-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jovilė Vizbaraitė (12 kl.)
Tiesa ar tamsa?
Pirmas skyrius
Ankstus rytas nesiskyrė nuo kasdienybės. Tik išsiritusi iš šiltos lovos užsimiegojusi Nika nuslenka į vonios kambarį nusiprausti po šaltu, gaivinančiu dušu. Namuose viskas kaip visada, tėvai miega, o mergina pasigamina lengvus pusryčius ir išlekia į mokyklą. Einant šaligatviu Nikos pasąmonę slėgė nerimas:
– Kažkas čia ne taip, – galvoja sau.
Fenomenas. Nika suprato dalį nerimo priežasties, tai buvo užšalęs laike pasaulis, ji vienintelė gebėjo judėti. Žvalgėsi aplink. Pro namų langus buvo matomi sustingę žmonės, vieni pylėsi į puodelį kavos, kiti plovė indus ar žiūrėjo televizorių, nejudėjo ir užuolaidos. Gatvėse vaizdas niekuo nesiskyrė, automobiliai sustoję, kas, kur suko, stovėjo prie šviesoforų, jų vairuotojai tik žiūrėjo į įprastą, nuobodų kelią. Nika negalėjo patikėti savo akimis: mylimas miestas tapo mirusiu per naktį. Priėjusi prie mokyklos atsitrenkė lyg į nematomą sieną. Visa tai tik paleido šiurpulius per odą, Niką ėmė gaubti baimė. Ką toliau daryti? Kaip grąžinti viską į savas vėžes? Ar tai išvis įmanoma? Kaip tai atsitiko? Susigūžusi į kamuoliuką mergina drebėjo, baimės kupinos akys nematė nieko, ausys – negirdėjo, nosis – neužuodė, aplinkui liko tik absoliuti tamsa.
Po visiškai neaiškaus laikotarpio Nika aprimo. Supratusi, kad nieko negebėsianti pakeisti, mergina išsitiesė lyg norėdama stebėti žvaigždes. Tas baimės, tamsos gaubtas nebeatrodė baisus, bet draugiškas. Kupolas tarsi jautė merginos jausmus ir pakeitė savo išvaizdą. Pavirto… žmogumi?!
– Kas tu? – paklausė Nika.
Šis tik palinksėjo.
– Negebi kalbėti?
Papurtė galvą.
– Hmm… Na, ką jau padarysi, bet vis tiek noriu susipažinti su tavimi, keistuoli. Aš Nika, – bandė užmegzti kažkokį pokalbį mergina. – Duokš savo ranką, paspausim kaip suaugusieji daro, bent jau darydavo.
Nekalbanti persona nusišypsojo ir prakalbo:
– Ačiū tau, Nika.
– Kąąąą! – išsprogdinusi akis Nika neteko žado.
– Suprantu, mane pirmą sykį matai, – tęsė žmogelis. – Tačiau aš stebiu tave nuo pat gimimo.
– Aaaa… Mmmm… O tai kas per velniava tu esi ir kas čia, po perkūnais, vyksta? – atsipeikėjusi pasiteiravo Nika.
– Aš, ak aš… Nika, aš esu… tu, – liūdnai nusišypsojo žmogus, jo bruožai ryškėjo ir panėšėjo į suaugusios Nikos. – Viskam išaiškinti neturiu tiek laiko, bet paprašysiu tavęs tik vieno. Prašau, būk atsargi.
– Palauk, nepalik manęs vienos! – ašaros ritosi rausvais Nikos skruostais.
– Atleisk, bet mano laikas baigėsi, viską pamačiusi, suprasi. Pažadu, viskas bus gerai, – ateities Nikos atvaizdas išsiliejo ir palietęs delną sulindo vidun. Apstulbusi mergina priešais akis matė visą savo gyvenimą, lekiantį į vieną juodą tašką – mirtį. Galia lakstė po visą kūną, kraujagysles, net nervus, stulbinanti, nenugalima galia užliejo Niką.
Trakšt.
Mergina nusipurto nuo trakštelėjimo, kuris atsklido iš nežinia kur. Ratais ir kvadratais sukiodama galvą Nika visaip kaip bandė išsiaiškinti garso šaltinį. Ir ką gi ji pamatė danguje tiesiai virš savęs… ogi įskilimą danguje. Mergina sekundėlę galvojo, kaip galėjo atsirasti įskilimas danguje. DANGUJE! Tik viena mintis šovė į galvą: tai ta keistoji Nika iš ateities. Ką reiškė tie žodžiai ,,būk atsargi“? Ar tai susiję su galios antplūdžiu? Nika tai galėjo išsiaiškinti tik pabandžiusi panaudoti giliai savyje slypinčias galias. Reikėjo susikaupti ir galvoti tik apie viena – grąžinti laiką ten, kur jis priklauso. Aplinkui ją ėmė tarsi šokti tamsi aura, atspindinti Nikos galią. Įskilimas pradėjo intensyviai raizgytis ir trupėti, liekanos, nepasiekusios žemės, pavirto dulkėmis. Laiką stabdantis barjeras išnyko, gamta vėl atgijo, žmonės, tarsi nepajutę sustojusio laiko, toliau judėjo kaip kasdien. Nikos išsekęs kūnas nebeatlaikė svorio ir mergina be sąmonės suklupo ant minkštos pievos.
