Prof. G. Česnakas: gyvensime iššūkių metais

Politikai, politologai jau kurį laiką šneka, kad ateinantys porą metų pasauliui, o kartu ir Lietuvai, bus pilni saugumo iššūkių.

Apie nestabilumo amžių ir ko tikėtis artimoje ateityje – interviu su buvusiu panevėžiečiu, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriumi, dr. Giedriumi Česnaku.

Politologai kalba, kad 2024–2025 metai bus pilni didelių iššūkių? Kokie didžiausi?

Sakyčiau, vienas didžiausių iššūkių, laukiančių 2024 metų pabaigoje–2025 metų pradžioje, bus JAV prezidento rinkimai.

Iš esmės JAV išrenka prezidentą visam pasauliui. Nuo JAV politinių jėgų, politinių pažiūrų, tikslų sudėliojimo labai priklauso visų kitų valstybių politiniai, saugumo, ekonominiai sprendimai.

Dabar matome nerimą dėl galimos Donaldo Trampo pergalės prezidento rinkimuose: jo pozicijos paramos Ukrainai atžvilgiu, pozicijos dėl Rusijos. Tai tiesiogiai gali paveikti Lietuvos, artimiausių jos partnerių saugumą. Šie rinkimai yra labai svarbūs situacijai pasaulyje.

Saugumo situaciją labai daug nulems ir karas Ukrainoje – kaip klostysis ukrainiečiams, ar rusai vėl nepereis į didesnį puolimą. Taip pat niekada negalime žinoti Kinijos ekonominės ir karinės politikos – ką ji ketina daryti dėl Taivano.

Yra tokių veiksnių, kuriuos mes sunkiai galime numatyti. Pavyzdžiui, galbūt dėl klimato šilimo ar nestabilumo Afrikoje, Vidurio Rytuose stipriai suintensyvės migracija. Tada Europos Sąjunga susitelktų į pietų valstybes – Graikiją, Italiją. Tai gali destabilizuoti, paveikti politines partijas.

Yra daug nerimo ženklų, bet reikia tikėtis, kad viskas bus gerai, ir bandyti užbėgti visiems potencialiems neigiamiems procesams už akių.

dr. Giedrius Česnakas

Leidinys „Bild“, remdamasis viena neįvardyta Europos žvalgybos tarnyba, neseniai rašė, kad V. Putinas gali užpulti Europą 2024 ar 2025 metais: lauks momento, kai JAV „neturės lyderio ir negalės greitai padėti savo partneriams atremti Rusijos smūgio“. Omenyje turimas pereinamasis laikotarpis keičiantis prezidentams. Kaip manote, kiek toks scenarijus realus?

Pagal JAV Konstituciją nėra tokio pereinamojo laikotarpio. Jeigu pamenu, pagal Konstituciją sausio 20 dieną 12 valandą naujai išrinktas prezidentas tampa prezidentu, nesvarbu, ar prisiekė, ar ne. Nėra jokio neveiklumo, nes dabartinis prezidentas eina pareigas iki pat tos valandos. Jis ir atsako už JAV užsienio ir gynybos politiką. Vėliau perima naujai išrinktas prezidentas. Vadovavimo grandinėje nėra pertrūkio. Labiau akcentuojama, kad prezidentu tapus D. Trampui, sunkiai galime prognozuoti, kas laukia. Reikia ruoštis provokacijoms, nes ne pirmus metus ir ne pirmą dešimtmetį matome, kad jų kyla Vakaruose įvykus kažkokiems politiniams įvykiams. Be abejo, kitos valstybės, tokios kaip Rusija, Kinija, bando testuoti, kiek naujasis JAV vadovas bus pasiryžęs su jais kalbėtis, kur brėš linijas. Tai nėra naujiena.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kreipdamasis į Ispanijoje vykusio Europos politinės bendrijos susitikimo dalyvius, pareiškė, kad Rusija svarsto scenarijų įšaldyti karą Ukrainoje, kad atkurtų savo karinį potencialą. Ukrainos prezidentas tąkart pabrėžė, kad Rusijos propagandistai ir pareigūnai beveik visas su Rusija besiribojančias Europos šalis mini kaip būsimus agresijos taikinius. Kaip manote, ar pakankamai pasiruošta atremti tokią ataką?

NATO ir Vilniaus viršūnių susitikime patvirtinti gynybos planai. Juos reikia įgyvendinti. Šis procesas intensyviai vyksta, bet jis – slaptas, kad nei mes, nei priešininkai nežinotų. Kuo mažiau visuomenė žino, tuo geriau.

Aišku, visada yra NATO tvarumo klausimas. Jeigu įvyktų kokia nors ataka prieš tam tikrą NATO narę ir prasidėtų politiniai ilgi debatai, tikrai būtų negerai, tačiau Baltijos valstybės eina teisinga linkme, ypač Lietuva. Turėsime pas mus dislokuotą Vokietijos brigadą. Dirbama ir su Vokietija, ir su JAV, Lenkija.

NATO valstybės, nepriklausomai nuo bendro NATO sprendimo, gali reaguoti ir paremti agresiją patyrusią šalį. Svarbus veiksnys ir Jungtinės ekspedicinės pajėgos, vadovaujamos britų (dešimties Europos valstybių partnerių saugumo iniciatyva, kuriai priklauso ir Lietuva). Nepamirškime, kad NATO pajėgų vadovas Europoje taip pat gali iš anksto perdislokuoti tam tikrą karių skaičių į tam tikrą regioną, jeigu mato, kad gali kilti potencialus konfliktas.

Taigi, įvairių pasirengimo planų galimam blogiausiam scenarijui tikrai yra.

Manoma, kad mus apgins NATO 5-asis straipsnis. Savo įžvalgomis apie karo nuojautos Europoje situaciją su mūsų leidiniu pasidalijęs buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas, Kovo 11-osios Akto signataras Petras Vaitiekūnas atkreipė dėmesį į tai, jog tam, kad pradėtų veikti, reikia, kad 31 NATO šalis už jį vieningai balsuotų. O kas nutiktų, jei prasidėtų kai kurių šalių įvairios spekuliacijos?

Jos neatmestinos. Reikia prisiminti, kad NATO stovi ant dviejų kojų – yra tiek politinis, tiek ir karinis aljansas. Priimami politiniai sprendimai ir tik tada kariuomenės gali pradėti veikti. Bet NATO pajėgų Europoje vadas turi tam tikrą skaičių karių, kurį gali dislokuoti savo sprendimu. Yra ir minėti dvišaliai, daugiašaliai bendradarbiavimo su partneriais susitarimai. Valstybės gali savarankiškai padėti gintis užpultai šaliai ir niekas tam negali sutrukdyti.

Vengrija blokavo paramą Ukrainai. Ar yra riba, kurią peržengus, ES galėtų apriboti vienos savo narių balsavimo teisę?

Situacija gana sudėtinga. ES, atsižvelgdama į tai, kas vyksta Vengrijoje, galėtų imtis labai sudėtingų sprendimų, kaip ją apriboti, ar net ieškoti variantų, kaip sumažinti jos įtaką ir galimybes. Bet ES apribojus Vengriją, niekada nežinai, kada kitos ES valstybės gali apriboti tam tikros valstybės interesus.

Ką aš matau? ES bando sukurti instrumentus, kuriuos galėtų naudoti nereikalaujant visų valstybių narių vadovų pritarimo. Sakykime, įvairius biurokratinius, teisinius apėjimo variantus, kad galėtų paremti Ukrainą.

Europoje yra ir daugiau valstybių, kuriose mąstoma panašiai kaip Vengrijoje. Tik gal ne visose tokie politikai valdžioje. Kokia dėl to kyla grėsmė?

Be abejo, įvairiose valstybėse yra tam tikrų partijų, politikų, sakančių: kas iš tos Ukrainos – mums reikia dėl prekybos bendradarbiauti su Rusija.

Tai tragedija, nes tos valstybės, kurios stojant į ES Lietuvą, Baltijos šalis mokė apie žmogaus teises, demokratiją, žmogaus gyvybės svarbą ir panašiai, dabar visa tai pačios pradeda ignoruoti vardan ekonominės gerovės.

Jeigu Europos valstybės ar partijos, palaikančios tokią politiką, šitaip išplauna vertybinę sistemą, bijau, kad Vakarai nebeturi jokios moralinės, idėjinės lyderystės.

Po Antrojo pasaulinio karo įkūrus Jungtinių Tautų organizaciją būtent Europos valstybės ir buvo tie normų bei žmogaus teisių advokatai pasaulyje, bandantys jas skleisti ir išlaikyti. Dabar, ateinant į valdžią tokiems politikams, kyla klausimas, kas tada ta Europa, jeigu apsiribojame tik materialine gerove? Jeigu tik to pakanka, potencialūs priešininkai įgauna instrumentus mums grasinti: jei kažko nepadarysite, jūsų gerovė potencialiai sumažės. Taip galima nueiti labai labai toli ir situacija nebūtų gera.

Artėja Paryžiaus olimpiada. Ar Tomo Bacho vadovaujamo Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas leisti Rusijos ir Baltarusijos sportininkams dalyvauti olimpiadoje reiškia nuovargį nuo karo? Ką sako T. Bacho frazė, kad karas Ukrainoje nėra kuo nors išskirtinis: „tai – vienas iš 28 karų ir konfliktų pasaulyje“?

Visada labai keista, kai bandoma pasakyti, kad sportas nėra politika, atskirti sportą, kultūrą nuo politikos. Tai visiškai neatskiriama.

Valstybės yra pagrindiniai tiek sporto, tiek kultūros finansuotojai. Turime suprasti, ką šis karas reiškia pasauliui. Tai didžiausias konfliktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Įvertinus žuvusiųjų skaičių, technikos sunaikinimą, netgi vienas didžiausių konfliktų per pastarąjį šimtmetį.

Taigi, ar Olimpinio komiteto įgyvendinama politika ne tik Rusijos invazijos ir Ukrainos gynybos kare, bet ir kituose konfliktuose yra teisinga? Ar tikrai tada visus nedemokratinius, diktatūrinius režimus, pradedančius invazijas į kitas valstybes, taip pat galima pateisinti?

Galima apsimesti, kad olimpiadoje varžysis neutralūs sportininkai ne su Rusijos ar Baltarusijos, o su olimpine vėliava, bet visi puikiai suprantame, kas tai yra ir kaip vyksta.

Kyla klausimas apie pačią olimpinę dvasią, nes panašu, kad olimpinės žaidynės tampa dar vienu sporto verslo renginiu, kuriame vertybinės sistemos galbūt ir nelabai veikia pasirinkimus.

Šiuo metu ginklai žvanga ir kitoje pasaulio dalyje. Kaip manote, ar netaps Izraelis ir Ukraina savotiškomis konkurentėmis dėl karinės paramos?

Turime atsiminti, kad Izraelis turi didžiulę JAV paramą dėl didelės žydų bendruomenės JAV, aktyvaus lobizmo ir pan.

Jau ilgą laiką JAV tarsi įsipareigojusios remti Izraelį. Akivaizdi tam tikra konkurencija dėl tos paramos. Tam tikri JAV senatoriai, Kongreso nariai linkę paremti Izraelį galbūt netgi Ukrainos sąskaita. Todėl tie paramos paketai Ukrainai su parama Izraeliui tarsi sudėti į vieną dėžę. Tai – sudėtinga, nes Izraelis turi prioritetą. Jei laimėtų D. Trampas, Izraelis tikrai sulauktų žymiai daugiau paramos negu Ukraina.

O apibendrinant situaciją pasaulyje, kiek ji per ilgesnį laiką keisis į gerąją ar blogąją pusę?

Pasaulis žengia į mažesnio stabilumo amžių. Ir tai – ne penkerių metų laikotarpis, o dešimties, dvidešimties, penkiasdešimties, šimto metų.

Pagal pasaulio bendrąjį vidaus produktą Vakarų ekonominė galia mažėja. Tą reikia pripažinti. Vakarai ilgą laiką gyveno atsipalaidavę, negalvojo, kad gali grįžti kariniai konfliktai. Akivaizdu, kad Rusijos invazija į Ukrainą privertė kai kurias valstybes pamąstyti apie branduolinių ginklų sukūrimą. Tai vėl mažina saugumą. Matoma, kad netiesioginė parama terorizmui Vidurio Rytuose verčia keisti ištisus laivybos maršrutus ir keičia ekonominius ryšius.

Mes ateiname į mažiau stabilų amžių ir, deja, reikės vėl sugrįžti prie didėjančių išlaidų gynybai, prie netikrumo.

Darant prielaidą, kad intensyvės JAV konkurencija su Kinijos Liaudies Respublika ir įtampos Pietų, Pietryčių Azijoje, turime galvoti, kaip sustiprinti Europos gynybinius pajėgumus, gynybos pramonę, kariuomenes. JAV skiriant daugiau dėmesio Rytų, Pietryčių Azijai, natūralu, kad tą vakuumą turėsime užpildyti patys. Taip sakydamas turiu omenyje Europos valstybes.

Jei pažiūrėtume į paramos Ukrainai žemėlapį, ją skiria 42, sąlygiškai 50 pasaulio valstybių. Šiaurės Amerika, viena kita Lotynų Amerikos šalis, Europa, Japonija, Pietų Korėja, Australija ir viskas. Visas kitas Eurazijos, Afrikos pasaulis, didžioji dalis Lotynų Amerikos valstybių paramos neteikia. Turime suprasti, kad Vakarai negali toliau sėkmingai vystytis ir užsitikrinti savo saugumo, jei bus susiskaldę.

Ką Lietuva gali ir turėtų padaryti?

Jei kalbame apie mūsų valstybės ir visuomenės saugumą, reikalinga šauktinių plėtra, galbūt perėjimas prie visiems privalomos karinės tarnybos. Galbūt netgi svarstant moterų, merginų įtraukimą į ją.

Mes turime suvokti, kad esame fronto ribos – pafrontės – valstybė.

Lietuvos diplomatams reikėtų laviruoti ir kasdien daug dirbti, nesvarbu, kas būtų JAV prezidentas ar Vokietijos kancleris, ar Britanijos premjeras, Lenkijos prezidentas, dirbti su Skandinavijos valstybėmis.

Jie yra pagrindiniai mūsų saugumo partneriai. Atgrasymas turi būti mūsų visuomenės pasirengimas gintis, plius stiprus mūsų partnerių įsipareigojimas padėti, jeigu, neduok Dieve, tokia situacija susiklostytų.