Gyvenime sutiktų žmonių V. Gafurovas sako psichologiniu aspektu nevertinantis. Pasak jo, tai tik dar vienas mitas, kad psichologai viską supranta, skaito mintis ar perpranta žmogų iš menkiausio kūno kalbos pokyčio. Asmeninio archyvo nuotr.

Psichologas už kameros objektyvo

Psichologas už kameros objektyvo

Iš Panevėžio kilusį psichologą Vitalijų Gafurovą įsprausti į rėmus būtų sunku. Viena koja jis – rimtas, santūrus, psichologines temas savo tinklaraštyje gvildenantis specialistas, kita – pro filmavimo kameros objektyvą kitokį Panevėžį matantis režisierius ir net humoristo vaidmenį išbandęs vaikinukas.

Jau šeštus, paskutinius, metus universitete skaičiuojantis, klinikinę psichologiją studijuojantis ir Vilniaus Santaros ligoninėje praktiką atliekantis panevėžietis Vitalijus Gafurovas, kaip pats sako, rimto ir nuobodaus psichologo įvaizdžio kurti visai nenorintis. Atvirkščiai, vaikinas aktyviai bendrauja su jaunimu, veda atviras psichologines paskaitas, ir sako pastebintis, jog mitai apie psichologus ir jų misiją visuomenėje vis dar labai gajūs.

„Dar ir dabar psichiatrijos ligoninė moksleiviams atrodo lyg beprotnamis. Jie galvoja, kad ten viskas vyksta taip, kaip rodoma siaubo filmuose. Bet taip nėra. Gerai, kad jaunimas klausia, domisi, tada galima ir papasakoti, kaip yra iš tikrųjų. Nes tik mokant žmones galima pakeisti įsivyravusią nuomonę apie psichikos sutrikimus ir jų gydymą“, – sako Vitalijus.

Pačiam V. Gafurovui žinios, įgytos per psichologijos studijas, padeda ne tik geriau pažinti kitus žmones, tačiau ir patį save.

Tiesa, analizuoti žmonių būsimasis psichologas sako nemėgstantis, o ir pats žodis „analizuoti“ jam nepriimtinas. Esą tuomet žmogus tarsi virsta kažkokiu objektu.

„Kaip ir kiekvienas būsimas ar esamas psichologas gilinuosi į save. O sutiktų žmonių stengiuosi psichologiniu aspektu nevertinti. Čia tarsi dar vienas mitas apie tai, kad psichologai viską supranta, skaito mintis ar perpranta žmogų iš menkiausio kūno kalbos pokyčio“, – teigia Vitalijus.

Pasak V. Gafurovo, galimybę daug geriau save ir kitus pažinti suteikia ne tik psichologijos studijos, bet ir grožinė literatūra, bendravimas su žmonėmis ir stresinės, ar net krizinės situacijos.

„Būtent tada dažnai žmonės apie save sužino daugiau, nei įsivaizduoja“, – neabejoja Vitalijus.

Visgi, pasak specialisto, pats efektyviausias triukas, norint geriau pažinti žmogų – tiesiog atidžiai klausyti, ką jis sako.

Viename savo kurtų filmukų V. Gafurovas nusprendė atskleisti vieną iš unikalių Panevėžio miesto veidų – automobilių turguje verdantį gyvenimą. Beje, toks jo ryžtas buvo puikiai įvertintas kino žinovų.

Nors lengvai bendraujantis vaikinas apie dabartinį jaunimą tikina jau spėjęs susidaryti nuomonę, tačiau rimtomis, apibendrintomis išvadomis pasidalyti negalintis. Sako pastebintis, jog jaunuoliai dabar yra gerokai atviresni patirčiai nei vyresnių kartų žmonės, tačiau taip pat ir truputį mažiau psichologiškai atsparūs.

Nepasitiki „poppsichologija“

Nors pats studijuoja klinikinę psichologiją, V. Gafurovas intensyviai domisi ir sporto psichologija. Pasak vaikino, tiek klinikinė, tiek sporto psichologija labai puikiai dera ir viena kitą papildo.

Vitalijui jau teko būti dviejose tarptautinėse sporto psichologijos konferencijose, susipažinti su šios srities specialistais ir iš jų pasisemti žinių. Apie tai V. Gafurovas rašo ir savo baigiamąjį mokslinį darbą.

„Lietuvoje ši psichologijos sritis praktiškai embriono stadijoje. Sporto psichologų yra labai nedaug, tad matau čia plačių perspektyvų“, – savo pasirinkimą paaiškina Vitalijus.

Buvęs Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinis sako dar mokyklos suole pasvajodavęs apie psichologo darbą. Jis teigia, jog renkantis ir dvejojant dėl studijų kelio, psichologija išlaikė stipriausias pozicijas.

Dabar V. Gafurovas visa galva paniręs į mokslus ir į savo tinklaraštį, kuriame gvildena psichologines temas. Apie tai, kad galėtų dalytis su kitais žiniomis, Vitalijus pagalvodavęs dažnai, tačiau apie psichologiją reikėjo išmokti papasakoti įdomiai, tad tam pasirengti prireikė laiko.

Trečio kurso pradžioje Vitalijus parašė pirmąjį savo tekstą į tinklaraštį, tačiau ši veikla greitai nutrūko.

„Tik vėliau supratau, kad artėjantis bakalauro darbas bus tikrai kietas riešutėlis, o aš net nežinau, apie ką rašyti. Tad vėl ėmiau rašyti tinklaraštį tam, kad surasčiau temą. Galiausiai išėjo taip, kad skaitytojų skaičius nuolat augo, buvo daug susidomėjusiųjų, o ir man sekėsi rašyti vis geriau ir geriau“, – pasakoja Vitalijus.

Dabar būsimasis psichologas sako, jog rašydamas ir dalydamasis įžvalgomis ir pats labai daug išmoksta.

„Per vieną iš savo kalbų poetas Tomas Venclova kažką citavo ir citata buvo maždaug tokia: „Jei nori suprasti kokį nors dalyką, parašyk apie tai knygą arba išdėstyk kursą.“ Su tuo visiškai sutinku. Rašydamas ne tik supažindini kitus su kokia nors tema, bet ir pats sužinai nemažai naujo“, – įsitikino V. Gafurovas.

Pasak Vitalijaus, psichologinių problemų sprendimas nėra toks paprastas procesas, kaip gali pasirodyti iš šalies. Pamojus burtų lazdele žmogus nepasveiksta, tad būtų naivu tikėtis, jog jo tekstai taps panacėja, įveikusia visuomenės psichologines bėdas.

„Labiau orientuojuosi į tai, kad žmonės geriau suprastų save. Norisi, kad tekstus skaitantieji išmoktų kritiškai mąstyti, aklai nepasitikėtų vadinamąja poppsichologija. Tai galbūt padės sumažinti ir stigmą, dėl kurios nesikreipiama į specialistus, kai reikia pagalbos“, – sako V. Gafurovas.

Skaityti ne lygu suprasti

Vitalijus sako, jog jam, kaip psichologui, ypač artimos knygos. Poreikį skaityti vaikinas teigia jutęs dar mokykloje. Tiesa, ją baigęs pripažįsta grožinę literatūrą apleidęs – ši pozicijas užleido dalykinei.

„Prieš gerus metus įvyko šioks toks atsitokėjimas ir pradėjau kamšyti savo, kaip skaitytojo, spragas. Manau, kad grožinė literatūra žmogaus augimui ypač svarbi. Žinoma, jei tai geri kūriniai“, – įsitikinęs Vitalijus.

V. Gafurovas stengiasi paneigti stereotipus apie visuomenės psichikos sutrikimus ir jų gydymą.

Iš pastaruoju metu perskaitytų knygų V. Gafurovui įstrigo Henry David Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Tiesa, vaikinas neturi būtinų perskaityti sąrašo, tad vertų dėmesio skaitinių sako atrandantis atsitiktinai.

„Mokyklos laikais man labai daug davė „Balta drobulė“ arba „Kuprelis“. Manau, jog kiekviename gyvenimo tarpsnyje yra knygų, iš kurių gali kažko pasisemti. Nėra geresnės knygos už tą, kuri pačiam įdomi. Ir nesvarbu, ar ji yra visiška klasika, ar niekam nežinomo autoriaus tekstas“, – neabejoja jaunasis psichologas.

Ir pačio skaitymo fakto vien tam, kad atrodytum labiau išprusęs ar išsilavinęs, vaikinas nesureikšmina.

„Juk tai, kad perskaitai Froidą, nereiškia, kad jį supranti“, – šypsosi Vitalijus.

Atskleidė automobilių turgaus dvasią

Lipdukus nuo bananų kolekcionuojantis ir šachmatais žaidžiantis V. Gafurovas sako turintis ir dar vieną pomėgį, kuris tūno viduje ir išlenda, kai tam yra laiko ir noro. Beje, anksčiau jis šiam skirdavęs kur kas daugiau laiko.

Dar 16-os metų kamerą į rankas paėmęs jaunuolis tąsyk susidomėjo filmukų kūrimu. Pamena, jog kameros norėjęs jau seniai, tačiau tais laikais tokia prekė buvo itin brangi.

Pirmuosius filmukus Vitalijus sako pradėjęs kurti dar su senutėliu „Sony Ericcson“ mygtukiniu telefonu, o sulaukęs 16-os gavo ir išsvajotąją filmavimo kamerą.

„Nufilmavau ir sumontavau klipą iš kelionės į Vokietiją ir Austriją, nuo tada atsirado noras ne tik filmuoti tai, kas vyksta aplinkui, bet ir kažką sukurti. Tam tikra prasme tai yra mano saviraiškos forma“, – sako Vitalijus.

Greitai vaikino talentą kurti įvertino ir kino žinovai. Trumpametražių filmų festivalyje „Aš+Miestas=Kinas“ vaikino režisuotas filmas „Turgus“ sulaukė pripažinimo ir, įveikęs dar bemaž penkiolika kūrėjų iš visos Lietuvos, Vitalijus pajuto saldų pergalės skonį. Tiesa, iki pirmosios vietos pritrūko kelių balsų, tačiau ir antrąja vieta jaunuolis tąkart liko labai patenkintas. Sako, jog šis įvertinimas buvo netgi šiek tiek ypatingesnis nei kiti.

Kiekvieną vasarą Vitalijus su draugais intensyviai dirbdavo prie filmukų kūrimo, dėdavo daug pastangų, stengdavosi išpildyti viską labai kokybiškai, tad, natūralu, jog tikėdavosi gero rezultato kino festivaliuose. Tačiau tąkart viskas buvo visai kitaip.

„Filmuką „Turgus“ kūriau vienas, techniškai jis nebuvo labai gerai išpildytas, pirmą kartą trumpametražį filmą festivaliui filmavau mobiliuoju telefonu. Tuomet vertinimo peržiūrose visiškai nieko nesitikėjau, tiesiog sėdėjau ir ramiai mėgavausi kitais filmais, tad buvau labai nustebęs, kai išgirdau, kad mano darbas užėmė antrąją vietą. Supratau, kad svarbiausia ne techninis išpildymas, bet idėja“, – pasakoja Vitalijus.

O ši buvo išties neprasta. V. Gafurovas nusprendė atskleisti vieną iš unikalių Panevėžio miesto veidų – automobilių turguje verdančią kasdienybę.

„Panevėžio automobilių turgus mane visada traukė kaip fenomenas. Juk daug žmonių ten ateina ne susirasti kokią nors reikalingą prekę, bet tiesiog praleisti laiką. Bendroje minioje gali pamatyti iš sostinės atvykusius hipsterius, kurie knaisiojasi po vinilų dėžės, ar treninguotus jaunuolius, kurie ant automobilių variklių dangčių pardavinėja muzikos grotuvus ar šansono plokšteles“, – šypsosi Vitalijus.

Kurdamas filmą tam, kad pajustų tikrąją turgaus dvasią, V. Gafurovas net ir pats vienai dienai virto prekeiviu.

„Bandžiau parduoti įvairius atliekamus rakandus iš garažo. Turiu pasakyti, kad tai buvo labai smagi ir įdomi patirtis, o ypač derybos dėl kainos. Atsirado ir tokių, kurie net pasitelkę psichologinį spaudimą bandydavo numušti kainą“, – prisiminęs kiek neįprastą patirtį juokiasi Vitalijus.

Vertina gerą kiną

V. Gafurovo kolekcijoje jau yra devyni jo sukurti trumpametražiai filmai. Vyraujančios temos vaikino kūryboje nėra – sako, turbūt todėl, kad kaskart filmuoja tai, kas jam tuo metu pasirodo įdomu.

Pačiam Vitalijui ypač įsiminė jo filmai „Sveiki atvykę į Mažąją Čikagą“ ir „DU“. Pastarasis – tai dokumentinis filmas apie 2 bmx dviratininkus, ir jis, pasak vaikino, turbūt labiausiai kinematografiškai pavykęs.

O pirmasis svarbus kitaip, nes jį pristatęs Vitalijus su komanda laimėjo trumpametražių filmų festivalyje 1-ąją vietą, ko nepavyko su „Turgumi“.

Nors save laiko kino mėgėju, filmų, kaip ir žmonių, V. Gafurovas sako neanalizuojantis. Tiesiog mėgaujasi jais kino salėje ar namuose.

„Smagu su bičiuliais padiskutuoti apie kokį nors filmą, jei visi esame jį matę, bet nelaikau to analize. Nors kinas užima reikšmingą vietą mano gyvenime, nesu etatinis filmų žiūrėtojas“, – sako Vitalijus.

Vaikinas ir mėgstamo filmų žanro neturi, tiesiog sako vertinantis gerą kiną.

Nors Lietuvoje, pasak Vitalijaus, sporto psichologija praktiškai embriono stadijoje, jis šioje srityje turi didelių planų. Jau dabar važinėja po tarptautines konferencijas, kur semiasi reikiamų žinių.

Humoristo kailyje

Nors dažnai žmonės mano, jog psichologija ir humoras nesuderinami, V. Gafurovas – puikus pavyzdys, jog nieko nėra neįmanomo.

Vitalijus ne kartą yra dalyvavęs atvirojo mikrofono vakaruose ir išbandęs save komiko vaidmenyje. Pasak vaikino, tai daryti jam sekėsi visai neblogai.

„Dabar man labiau patinka humorą ne kurti, o stebėti iš šalies, – šypsosi Vitalijus, – Tiesiog tai buvo toks pat hobis, kaip ir bet kurie kiti. Kas dainuoja, kas rašo, kas piešia, kas juokauja. Tai buvo geras laikas, per kurį susipažinau su daug talentingų ir protingų žmonių.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų