Profesinis mokymas – raktas į sėkmingą karjerą

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Verslas
• 2018.11.07 14:00

Pramonės miesto vardą nuo seno išlaikiusiame Panevėžyje didžiausios įsidarbinimo galimybės išlieka įvairių sričių amatininkiškų specialybių atstovams – pradedant siuvėjais, virėjais ir baigiant statybininkais bei elektromechanikais ar mechatronikais.

Verslo pasaulio atstovai dažnai akcentuoja, jog užsitikrinti darbo vietą rinkoje paprasčiau profesinį išsilavinimą turintiems asmenims. Amatą įgijusių ir praktines žinias pritaikyti gebančių žmonių poreikis darbo rinkoje auga vis sparčiau. Kad jį patenkintų, Panevėžio įmonės darbuotojų žvalgosi svetur – į Aukštaitijos sostinę jie atsivežami net iš trečiųjų šalių. Laisvą nišą Panevėžio darbo rinkoje pajėgios užpildyti čia veikiančios trys profesinės mokyklos, turinčios visus pajėgumus parengti darbdaviams trūkstamų specialistų. Paradoksas: pramonės mieste jaunuoliai nesiveržia mokytis amato, garantuojančio stabilų pragyvenimo šaltinį ir plačias karjeros galimybes.

Panevėžio profesinio rengimo centro direktorius Bronius Sadula įsitikinęs, kad profesinio orientavimo spragos pirmiausia neužpildytos šeimose. Dažnoje bet kokia kaina siekiama, kad atžalos, nepaisant gebėjimų ir mokymosi rezultatų, baigtų gimnaziją, po jos – ir aukštąją mokyklą. Šiemet Lietuvoje sumuštas antirekordas – studijas profesinėse mokyklose pasirinko vos 5 proc. moksleivių, nors Vakarų Europos šalyse profesinį mokslą renkasi apie 50 proc. jaunuolių.

Europiečiui sunkiai suvokiamą reiškinį Lietuvoje iš dalies būtų galima paaiškinti stereotipais ir mitais, susiformavusiais prieš tris dešimtmečius, kai profesinės mokyklos neturėjo gero vardo, o pats amatas nebuvo gerbiamas.

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį situacija šiame segmente iš esmės pasikeitusi: profesinių mokyklų mokymo bazės atnaujintos atsižvelgiant į rinkos pokyčius, mokymo programos keičiamos, pedagogai semiasi patirties iš kolegų užsienyje.

Tačiau, B. Sadulos nuomone, tam, kad būtų patenkintas darbo rinkos poreikis ir dar daugiau jaunų perspektyvių žmonių rinktųsi profesinį mokymą, visuomenė turi būti supažindinama su naujomis tokio mokymo teikiamomis galimybėmis bei inovacijomis.

Panevėžio profesinio rengimo centro direktoriaus teigimu, tam reikalingi pokyčiai visoje švietimo sistemoje, kad jau žemesnių klasių moksleiviai būtų supažindinami su regiono pramonės specifika ir karjeros perspektyvomis. Kol kas profesinis orientavimas bendrojo lavinimo mokyklose nevyksta taip, kaip turėtų būti organizuojamas.

Situacija darbo rinkoje, B. Sadulos nuomone, lemia trijų esminių komponentų – savivaldos, švietimo institucijų ir verslo darnūs veiksmai.

„Mokykloje reikia mokytis ne tik matematikos ar lietuvių kalbos, bet ir veiksmų. Jeigu tėvai net mažyliui parduotuvėje leidžia išsirinkti, kokius saldainius pirkti, reikia ir kitose srityse leisti vaikui veikti pačiam. Dar žemesnių klasių moksleivius vesti į Panevėžio įmones, profesines ir aukštąsias mokyklas, supažindinti su darbo ir karjeros perspektyvomis. Tuomet jaunuoliams bus lengviau nuspręsti, kokį kelią pasirinkti“, – įsitikinęs B. Sadula.

Atsiperkančios investicijos

Situacija darbo rinkoje, B. Sadulos nuomone, lemia trijų esminių komponentų – savivaldos, švietimo institucijų ir verslo darnūs veiksmai.

Dažnai girdima, jog mokymo įstaigos neparuošia gerų specialistų, tačiau, juos rengiantys pedagogai pasigenda pačių darbdavių iniciatyvos. Pasak B. Sadulos, vos kelios Panevėžio įmonės mielai įsileidžia jaunuolius ir supažindina su darbo specifika.

„Per technologijų pamokas reikėtų vesti moksleivius į įmones, kur jiems būtų leidžiama priklijuoti plytelę ar supinti kasas. Verslo rūpestis parodyti, kokias technologijas turi, kad grietinę pilsto į butelius ne samčiu, tam įrengtos modernios linijos, kurioms aptarnauti reikalingi elektroniką, mechatroniką išmanantys specialistai. Kaip mes paruošime specialistus, jeigu jaunuoliai apie tokias įmones net nežino?“ – retoriškai klausia Panevėžio profesinio rengimo centro direktorius.

Anot jo, jei jauniems žmonėms būtų atveriamos Aukštaitijos regiono perspektyvos, jiems nereikėtų klaidžioti renkantis savo gyvenimo kelią.

Pasak B. Sadulos, Lietuva nėra tokia turtinga šalis, kad galėtų specialistus ruošti kelerius metus – universitete ar profesinėse mokyklose. Jaunuoliams, baigusiems dvylika klasių, profesiniam mokymui ir amatui įgyti turėtų pakakti metų. Daugiau dėmesio skirti B. Sadula siūlo jaunuoliams, baigusiems 8-ias arba 10 klasių bendrojo lavinimo mokykloje.

„Lietuvos švietimo sistema reikalauja pokyčių. Vaikai, pradedant jau nuo darželio, auga bandoje – grupėse ar klasėse po dvidešimt, trisdešimt. O bandoje prasideda kova. Patys sugadiname vaikus, neparodydami jiems pakankamai dėmesio“, – įsitikinęs Panevėžio profesinio rengimo centro vadovas.

Jo nuomonė kategoriška: valstybė turėtų rūpintis ne vyresnių žmonių ar, juo labiau, senjorų, o jaunimo švietimu.

„Jeigu per penkiasdešimt metų žmogus nesugebėjo pasirūpinti savimi, ar verta toliau investuoti į jį? Gal verčiau dėmesį sutelkti į jaunąją kartą, turinčią perspektyvą? Panevėžio regione nebus tiek jaunimo, kiek norime, jei juo nesirūpinsime“, – pabrėžė B. Sadula.

Taupo laiką

Esama demografinė situacija ir emigracija – objektyvūs dalykai, bet Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos direktorius Tautvydas Anilionis įsitikinęs, jog ne čia slypi atsakymas, kodėl į profesinio mokymo įstaigas ateina gerokai mažesnė dalis mokinių nei Vakarų Europoje.

Baigusiesiems gimnaziją ar aukštąją mokyklą profesinis mokymas neretai tampa gelbėjimosi ratu ieškant nišos darbo rinkoje, bet ar tai teisinga – klausimas.

T. Anilionio nuomone, būtina siekti, kad į profesines mokyklas ateitų kuo daugiau jaunuolių, baigusių aštuntą ar dešimtą klases. Profesinėse mokyklose, kaip ir gimnazijose, mokoma pagal tas pačias mokymo programas, laikomi tie patys brandos egzaminai. Tačiau kartu su bendrojo lavinimo žiniomis įgyjami ir profesiniai gebėjimai. Maža to, besimokantiesiems profesinėse mokykloje mokama ir stipendija, tai yra nemenka paskata jaunuoliui. T. Anilionio teigimu, specialistų, kuriems būtinos labai išsamios žinios, darbo rinkai nereikia daug. O jaunuoliui, baigusiam profesinę mokyklą, rimtai vertinančiam darbą, turinčiam vadybinių, technologinių ar kitokių gebėjimų, atviri visi keliai ir į darbo rinką, ir į aukštesnės pakopos studijas.

„Profesinė mokykla, be žinių, kurias suteikia ir gimnazijos, formuoja požiūrį į darbą. Bet noriu pabrėžti, kad čia mokytis irgi reikia. Mokslas nėra duotybė iš aukščiau. Baigusieji profesinę mokyklą gauna ne tik brandos atestatą, bet ir profesijos diplomą. Taigi sutaupo daug laiko ir finansų“, – sako T. Anilionis.

Jo nuomone, kad būtų tinkamai sureguliuotas besimokančiųjų srautas, reikalingas kitoks susikalbėjimas tarp skirtingų tipų švietimo įstaigų. Principas, kai mokyklos finansuojamos pagal mokinio krepšelio metodiką, pasak T. Anilionio, jau dvelkia naftalinu, – kad išgyventų, įstaigos priverstos plėšytis dėl kiekvieno vaiko, nors iš esmės konkurencija turėtų vykti dėl kokybės, ne kiekybės. Direktorius viliasi, jog situaciją šiek tiek turėtų keisti net etatinis mokytojų darbo apmokėjimas.

„Jeigu esi laimingas darbe, būsi laimingas ir gyvenime“, – sako T. Anilionis.

Amato mokančioms mokykloms šiandien itin sunku rasti jaunų ir ambicingų profesijos mokytojų, turinčių tam tikros darbo patirties. Gali būti puikus inžinierius ar kitos srities korifėjus, bet, T. Anilionio žodžiais, patirtis rodo, kad savo srityje daug pasiekę žmonės, neturintys pedagoginių žinių, ne visada supranta, koks sunkus mokytojo darbas – jau po metų iš jo traukiasi.

„Apskritai jauno žmogaus nuostatos formuojamos ne tik per pamokas, bet ir sportinę, kultūrinę veiklą, neformalųjį ugdymą. Tikrasis gyvenimas vyksta per pertraukas. Gali atrodyti paradoksaliai, bet nelabai tikiu, kad vien tik darbines operacijas mokantis specialistas gali būti validus darbo rinkoje, o išsimokslinęs tinginys – net pavojingas. Švietimo kokybė – tai ne kiekybiniai rodikliai. Niekada nesiorientavau vien į kiekybinius rodiklius, nes kai mokinių mažiau, ugdymas gerokai kokybiškesnis. Juk ne tas pats – aptarnauti 10 ar 30 staklių, kad ir kokios jos būtų robotizuotos. Lygiai taip pat dėl vaikų – kai dirbama su 15 mokinių ir su 30 – didžiulis skirtumas“, – kalbėjo įstaigos vadovas.

Iššūkių metai

Šie metai profesinėms mokykloms atneš savotiškų iššūkių – jos turės tapti viešosiomis įstaigomis. Vis dar atviras klausimas, kas taps mokyklų dalininkais. Pasak T. Anilionio, siekiamybė, kad dalininkais taptų ir verslo įmonės. Šiuo metu susiklosčiusi paradoksali situacija – darbdaviai kaltina, kad mokymo įstaigos neparuošia specialistų, o profesinės mokyklos atkerta nežinančios, kokių darbuotojų reikia verslui. Ir visi bėga kaip ta voverė užburtame rate.

„Norėtųsi, kad dalininku būtų ir konkreti Panevėžio gamybos ar verslo įmonė, kuri ruoštų sau specialistus. Atsirastų glaudus bendradarbiavimas, galbūt išsipildytų ir svajonė, kad daugiau jaunuolių laiku ateitų mokytis specialybės“, – kalbėjo T. Anilionis.

Ir pačioms profesinėms mokykloms, direktoriaus nuomone, pribrendo laikas susitarti tiek dėl programų, tiek dėl mokinių, juk mokyti suaugusįjį ir ugdyti14-metį reikalingos skirtingos profesinės kompetencijos.

„Dabar mokyklos yra per daug suniveliuotos. O švietime turi būti sveika konkurencija, tik ji gali užtikrinti kokybę. Jaunuoliai turi turėti galimybę rinktis. Neabejotinai profesinis mokymas jaunam žmogui patrauklus, jeigu atsakingai galvojama apie darbo karjerą ir turima ambicinga svajonė. Tai labai susiję dalykai – jeigu esi laimingas darbe, būsi laimingas ir gyvenime“, – sakė T. Anilionis.

Varžo mitai

Panevėžio darbo rinkos mokymo centro, kurio paskirtis – suaugusiųjų mokymas, kvalifikacijos kėlimas ir tobulinimas bei perkvalifikavimas, direktorius Valentinas Masilionis pastebi, kad nors profesinio mokymo galimybės visada buvo didelės, pastaraisiais metais jos dar gerokai išaugusios. Tokią tendenciją direktorius sieja su tuo, kad profesinio mokymo įstaigose pagerėjo ir materialiniai, ir žmogiškieji bei metodiniai ištekliai. Didelės finansinės injekcijos buvo nukreiptos į praktinio mokymo įrangų bei bazių atnaujinimą ir kūrimą. Visoje Lietuvoje veikia 42 sektorinio praktinio mokymo centrai, aprūpinti pačia naujausia ir moderniausia mokymo įranga, kurią turi arba gali turėti verslas. Net du jų veikia Panevėžio darbo rinkos mokymo centre.

„Mūsų įstaigos profesijos mokytojai išmaišė beveik visas Europos Sąjungos valstybes, semdamiesi patirties per įvairius projektus. Praktinius centrus su naujausia įranga atnešė ne aitvarai ar Kalėdų Senelis – darbuotojai konsultavosi su verslu, taikė geriausius pavyzdžius iš užsienio. Prie to daug prisidėjo ir ES fondų parama. Profesinis mokymas keičiasi iš esmės, mokinys tampa partneriu, savotišku bendradarbiu“, – kalbėjo V. Masilionis.

Jo teigimu, vieno verslininko ar kurios nors asocijuotos verslo struktūros atstovo pasakymas, kad mokymo įstaigos neparuošia specialistų, – vis dar gajus mitas, uždėjęs antspaudą ant viso profesinio mokymo. Tyrimų, kurie patvirtintų ar paneigtų šiuos mitus, nėra, o ir juos būtų sudėtinga atlikti.

„Nėra dviejų barikadų pusių – verslas ir mokymo įstaigos turi būti kaip vienas monolitas. Profesinio mokymo programos rengiamos pagal profesinius standartus, kuriuos aprobuoja sektoriniai profesiniai komitetai, o į šiuos įeina verslo atstovai. Standartus palaimina verslo pasaulis, rengiant programas taip pat prisideda verslas. Teorinis mokymas vyksta mokymo įstaigoje, o praktinis – pas darbdavį realioje darbo vietoje. Verslas turi visas sąlygas prisidėti prie specialistų rengimo“, – atkreipia dėmesį V. Masilionis.

Anot jo, darbdaviai, priimdami žmogų atlikti praktiką, savotiškai ruošia būsimą darbuotoją sau. Praktika – savotiškas bandomasis laikotarpis be darbo sutarties: darbuotoją išbando darbdavys, o pastarąjį – darbuotojas.

„Dar vienas paradoksas – kvalifikacinis egzaminas, arba, kitaip, kompetencijų vertinimas, kurį atlieka darbdavių ir tos srities darbuotojų atstovai. Komisija įvertina gerais pažymiais, bet kai ateina darbintis, tas pats darbdavys pareiškia, kad mokykla neišmokė, nors patys parašė dešimtuką“, – stebisi V. Masilionis.

Plačios galimybės verslui

Panevėžio darbo rinkos mokymo centro vadovo teigimu, nėra nė vienos mokymo įstaigos, kuri, suteikdama kvalifikaciją, paruoštų žmogų konkrečiai darbo vietai, išskyrus nekvalifikacinius mokymus. Mokymo įstaiga suteikia tik pirmines, bendrąsias mokymo žinias ir praktinius įgūdžius. Darbuotoją galima išmokyti konkrečiai darbo vietai, bet šis mokymas būtų trumpesnis ir vykdomas pagal neformaliojo mokymo programas. Kita vertus, gyvenimas eina į priekį, todėl žinias neišvengiamai tenka nuolat atnaujinti, tam ir skirtas kvalifikacijos tobulinimas.

Pasak V. Masilionio, didžioji dauguma Panevėžio darbo rinkos mokymo centro mokinių žinantys, ko nori.

Didžioji dauguma Panevėžio darbo rinkos mokymo centro mokinių žinantys, ko nori. Čia jie patenka trim keliais – atvyksta savo iniciatyva, juos siunčia arba Darbo birža, arba darbdaviai.

„Čia ne neapsisprendę vaikai, o suaugę žmonės, atsakingai vertinantys ir numatantys žingsnius į priekį, kuo užsiims baigę mokymus. Ateidami pas mus jie jau žino, ko nori ir kad pasirinkta profesija jiems patiks“, – pažymi V. Masilionis.

Direktoriaus teigimu, darbdavių siunčiami darbuotojai sudaro vos 20 proc. besimokančiųjų Panevėžio darbo rinkos mokymo centre. Visgi šie skaičiai turėtų būti gerokai didesni. Verslas turi suprasti, kad neinvestavus į darbuotoją, netobulinant jo įgūdžių ir kvalifikacijos, gerų rezultatų nepasieks.

Pasak V. Masilionio, įmonėms atsivėrusios didelės galimybės mokyti savo darbuotojus. Pati valstybė tam siūlo labai gerų priemonių – „Pameistrystę“, „Kompetencijų vaučerį“. Pameistrystė – tai ta mokymo forma, kurią vykdant darbdaviai gali tiesiogiai prisidėti prie darbuotojų kokybiško parengimo. Visgi šios naujovės sunkiai skinasi kelią, nors pameistrystė vienokia ar kitokia forma egzistavo visada, kai teorinis mokymas atliekamas mokymo įstaigoje, o praktinis – darbo vietoje. V. Masilionis svarsto, jog galbūt darbdaviai vengia papildomų rūpesčių, nes už įgyvendintus projektus reikia atsiskaityti, o gal tiesiog dar neįvertinama, ką gali duoti valstybė verslui.

„Galimybės paruošti gerą darbuotoją – didžiulės ir įvairios, tereikia norėti jomis pasinaudoti. Valstybė skiria pinigų darbuotojo kvalifikacijai tobulinti, verslui nereikia investuoti tam savų lėšų. Tuo pasinaudoję darbdaviai galėtų pasiekti gerokai daugiau“, – įsitikinęs V. Masilionis.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #Panevėžys
• #profesinis mokymas
• #Verslas