Kartais istorija būna taip arti, kad tampa nematoma. Tik viena sena nuotrauka, netikėta pavardė ar likimo vingis priverčia sustoti ir suprasti: tai – giminės atmintis.
Panevėžyje gimusi Rema Bartkienė pripažįsta ilgai buvusi abejinga savo giminės – Lietuvos meno istorijoje ryškų pėdsaką palikusių net kelių kartų skulptorių, dailininkų Jakševičių – istorijai, kol kartą akys užkliuvo už vienos įdomios fotografijos.
Primins knyga
Panevėžyje gimusi ir užaugusi Rema Bartkienė – unikalios menininkų Jakševičių šeimos palikuonė. Net kelių Jakševičių kartų kūrinius galima išvysti daugelyje šalies vietovių, taip pat Panevėžio mieste ir rajone.
Ilgai nesidomėjusi giminės istorija, R. Bartkienė galop įsitikino: nuo likimo nepabėgsi – gyvenimas net ir pačiai nežinant ją vis nukreipdavo giminės pėdsakais.
Neseniai išleidusi knygą „Menininkų Jakševičių fenomenas“, autorė sako, kad šis darbas – jos paminklas artimiesiems, kurių daugelio ir kapų nebelikę.
Šią knygą R. Bartkienė savo gimtajame ir giminaičių menininkų itin mylėtame Panevėžyje pristatys kovo pabaigoje rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Į knygą ji sudėjo pasakojimus apie penkis trijų kartų menininkus Jakševičius – pradedant proproseneliu ir baigiant savo seneliu bei šio broliu.
Susidomėjimas atėjo su amžiumi
R. Bartkienė pasakoja mintį parašyti knygą apie giminaičius menininkus audusi daugiau nei du dešimtmečius, bet vis pritrūkdavo laiko.
Tačiau nuolat rinko medžiagą, dokumentus, žmonių prisiminimus.
O sulaukusi pensijos, jau kitą dieną po gimtadienio pradėjo rašyti knygą.
Pasak R. Bartkienės, svarbiu informacijos šaltiniu jai buvo teta Nijolė Remeikienė, kuriai šiemet sueis 97-eri.
„Nesigyriau, kad rašau knygą, bet po truputį klausinėjau. Ji labai džiaugėsi, kad susidomėjau Jakševičių tema“, – šypsosi autorė.
Gimusi ir iki 18-os metų augusi Panevėžyje, R. Bartkienė neslepia: ilgą laiką giminės istorija jai nebuvusi įdomi. Netgi mamos rodomos šeimos nuotraukos merginos didesnio dėmesio nesulaukdavo.
„Aš buvau sportininkė. Mokiausi tuometėje sporto mokykloje-internate, vėliau 2-ojoje vidurinėje“, – sako ne kartą plaukimo varžybose gynusi Panevėžio garbę ir buvusi Lietuvos plaukimo rinktinės narė R. Bartkienė.
Lemtinga nuotrauka
„Bet nuo likimo nepabėgsi“, – svarsto R. Bartkienė.
Taip susiklostė, kad dėl šeiminių aplinkybių su vyru iš Kauno nusprendė persikelti į Kaišiadoris.
„Galėjau atsirasti, pavyzdžiui, Jonavoje, Šiauliuose ar dar kur, bet apsigyvenome būtent Kaišiadoryse“, – pasakoja ji.
Kartais sėdėdama pavėsinėje susimąstydavo, ką čia veikianti, juk nieko savo, brangaus toje vietoje nėra.
Visada maniusi po kurio laiko vėl sugrįžti į Kauną.
Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedroje su vyru priėmė Santuokos sakramentą, krikštijo sūnų, vaikai priėmė Pirmąją komuniją. Bet taip ir nežinojo, kad šią šventovę išdabino jos giminaičiai.
Mirus mamai, jos namuose aptiko nuotraukų albumą. R. Bartkienė pasakoja tas nuotraukas mačiusi ne kartą, tačiau tąkart viena jų labai sudomino.
„Nuotraukoje stovi nepažįstami žmonės senoviniais drabužiais ir atpažinau savo mamą. Galvoju, ką ji ten daro“, – pamena pašnekovė.
Susisiekusi su Šiauliuose gyvenančia teta, R. Bartkienė išgirdo, kad nuotraukoje – ne jos mama, o promočiutė.
„Tu tiek metų gyvenai Kaišiadoryse ir nežinai, kad paskutiniai Jakševičių šeimos darbai yra Kaišiadorių katedroje“, – tąkart nusistebėjo teta.
Kitoks paminklas
Toji nuotrauka ir tapo stimulu giliau pasidomėti Jakševičių šaknimis.
Tada R. Bartkienė išsiaiškino, kad prosenelis Vincentas Jakševičius – architektas, skulptorius, dailininkas – pagal savo žmonos atvaizdą sukūrė senosiose Panevėžio kapinėse stovintį Šv. Zitos draugijos narių antkapinę skulptūrą.
Nors dažnai vaikščiodavusi ir sportuodavusi Skaistakalnio parke, tačiau eidama pro senąsias kapines niekad neatkreipdavusi dėmesio, kad skulptūra labai panaši į jos mamą.
O Kaišiadorių katedroje surado ir V. Jakševičiaus mirties liudijimą.
Nors jis palaidotas Kaišiadorių kapinėse, tačiau kapas neišlikęs – jau užlaidotas.
Pasak jos, prosenelis mirė ketvirtajame dešimtmetyje vasarą. Garsusis skulptorius savo dukrai yra pasakojęs, kad labai mylėjo Panevėžį, norėjęs būti palaidotas Jasnagurkoje, kitaip tariant, šalia Skaistakalnio parko esančiose senosiose miesto kapinėse.
Tačiau mirtis jį pasitiko karštą vasarą, o tada keliaudavo arkliais, tad kūno atgabenti į Panevėžį nebuvo galimybių.
„Jakševičiai galvodavo, kad nesvarbu, kur kūnas palaidotas. Svarbu siela. Už jo sielą meldžiamasi“, – sako R. Bartkienė.
Gilindamasi į giminės istoriją, moteris sužinojo, kad daugelio menininkų Jakševičių kapai jau užlaidoti.
„Penkiasdešimt ir daugiau metų sovietmečiu jie buvo pamiršti. Kaip jų vaikaitė, pastačiau jiems tokį paminklą“, – paaiškina knygos autorė.
Trys kartos – penki menininkai
Manoma, kad Panevėžyje kurį laiką gyvenę Jakševičiai kilę iš Naujamiesčio.
Nors šeimoje buvo ir daugiau menininkų, tačiau R. Bartkienė knygoje aprašo tik penkis.
Pasak autorės, jos proprosenelis, kurio darbų galima išvysti ir Naujamiestyje, Aleksandras Jakševičius turėjo du sūnus menininkus – Vincentą ir Benjaminą. Tarp brolių – 20 metų skirtumas.
Knygoje minimas ir R. Bartkienės senelis Silvanas Eugenijus – Vincento sūnus. Taip pat jauniausias senelio brolis Adomas.
Šioje iškilioje šeimoje būta ir daugiau menininkų, pavyzdžiui, vyriausiasis Benjamino sūnus Vytautas, kuris bene daugiausia dirbo Anykščių bažnyčioje, tačiau apie jį knygoje tik užsimenama.
Porą aprašomų giminaičių R. Bartkienė ir pati sutikusi, net kartu gyvenusi – prosenelio brolį Benjaminą ir senelio brolį Adomą.
Pasak R. Bartkienės, prosenelio brolis Benjaminas Jakševičius buvo savanoris, 1945 metais partizanavo.
Sovietai jį buvo nuteisę 25 metus kalėti lageryje. Iš Mordovijos jis grįžo nelegaliai, neturėdamas teisės gyventi Lietuvoje, prisiglaudė R. Bartkienės mamos namuose Panevėžyje. Pasak jos, mama jauna, vos 36-erių, liko našlė.
„Jai buvo labai sunku su dviem vaikais, todėl ir priėmė giminaitį“, – pasakoja knygos autorė.
Ji pati tuomet buvusi moksleivė, plaukikė ir jau šeštą valandą ryto išeidavusi treniruotis į baseiną, vėliau skubėdavo į pamokas, tada vėl laukdavo treniruotės.
Jos atsiminimuose išlikę, kad labai pykdavusi, kai dėdė namuose piešdavo, mat smirdėdavo dažais.
Nepasidavė įkalbinėjimams
O senelio brolį Adomą Jakševičių knygos autorė vadina didelio talento žmogumi.
Tačiau likimas ir jam nepagailėjo baisių išbandymų.
Jo žmoną per pirmą okupaciją nužudė sovietai. Vėliau buvo spaudžiamas kurti ideologinius kūrinius, tačiau nepasidavė. Bažnyčiose dirbdavo slapta.
„Galėjo Lenino biustus daryti ir būti turtingas, žymus, bet jis nepasidavė įkalbinėjimams“, – sako R. Bartkienė.
O senelio Silvano Eugenijaus Jakševičiaus ji nepažino – mamai buvo vos treji, kai jos tėtis nuskendo.
Nors ir buvo geras plaukikas, tačiau lenktyniaujant Molėtų rajono Piršeno ežere įvyko nelaimė. Prieš maždaug porą metų R. Bartkienė apsilankė Balninkuose, kur gyveno senelis.
Paaiškėjo, kad vietiniai jį dar prisimena, yra likusių ir jo kūrinių.
Dar vienas pėdsakas
Nutiko taip, kad baigiant maketuoti knygą, Panevėžio kraštotyros muziejus gavo laišką iš Lenkijos. Vienas žurnalistas teiravosi, ar Juozapas Jakševičius galėtų būti Benjamino brolis. Su šia pavarde žurnalistas susidūrė domėdamasis Juzefui Pilsudskiui pastatytu paminklu, kurio autoriumi nurodomas J. Jakševičius.
Šį faktą R. Bartkienė taip pat paminėjo knygoje, tačiau ar tikrai šis J. Jakševičius yra giminaitis, kol kas patvirtinimo nėra. Pasak moters, tą tegul išsiaiškina mokslininkai. Jos teigimu, sprendžiant iš nuotraukų, Benjaminas ir Juozapas panašūs, tad visko galėtų būti.
Be to, Benjaminas buvo nuteistas ir ilgus metus praleido Sibire. Jo baudžiamojoje byloje minima, kad dirbo pas savo brolį skulptorių Juozapą.
„Tuomet nusprendžiau, kad sumaišė vardus. Maža ką, gal melavo saugumui, bet dabar manau, kad galbūt ir galėtų būti brolis“, – ir tokios galimybės neatmeta iškilios ir talentingos giminės istoriją renkanti R. Bartkienė.
Pėdsakai Panevėžyje
Menininkų Jakševičių darbai pasklidę po visą Lietuvą.
„Jie buvo pageidaujami menininkai, nes buvo universalūs. Ir medžio drožyba, ir gipso darbai, ir altorius statė, ir projektavo“, – kalba R. Bartkienė.
Pasak jos, trys vienos giminės kartos kūrė Panevėžio ir Kaišiadorių katedras.
O dirbti jose bet ko nekviesdavo – tik aukštos kvalifikacijos meistrus su rekomendacijomis.
Jakševičių darbų galima aptikti ne tik Panevėžio mieste ir rajone, bet ir Ukmergėje, Taujėnuose, Joniškyje, Švėkšnoje, daugelyje kitų Lietuvos vietovių.
Iki šiol dar nežinomi visi jų darbai.
„Jie dirbo visoje Lietuvoje, ypač Panevėžio rajone ir Švėkšnoje. Labai daug Jakševičių darbų dar neatrasti ir nepatvirtinti“, – sako R. Bartkienė.
Panevėžyje taip pat gausu Jakševičių darbų.
Senosiose, seniai neveikiančiose miesto kapinėse stovi Jakševičių – Benjamino ir Vincento – kurtos skulptūros: Kristus, nešantis kryžių, Šv. Zitos draugijos narių antkapinis paminklas, Šv. Jėzaus Kristaus širdies skulptūra.
Šių menininkų sukurtas ir įspūdingas įėjimas į senąsias kapines iš Apvaizdos tako pusės.
Vienas gražiausių Jakševičių šeimos menininkų panevėžiečiams matomų darbų – dekoruotas Panevėžio katedros fasadas bei vidus, pastatytas centrinis altorius su angelais, išdrožti krėslai, vyskupo sostas, daugybė dekoratyvinės puošybos detalių.
Pasak R. Bartkienės, Panevėžio katedroje dirbta pagal darbo sutartį. Jos teigimu, visi žino, kad centrinė katedros altoriaus Kristaus Karaliaus skulptūra yra Juozo Zikaro darbas, tačiau viskas, kas aplink jį, sukurta Jakševičių, įskaitant ir auksavimą.
„Jie dirbo katedroje kaip komanda nuo 1928 iki 1932 metų ir gyveno šalia. Mano senelis Silvanas, Vincento sūnus, irgi skulptorius, mokytojų seminarijoje susirado žmoną“, – pasakoja R. Bartkienė.
Prilygino J. Zikaro „Laisvei“
Ukmergėje stovi R. Bartkienės senelio Silvano Jakševičiaus tarpukariu pagal Liudo Truikio projektą sukurtas Lietuvos nepriklausomybei skirtas paminklas „Lituania Restituta“. Sovietmečiu jis buvo nugriautas, vėliau atstatytas.
O Švėkšnai pašnekovės senelio brolis Adomas Jakševičius sukūrė „Laisvės“ paminklą.
Pasak R. Bartkienės, remiantis tarpukario spauda, šis paminklas buvo laikomas vienu gražiausių ir sudėtingiausių bei prilyginamas netgi J. Zikaro „Laisvės“ paminklui Kaune.
Ir tokį A. Jakševičius sukūrė būdamas vos dvidešimties.
Moteris stebisi, kad miesto centre priešais gimnaziją stovėjęs laisvei skirtas paminklas išsilaikė iki kone septinto dešimtmečio pabaigos, kol buvo sunaikintas.
A. Jakševičius buvo pakviestas sukurti paminklą laisvei ir Žiežmariuose. Čia jis nuverstas penktajame dešimtmetyje.
