-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau su rusija bus gerokai sudėtingiau: rusija nebus okupuota, nėra jokios išorinės jėgos, kuri priverstų ją susidoroti su praeitimi. Rusai turės tą padaryti patys, bet aš tiesiog nematau, kaip tai galėtų nutikti. Tik labai nedaugelis rusų supranta ir jaučia kaltę“, – minint antrąsias plataus masto rusijos invazijos į Ukrainą metines, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, profesorius Robertas Van Vorenas.
rusijos likimas buvo išsamiai aptartas VDU A. Sacharovo centro surengtoje šeštoje tarptautinėje Leonido Donskio konferencijoje „Ar Rusija išgyvens 2024-uosius?“, kurioje dalyvavo diplomatai, saugumo ekspertai, žmogaus teisių aktyvistai, visuomenininkai ir žurnalistai iš JAV, Suomijos, Olandijos, D. Britanijos, Ukrainos ir kitų šalių. Renginio dalyviai aptarė, ko reikėtų imtis, kad rusija nustotų kelti grėsmę kaimynams, kaip padėti rusijos gyventojams sukurti demokratiškai valdomą valstybę, taip pat – kaip užtikrinti, kad asmenys, atsakingi už nusikaltimus Ukrainoje ir kitose užpultose šalyse, būtų patraukti atsakomybėn.
Pasak prof. R. Van Voreno, šiandien rusija yra praradusi teisę egzistuoti, bent jau dabartine forma. „Sovietmečiu turėjau disidentų draugų maskvoje, kurie man sakė: mes gimėme ne toje šalyje, mūsų vieta ne čia. Tačiau jie buvo ateities viltis, o ta viltis išnyko netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo – jau 1993-aisiais, kai B. Jelcinas apšaudė rusijos parlamentą. Nuo tada rusija grimzta žemyn, ir aš viliuosi, kad viskas pasibaigs šalies dezintegracija“, – teigia VDU A. Sacharovo centro vadovas.
Robert van Voren. J. Petronio nuotr.
Žmogaus teisių gynėjas, politologas, profesorius Robertas Van Vorenas, taip pat vadovaujantis ir tarptautinei organizacijai „Globali iniciatyva psichiatrijoje“, sako, kad gyvename itin pavojingais laikais, primenančiais 1939-uosius: gali būti, jog pasaulis atsidūrė ant didelių globalių neramumų slenksčio. rusija yra viena didžiausių grėsmių demokratijai ir taikai pasaulyje, kuri per pastaruosius du dešimtmečius iš silpnėjančios demokratijos pavirto į neototalitarinę valstybę: ji ne tik terorizuoja savo gyventojus, bet ir vykdo agresyvią politiką kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau šiandien pasaulyje netrūksta ir kitų pavojų.
„Tai ne tik rusija ir v. putinas, tai ir Kinija, ir klimatas, ir politinių klounų atėjimas į valdžią, tokių kaip D. Trumpas, M. Le Pen, G. Wilders Nyderlanduose ir V. Orbanas Vengrijoje. Demokratijai yra iškilusi rimta grėsmė. Aš esu tikras, kad jei nesiimsime veiksmų, mes pralaimėsime šį mūšį. Turime suprasti, kad patogus gyvenimas, neišreiškiant pozicijos, yra kelias į pražūtį. Taip, tai nelengva, bet jei norime ir toliau turėti galimybę sakyti tai, ką galvojame, ir gyventi taip, kaip mums patinka, privalome dabar kažką daryti. Mano draugai Ukrainoje su šiuo pasirinkimu susiduria skaudžiau, nei mes, daugybė yra išėjusių į frontą. Tačiau iš tiesų mes irgi turime frontą. Tiesiog mums dažnai patogiau yra jo nematyti“, – pastebi politologas.
Prof. R. Van Voreno vadovaujamas VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras yra pavadintas Nobelio taikos premijos laureato, žmogaus teisių aktyvisto ir fiziko A. Sacharovo garbei. Šiame centre ypatingas dėmesys skiriamas žmogaus ir pilietinių teisių problematikai, vidurio ir Rytų Europos valstybių politikos studijoms ir tyrimams, aiškinamasi, kaip jos laikosi tarptautinių įsipareigojimų ir pažadų saugoti žmogaus bei pilietines teises.
Andrejus Sacharovas yra viena svarbiausių XX a. moralinių asmenybių – kartu su Čekijos disidentu, vėliau prezidentu Vaclavu Havelu ir Pietų Afrikos lyderiu Nelsonu Mandela. Savo šalyje A. Sacharovas vaidino svarbų vaidmenį ginant žmogaus teises ir dažnai buvo vadinamas nacionaline sąžine.
„Suprantu, kad tokiu metu, kai rusija vykdo destruktyvų karą Ukrainoje, o represijos šalyje pasiekė nuo Stalino laikų nematytą lygį, sunku įsivaizduoti, kad žmogus iš rusijos galėtų būti sektinas pavyzdys. Tačiau A. Sacharovas savęs nelaikė rusu, jis buvo pasaulio žmogus, užaugęs tarptautinėje imperijoje ir šalyje, kuri buvo grįsta teroru bei represijomis – tad jis nusprendė tam pasipriešinti. Bet kokia kaina. Jis priėmė tą sprendimą sąmoningai ir prisiėmė pasekmes – buvo ištremtas į Gorkio miestą ir ten psichologiškai bei fiziškai kankinamas. A. Sacharovas tikėjo ir gyveno žmogaus teisėmis, o tautybė jam nebuvo svarbi – jis palaikė visus: nuo Krymo totorių ir ukrainiečių iki lietuvių ir estų“, – pažymi prof. R. Van Vorenas.
Andrejus Sacharovas pradžioje išgarsėjo kaip vandenilinės bombos išradėjas, bet vėliau susirūpino dėl savo atradimo pasekmių žmonijai ir pradėjo agituoti prieš branduolinę ginkluotę, aktyviai priešinosi branduolinio ginklo platinimui. Ilgainiui jis tapo pagrindiniu žmogaus teisių judėjimo atstovu Sovietų Sąjungoje. Iš dalies jo pastangų dėka buvo pasirašyta Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis, o 1970-aisiais, nepaisant režimo spaudimo, kartu su bendraminčiais įsteigtas Sovietų Sąjungos Žmogaus Teisių komitetas. 1975 m. A. Sacharovui įteikta Nobelio taikos premija.
Dėl savo aktyvizmo, režimo kritikos ir pastangų išlaisvinti disidentus, A. Sacharovas neteko visų privilegijų, žlugo jo karjera, šeima buvo persekiojama, jis buvo ištremtas į uždarą Gorkio miestą, kur jį stebėjo sovietų milicija, apribojant jo ryšius su užsieniu. Tačiau jam visa tai buvo mažiau svarbu už laisvę.
„Jo pavyzdys rodo, kad žmogus gali priimti sprendimą, jis turi pasirinkimą. Visai kaip dabar: galima apsimesti, kad karas Ukrainoje tavęs nepaveiks ir nėra tau svarbus, arba galima suprasti, kad mes visi čia atliekame tam tikrą vaidmenį ir privalome apginti savo laisvę. Laisvę sunku iškovoti, tačiau labai lengva prarasti“, – sako profesorius, papildydamas, jog A. Sacharovo veikla turėtų įkvėpti žmones ginti demokratiją ir žmogaus teises, nelaikyti laisvės savaime suprantamu dalyku – prisiminti praeitį, mokytis iš klaidų, veikti ir taikyti žinias laisvės labui. Būtent tai yra vienas svarbiausių A. Sacharovo centro tikslų.
„Didžiuojuosi matydamas, kaip mūsų centre praktiką atlikę studentai baigę mokslus kuria savo karjeras. Kai matau, kaip mūsų pasėtos sėklos išauga į gražias gėles. Būtent dėl to mes ir dirbame – stengiamės išlavinti pokyčių skatintojus. Žinoma, mes taip pat organizuojame puikias konferencijas ir parodas, bet man visuomet svarbiausi yra žmonės – man labai patinka padėti studentams augti ir surasti savo kelią gyvenime“, – pasakoja prof. R. Van Vorenas.
Paklaustas apie ateities planus, politologas atskleidžia, jog A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras gegužę planuoja surengti 14-ąją A. Sacharovo tarptautinę konferenciją, taip pat – atverti duris naujose, rekonstruotose patalpose. Centro archyvus nuolat papildo pripažintų sovietologų knygų kolekcijos, moksliniai ir kiti leidiniai. Tačiau svarbiausia, anot centro vadovo – investuoti į pokyčių skatintojų ugdymą.
„Jų mums reikės daug, kad galėtume iš esmės pakeisti padėtį ir laimėti karą prieš diktatūrą ir priespaudą – daugiau delsti nebegalime“, – tikina profesorius.
