turėjo ketinimų tokį žingsnį įgyvendinti. Ko imtis, jei pasaulis nusidažo juodomis spalvomis?

Akvilija, sakykite, ar geriau intensyviai ieškoti atsakymų, kodėl norima atimti sau gyvybę, ar tos temos verčiau nejudinti? Ar svarbu apie tai kalbėti?

Mitas, kad kalbėjimas skatina smalsumą, norą nusižudyti. Jeigu įtariate, jog žmogus turi savižudiškų minčių, vertėtų drąsiai jo paklausti: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“ Toks klausimas žmogui gali būti netikėtas, bet padedantis. Tai parodo, jog kažkas tavęs klausosi ir nori suprasti, kaip jautiesi. Žmogui svarbu pasikalbėti apie jį kamuojančias mintis. Iki šiol nėra išrasto efektyvesnio pagalbos metodo, kaip nuoširdus pokalbis. Tai yra tema, kuria kalbėti reikėtų labai apgalvotai ir rimtai. Diskutuoti, kelti atvirus klausimus, kad jauni žmonės patys išsakytų savo nuomonę, kaip būtų galima padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę.

Gyvenimas jaunam žmogui kartais atrodo nemielas. Tikėtina, jog net kur kas dažniau nei suaugusiajam. Kada reikėtų kreiptis pagalbos?

Jauni žmonės yra linkę idealizuoti viską, taip pat ir pirmąją meilę, santykius, draugų kompanijas. Kai kas nors įvyksta ne taip, kaip jie planavo, kyla nusivylimo jausmas. Aplink viskas pasidaro pilka ir nebemiela. Jei tai nuolat kartojasi, jau yra signalas, jog vertėtų pasikalbėti su kažkuo apie jausmus, mintis, iš kur ir kodėl tie jausmai kyla.

Jaunas žmogus gali kreiptis į psichologą ne tik apimtas liūdnų minčių. Jis gali kreiptis dėl profesinio pasirinkimo, geresnio savęs pažinimo, konstruktyvaus bendravimo su aplinkiniais bei kitų jam svarbių dalykų.

Sakote, jog jaunam žmogui jausti sunkumus – natūralu. Tačiau vieni juos įveikia lengviau, o kiti – palūžta. Kodėl, jūsų nuomone, griebiamasi drastiškų sprendimų?

Žmogus, neberasdamas išeities, praranda viltį, kad viskas gali pasikeisti. O viltis visada siejasi su tuo, kad kažkam tu rūpi, esi reikalingas.

Jeigu jaunuolis pasakė, kad nebenori gyventi, ko imtis? Kaip suprasti, jog tai nėra tik manipuliacija?

Pagrindinė bėda, kad jei jaunas žmogus pasakė nebenorįs gyventi, suaugusieji to išsigąsta. Tėvai apšaukia: „Ką čia kalbi? Ko tau trūksta? Tu nevertini to, ką turi, ir t.t.“. Dažnai savižudiškos mintys yra būdas atkreipti į save dėmesį: „Ei, pažiūrėkit, čia esu aš… Man skauda… Aš nebemoku rasti sprendimo… Man baisu…Padėkit man.“ Todėl dažnai įvardijama manipuliacija iš tiesų yra pagalbos šauksmas.

Tad kokiu tonu reikėtų kalbėti apie šią problemą? Ir kaip suvokti pasekmes – kuris tonas gali skatinti, o kuris – stabdyti savižudybes?

Kalbėdami su žmogumi apie jo savižudiškas mintis, turime būti ypač atidūs jo pasakytiems žodžiams. Jokiu būdu nebandyti jų paneigti ar įrodinėti, kad viskas yra gerai. Todėl galbūt ne tonas čia svarbiausia, o nuoširdus ir dėmesingas klausymas. Žinoma, neužtenka tik išklausyti. Toliau seka ne mažiau svarbus etapas – padėti žmogui rasti tolesnę pagalbą.

Kokie yra pagrindiniai požymiai, išduodantys, jog jaunuolis gali mąstyti apie savižudybę? Ar įmanoma tai pastebėti?

Vieni žmonės apie savižudybę pasisako atvirai, kitų pasisakymai subtilesni. Todėl vertėtų į tai atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, žmogus sako, jog paskutinį kartą jį matote, kad jam niekas nebesvarbu, kad jam kažko daugiau neprireiks. Reikėtų pasitikslinti, ką jis turi mintyse, išsakyti savo susirūpinimą ir atvirai paklausti, ar jis galvoja apie savižudybę.

Yra nemažai ženklų, kurie gali padėti atpažinti savižudiškų minčių turintį žmogų. Pasikeičia jo savijauta, jis gali būti prislėgtas, liūdnas, mąslus arba agresyvus, nuolat piktas. Gali pasikeisti ir iš liūdno, ramaus žmogaus į labai aktyvų.

Kinta elgesys. Tai, ką mėgo anksčiau – nebemėgsta. Atsiranda abejingumas, gali nustoti bendrauti su žmonėmis, su kuriais iki tol noriai bendravo. Gali atsirasti žalingų įpročių, nesaugus elgesys.

Pradeda atsisveikinti su artimaisiais, dalyti savo daiktus, viską dovanoti. Daugiau domėtis eutanazijos, savižudybės tema, žiūri įvairius filmus, skaito, domisi.

Apranga gali tapti netvarkinga, žmogus nebesidomi savo išvaizda, nesilaiko higienos.

Naudodamasis socialiniais tinklais, kelia įvairius filmukus, sentencijas, keičia profilio nuotraukas iš savo veido į įvairius mistinius paveikslėlius ar tiesiog juodą, pilką spalvą.

Psichologė A. Kiburienė sako, jog kalbėdami su žmogumi apie jo savižudiškas mintis, turime būti ypač atidūs jo pasakytiems žodžiams.

Jei tai mokinys, rašto darbuose, sąsiuvinių paraštėse gali atsirasti įvairių piešinukų, posakių, minčių, susijusių su mirtimi.

Tačiau ši tema yra subtili ir nėra vieno rodiklio, kuris galėtų parodyti, kad žmogus tikrai galvoja apie savižudybę. Vienintelis būdas tai sužinoti – pokalbis, kai žmogus pats pasako, kas dedasi jo galvoje.

Vis dar gajus bandymo nusižudyti tapatinimas su tiesiog bloga nuotaika. Vietoj palaikymo dažnai iš aplinkos pasipila komentarai – tai praeis. Tad kritinėse situacijose žodžiai ir veiksmai turėtų būti ypač apgalvoti. Ką galima ir ko negalima sakyti jaunam žmogui, kuris turi planų prieš save pakelti ranką?

Jokiu būdu negalima sakyti, kad jo mintys yra nesąmonė. Nesakyti „nesijaudink, viskas praeis“. Savižudiškų minčių turintis žmogus negali žiūrėti į ateitį, nes jam skauda dabar. „Nurimk“, „nusišypsok“, „eik kažką smagaus paveikti“ – tokiais pasakymais tik dar kartą patvirtinama, kad jo nesupranta, nesiklauso ir nežiūri rimtai į jo mintis.

„Jei nusižudysi, aš būsiu sugniuždytas! Kaip tu gali norėti man šitaip pakenkti?“ Tokie neapgalvoti žodžiai tik dar pablogina situaciją, žmogus pasijunta dar kaltesnis dėl savo minčių. Lygiai taip pat, kaip pasakymas „nebūk savanaudis“. „Žudosi tik silpnavaliai, menkystos ir bailiai“ – toks pasakymas sukelia gėdą.

Norėdami padėti žmogui pasijusti geriau, turime išreikšti nuoširdų rūpestį juo: „Aš matau, kad tau sunku, kad kažkas negerai su tavimi ir man tai tikrai rūpi. Ar tu kada nors galvojai, kad gali nusižudyti? Ar anksčiau tu jautei kažką panašaus? Ką tuomet darei, kas tuomet tau padėjo?“ Taip ne tik nutoliname mintis, bet ir padedame prisiminti, jog rūpesčių ir sunkumų yra turėjęs ir praeityje, bet rado būdą juos išspręsti.

„Aš žinau, kad yra žmonių, kurie galėtų tau padėti“ – padrąsiname žmogų, padedame jam ieškoti tolesnės pagalbos.

Ar silpnumo aspektas kalbant šia tema svarbus?

Nemanau, jog derėtų sakyti, kad silpnas žmogus ryžtasi nusižudyti. Kalbame apie savižudiškas mintis, kurios užvaldo ir užtemdo viltį, kad kažkas gali pasikeisti. Savižudybė yra savotiška ambivalencija. Noriu nusižudyti, nes noriu gyventi, bet gyventi noriu nebe taip, kaip buvo iki šiol, o KITAIP.

Paradoksalu, jog asmenys, pakėlę prieš save ranką, neretai kitiems atrodė laimingi. Ar savižudybės grėsmė gali būti neatpažįstama?

Mes negalime sudaryti konkretaus savižudžio paveikslo, kas mums padėtų aiškiai išskirti bruožus ir tokiu būdu sekti to žmogaus elgesį. Todėl būna paradoksas, kai žmogus, kuris mažiausiai asocijuojasi su savižudybe – linksmas, energingas, visų mėgstamas, turintis puikų humoro jausmą, vakarėlių siela – ima ir nusižudo. Tai tik parodo, kad išorinis žmogaus veidas, kaukė, yra visiškai priešinga nei vidinė savijauta. Toks žmogus ypač pažeidžiamas, nes neparodydamas savo jausmų, minčių, jis mažiausiai ir sulaukia išorinės pagalbos.

Ar dažnai jaunų žmonių savižudybė siejama su kerštu sau arba artimiems žmonėms?

Literatūroje bei kine būna tokių scenarijų, kai žmogus suplanuoja savo laidotuves ir stebi, kas į jas atvyks, kaip jo gedės, ką sakys. Tai daroma tik dėl to, kad įsitikintum, jog nesi vienišas, jog kažkam rūpi. Manau, ir savižudybė nėra kerštas. Tai kraštutinumas, neviltis.

Kaip padėti kenčiantiems vaikams ir paaugliams?

Svarbiausia neatstumti paauglio su jo mintimis, nebandyti paneigti ir įrodinėti, jog jo mintys iškreiptos, neteisingos. Jeigu tėvai pastebi išvardintus požymius ar kokius kitus, keliančius įtarimą, reikėtų su jaunuoliu apie tai kalbėtis. Tačiau vis dar dažnai tai yra tabu, todėl vertėtų pasitarti su psichologais, psichiatrais. Nedelsti ir nelaukti, o tiesiog pasitarti, kaip būtų galima padėti.

Kaip manote, ar Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio savižudybės problemai spręsti?

Turbūt tai viena iš sričių, kur turi būti nuolatos skiriamas dėmesys ir ieškoma būdų tai problemai spręsti. Pagrindinis sprendimo būdas yra žmogaus psichologinio atsparumo problemoms stiprinimas.

Džiaugiuosi, jog Lietuvoje daugėja organizacijų, iniciatyvų, atsiranda galimybių žmonėms išsikalbėti. Pradedant „Vaikų linija“ ir baigiant katalikiškomis bendruomenėmis, kurios skiria tam dėmesį ir organizuoja savitarpio pagalbos grupes.

Emocinės paramos linijos, psichiatrijos centrai, mokyklų ir gydymo įstaigų psichologai, krikščioniškos organizacijos, bendruomenės ir daug kitų žmonių yra pasiruošę padėti. Manau, kad visuomenės atjauta didėja.

Kaip manote, ko reikia, kad jaunas žmogus šiandienos visuomenėje būtų laimingas?

Žmogus negali gyventi vienas, užsidaręs savo egoizme. Todėl didžiausia laimė yra duoti kažką kitam neatlygintinai, daryti gera dėl kito. Žmogus žmogui visada yra tikslas, o ne priemonė.

Rugsėjo 10-oji yra Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Prie šios dienos kilnaus tikslo gali prisidėti kiekvienas. Tiesiog nuoširdžiai pakalbinti žmogų, kurį galbūt jau anksčiau pastebėjome liūdną, susikrimtusį, vienišą, ar kurio elgesys atrodo ypač pasikeitęs.