Psichologas: ne šventės yra kaltininkės, o lūkesčiai

Dar ne taip seniai sukomės prieššventinių pirkinių, dovanų paieškų sūkuryje, planavome Kūčių ir Kalėdų stalą, ir dusome nuo streso susivokę, jog, kad ir kaip anksti pradėtume pasiruošimą, visi svarbiausi darbai vis tiek nusikelia į paskutinę dieną. Kaip visada.

Šio kasmečio maratono finišą pasiekėme tik sutikę Naujuosius. O pagaliau sustoję dažnas susimąstėme: ir kas dabar?

Deja, didžiosios metų šventės ne visiems atneša džiaugsmą ir atokvėpį nuo kasdienybės. Toli gražu ne visiems simbolinė nauja pradžia dovanoja viltį.

Priežasčių, kodėl taip yra, specialistai sako galintys išvardyti visą virtinę. Vieniems skaudu, kad artimieji neįvertino jų ilgo stovėjimo prie puodų ar iš širdies rinktų dovanų. Kitiems pritrūko šilto bendravimo, šeimos ar darnių santykių.

Neretai iš šventinio laikotarpio išeiname apimti ne tik nuovargio, bet ir nepaaiškinamo liūdesio, susierzinimo, net nusivylimo, ir visiškai nebesinori viską pakartoti kitais metais.

Psichologai sako, jog tokius dviprasmiškus jausmus daugeliui tautiečių kelia ne pačios šventės, bet ryškus pošventinis kontrastas. Kai po ilgo laukimo, pakylėjimo staiga esame vėl įmurkdomi į tą pačią rutiną: švęsti nebėra ką, o žiema dar ilga ir daug tamsių vakarų iki pavasario.

Apie vadinamąjį pošventinį sindromą, verčiantį patirti slogią nuotaikų kaitą, ir būdus sau pagelbėti, kad ilgai lauktos progos netaptų varginančiomis, užuot buvusios džiaugsmo šaltiniu, kalbėjomės su psichologijos mokslų daktaru, psichologu Mariumi DAUGELAVIČIUMI.

M. Daugelavičius. Asmeninio albumo nuotr.

– Negatyviai pošventinei būsenai apibūdinti naudojamas terminas pošventinis sindromas. Tačiau yra ir kitas „sindromas“ – prieššventinis. Kas tai?

– Turbūt mokslinio apibrėžimo kaip ir nėra. Paprastai kalbant apie prieššventinį sindromą turimas omenyje bėgimas, chaosas, karštinė, kai reikia nudirbti daug darbų, sutvarkyti daug reikalų. Visiems reikia ir dovanas supirkti, tad visi skuba, lekia… Tuo laiku patiriame krūvą streso. Tai ir turima omenyje kalbant apie šį sindromą – stresas ir chaosas.

– Ir po švenčių ne vienas susiduriame su minėto lėkimo ir streso pasekmėmis: užklumpa ne tik nuovargis, bet ir prieštaringos nuotaikos.

– Be abejo. Jei žmogus perdega, pervargsta, atsiranda įvairių emocijų. Kai daug darbų ir kažkas trukdo bėgti, kyla tam tikras susierzinimas. Ir, žinoma, nerimas – kad kažkur pavėluosime, kažko nespėsime, kažką praleisime…

Galbūt apima ir liūdesys, ir vienatvės jausmas, jeigu už kadro – blogi santykiai šeimoje arba yra kažkoks šeimos trūkumas.

Be abejo, šešėlinė žmogaus pusė išlenda tada, kai žmogus pervargsta, įsitempia.

– O ar nepadaugėja tokiu laikotarpiu pacientų pas psichologus? Ar vis dėlto patys sėkmingai susidorojame su staigia nuotaikų kaita?

– Pacientų padaugėja turbūt ne dėl to. Tikriausiai niekas nesikreips į psichologus vien dėl tokių problemų. Šventės atėjo ir praėjo, jos – laikinas dalykas. Kreipiasi žmonės, kuriems kyla globalesnių bėdų, kurie turi daug problemų.

O dėl švenčių turbūt nelabai kas ieško pagalbos. Jos gali būti tik kaip dalis kažkokio didesnių problemų komplekso. Tuomet tikrai kreipiasi, o pačios šventės dažniausiai praeina, prabėga ir viskas.

– Sakoma, kad pošventiniai nuotaikų svyravimai užtrunka maždaug apie porą savaičių. O kada paprastai prasideda? Kaip ateina tas suvokimas, jog kažkas nebe taip?

– Kai viskas nusėda, kai atsiranda laiko. Dažniausiai po to šventinio bėgimo ateina tokia pauzė, kai žmogus pradeda mąstyti: o kas čia dabar vyksta? Kažkas negerai?

– Šeimoje neretai daug prieššventinių pareigų atlikti apsiima moteris, tačiau pošventiniai nuotaikų svyravimai, liūdesys juk užklumpa ir vyrus. Kam dažniau pasireiškia nuotaikų svyravimai – vyrams ar moterims? Ar tai apskritai įmanoma pasakyti, pamatuoti?

– Būna skirtingi vyrai ir skirtingos moterys. Žmonių santykis su emocijomis yra skirtingas. Moterys labiau išreiškia emocijas ir jas suvokia, o vyrai viduje uždaro daugiau bėdų. Galima sakyti, neparodo ir dažnai netgi sau nepripažįsta tų emocijų.

Jeigu pažvelgtume į emocijų kaitą ir šuorus, turbūt tai labiau būdinga moterims. Moterys vis tiek labiau orientuotos į santykius, į šeimą. Net ir visi dovanėlių pirkimai ir panašiai būna aktualesni moterims.
Bet vyrai dažnai būna paskendę savo darbuose, reikaluose. Tad jeigu ten yra per daug visko, tuomet ir jiems pasireiškia nuotaikų svyravimai. Jeigu darbe viskas klostosi sėkmingai, tuomet išeina, kad daugiau moterys susiduria su emocijomis. Kaip minėjau, vis dėlto būna skirtingi vyrai ir skirtingos moterys.

– Vienišiems žmonėms tokios šeimų šventės gerokai sunkesnės nei įprastos dienos. Kaip su tuo susidorojama?

– Vienišiems asmenims šventės dažnai būna susijusios su vienatve, liūdesiu. Žmogus pradeda jausti kontrastą tarp to, kad per šventes yra linksma, visi aplinkui švenčia, ruošiasi, visi važiuoja į svečius, yra šeimos. O kaip jam viduje? Jeigu viduje ne kažin kas, tuomet tas kontrastas pradeda badyti akis. Be abejo, suaktyvėja tokie šešėliniai žmogaus jausmai.

– Tokiu metų laiku dažnai kartojama, kad Kalėdos – stebuklų metas. Taip šiai datai tarsi prilipdoma etiketė – esą laukite, ir tas stebuklas būtinai įvyks. Tačiau ne visiems pavyksta perprasti to kalėdinio stebuklo esmę, jį įžvelgti, patirti. Ar ne patys taip užprogramuojame save nusivylimui?

– Nežinau, kas ką turi omenyje kalbėdami apie stebuklą. Jei stebuklu vadiname gerumą, šilumą, būna visaip. Jeigu žmogus per Kalėdas iš tikrųjų tai gauna, jeigu iš tikrųjų mes prisiliečiame prie to gerumo, šilumos, susitaikome, pakylame virš įvairių pykčių, nuoskaudų, pademonstruojame gerumą artimiems – galbūt ir tolimesniems žmonėms, tuomet tas stebuklas įvyksta.

Stebuklas yra tai, kad kažkas yra neįprasta, tai, kas išsiskiria iš kasdienybės. Jeigu taip įvyko, galima sakyti, kad stebuklas įvyko. Jis neįvyksta, jei žmogus viso to negauna, nepatiria, arba kitas variantas – jeigu žmogui visa tai yra kasdienybė, tada jam nėra stebuklo. Jeigu žmogus visą laiką, nuolat tuo gyvena, jam kaip ir nėra kažkokio labai didelio kontrasto. Tad turbūt negalime sakyti, kad stebuklas įvyko.

– Paprastai prasidedant naujiems metams žmonės kelia sau naujus tikslus, duoda sau pažadus – kurių, tiesa, dažniausiai taip ir netesi. Kaip tai atsiliepia emocinei būklei? Ar dauguma mūsų tiesiog ramiai priima tą faktą, jog duoti pažadai lieka neištesėti?

– Be abejo, kad atsiliepia, jeigu neišpildau to, ką sau pažadėjau. Apsigavimas, pasidavimas, nepasitikėjimas savimi ar didesnė demotyvacija.

Kasmet žmonės bando sau žadėti: nuo Naujų metų pradėsiu sveikai gyventi, sportuoti ir panašiai. Lygiai taip pat tradiciškai visa tai dažniausiai ir neįvyksta. Taip jau yra su pažadais. Žmogus dažniausiai nusivilia.

– Praėjo Kalėdos, Naujieji – šventės baigėsi, prasidėjo nauja, bet iš esmės ta pati kasdienybė. Kaip sau padėti, kad geriau emociškai jaustumėmės? Ką galėtumėte patarti kaip profesionalas?

– Ką reiškia po švenčių gerai jaustųsi? Šventės nėra problema – jos nekelia jokios problemos. Problema tai, kas yra prieš šventes, ir lygiai taip pat – kas nutinka po švenčių. Juk niekas per šventes nepasikeičia. Galbūt žmonės tą aiškiai ir suvokia, ir dėl to kažkam yra labai skaudu.

Kad atitinkamai geriau jaustųsi, žmogus turėtų spręsti savo problemas, susimąstyti apie kasdienybę, apie tai, kaip gyvena, kaip jaučiasi, kaip klostosi jo santykiai, dėl ko iš tikrųjų jis negerai jaučiasi ir kas čia vyksta jo galvoje, dūšioje, sieloje. Kaip yra su gyvenimo prasme, egzistenciniais klausimais: dėl ko gyvenu, kam aš gyvenu, kur aš einu… Dirbdamas su tuo, žmogus gali jaustis geriau.