Mons. Juozapas Antanavičius. G. Kartano nuotr.

Prisimins menišką sielą

Prisimins menišką sielą

Žymus dvasininkas, buvęs ilgametis Panevėžio katedros klebonas, taip pat Upytės parapijiečių dvasinis vedlys, Panevėžio šv. Juozapo senelių globos namų statytojas ir mecenatas monsinjoras Juozapas Antanavičius baigė žemiškąją kelionę.

Apie 91-uosius metus ėjusio dvasininko netektį ketvirtadienio rytą socialiniame tinkle pranešė Panevėžio vyskupija.
Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pasakojo paskutinį kartą su monsinjoru bendravęs dar praėjusį sekmadienį.
Dėl silpnos sveikatos mons. J. Antanavičius jau keletą metų gyveno Panevėžio šv. Juozapo senelių globos namuose.
Po stuburo operacijos išvis nebepakilo iš patalo.
J. Kauneckas sako monsinjorą prisiminsiantis kaip be galo meniškos sielos dvasininką. Jo klebonavimo metais pagrindinė miesto šventovė – Kristaus Karaliaus katedra – buvo labai prižiūrima ir išpuošta. Šiems maldos namams mons. J. Antanavičius atidavė 28-erius tarnystės metus.
„Tai buvo itin meniškos sielos žmogus, turėjęs gabumų tiek menui, tiek ir žodžiui“, – sako J. Kauneckas.

Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Pareiga ir privilegija

Tarsi savotiškas paminklas mons. J. Antanavičiui liks jo statyti Šv. Juozapo globos namai, kurie dabar yra išsigelbėjimas nuo vienatvės gyvenimo saulėlydžio sulaukusiems ir kankinamiems ligų.
Šių globos namų direktoriaus Patriko Skrudupio teigimu, jų kolektyvui buvo ir didžiulė pareiga, ir privilegija rūpintis J. Antanavičiumi paskutiniais jo gyvenimo metais.
Simboliška, kad monsinjoras, turėjęs aiškią viziją įkurti globos namus neįgaliesiems ir senukams, kaip kad darė Vincento Pauliečio bendruomenė prieš karą, ir pats tapo šių namų gyventoju.
„Jis turėjo platesnes vizijas, matymus, kaip atkurti pagalbos sistemą, kuri buvo prieš karą. Pastatą galima pastatyti greitai, bet namų jausmas sukuriamas ne bet kur. J. Antanavičius mūsų siūlomą pagalbą priėmė su didžiuliu dėkingumu ir be jokių ypatingų reikalavimų“, – kalbėjo P. Skrudupis.
Mons. J. Antanavičių tiek visa Šv. Juozapo globos namų bendruomenė, tiek ir pats jų vadovas atsimins kaip žmogų, kuris pirmiausia galvojo apie kitus.
„Monsinjoras buvo daugialypė asmenybė, bet pirmiausia jį prisiminsiu kaip žmogų, kuris visuomet galvojo ne apie save, o kitus. Jis mokėjo būti šalia kito žmogaus“, – sakė P. Skrudupis.

Patrikas Skrudupis. P. Židonio nuotr.

Patrikas Skrudupis. P. Židonio nuotr.

Brangi dovana

Mons. J. Antanavičių jį pažinojusieji prisimins kaip didelį eruditą, meno mylėtoją. Knyga jam buvo
viena iš didžiausių gyvenimo vertybių.
Dvasinininkas 2007-aisiais atsisveikino su visą gyvenimą kaupta didžiule asmenine biblioteka. Tūkstančius knygų kunigas dovanojo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai.
„Atsisveikinti su tūkstančiais knygų – viso gyvenimo skaitiniais, svajonėmis, meile – lengva nebuvo. Kai vieną vakarą netikėtai aplankė mintis taip pasielgti, užmigti negalėjau visą naktį, rytą sprendimas buvo priimtas. Ir kai dėžės su knygomis buvo išvežtos, man pasirodė, kad ir namelis, kurio antrame aukšte buvo biblioteka, lengviau atsiduso. Man pačiam, nors atsisveikinti su knygomis buvo sunku, sieloje tapo lengva ir šviesu. Juk knygos skirtos Panevėžio žmonėms, kurių meilė ir gerumas mane lydėjo visada. Mūsų senoliai sakydavo: „Duok, kol rankos šiltos“. Taip ir darau“, – tais metais „Sekundei“ kalbėjo dvasininkas.
Biblioteka praturtėjo 5000 knygų, tai daugiausia teologinio, filosofinio pobūdžio, kultūros, švietimo, socialinio gyvenimo vertingi, kai kurie ir įspūdingo formato leidiniai. Dauguma knygų su autografais, dedikacijomis pačiam monsinjorui.
Pasak bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovės Gretos Kėvelaitienės, knygų kolekcija labai įvairiakalbė – lietuvių, vokiečių, anglų, lenkų, italų, prancūzų kalbomis. O didžiausia monsinjoro dovanotos kolekcijos vertybė – Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodynas“, išleistas 1713 m.
„Ilgą laiką tai buvo seniausia mūsų bibliotekoje saugoma knyga ir yra labai vertinga“, – teigė G. Kėvelaitienė.

Sustabdytos akimirkos

G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai prieš porą metų atiteko labai didelė – apie 15 tūkst. – monsinjoro sukauptų nuotraukų kolekcija. Daugelio jų autorius yra pats dvasininkas.
„Pati dar prieš pandemiją lankiausi pas mons. J. Antanavičių daug kartų, bandėme daug nuotraukų aprašyti, kiek jo atmintis leido“, – pasakojo G. Kėvelaitienė.
Anot jos, neįmanoma buvo nesistebėti ir nesižavėti dvasininko atmintimi vartant nuotraukas, jo pasakojimais apie aplankytas šalis, kelionių įspūdžius.
Pats labai mėgo fotografuoti gamtą, ypač dažnai fotoobjektyvą nukreipdavo į šuniukus. Juos labai mylėjo ir pats gyveno su ištikimu keturkoju draugu.
Ši kolekcija dar nėra iki galo sutvarkyta, bibliotekininkų laukia milžiniškas darbas atpažinti jose įamžintus žmones.
Su mons. J. Antanavičiumi asmeniškai bendraudavusi G. Kėvelaitienė pamena, jog dvasininką be galo pradžiugindavo jo namuose Panevėžyje, Upytės gatvėje apsilankydavę svečiai.
„Mes tikrai labai daug valandų esame praleidę ir leidžiant jo paskutinę knygą „Senojo kunigo pasakojimai“. Su jaunimu perrašinėjom daugybę kažkada surinkto teksto lapų. Lankydavausi pas jį sutartu laiku, kiek dvasininkui leisdavo jėgos. Jautėme atradę ryšį. Ir katedros šventoriuje esame apėję visas skulptūras, jam prisimenant, kaip jos buvo pastatytos, kas ir kokiomis progomis jas kūrė. Mūsų draugystė buvo paremta šilčiausiais jausmais ir pasitikėjimu. Labai džiaugiuosi, kad monsinjoras G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką laikė savo sąjungininke, žinojo, kad jo paveldas tikrai bus prieinamas bendruomenei, kad juo dalysimės su lankytojais“, – kalbėjo G. Kėvelaitienė.

Gyvenimo istorija knygoje

Prieš porą metų dienos šviesą išvydusioje knygoje „Senojo kunigo pasakojimai“ – monsinjoro vaikystės, mokyklos ir studijų Kauno kunigų seminarijoje epizodai, prisiminimai iš kunigystės metų Panevėžyje, Antašavoje, Upytėje. Dvasininkas joje pasakoja apie gyvenimo kelyje sutiktus kilniadvasius žmones – kunigus ir pasauliečius, taip pat protu nesuvokiami kunigų patirti nutikimai. Prisimenami juokingi ir skausmingi kolūkių kūrimosi fragmentai, šiurpūs ateizmo brukimo į žmonių sąmonę faktai.
„Monsinjorui labai pakilo ūpas, kai pradėjome knygą sudarinėti. Kai ji išvydo dienos šviesą, buvo gera žiūrėti, kaip žmogus net švyti, juokauja. Buvo tikrai smagu, kad mons. J. Antanavičius sulaukė tos knygos gimimo“, – pasakojo G. Kėvelaitienė

Imkit, ką norite

Įvairiomis vertybėmis mons. J. Antanavičius ne kartą praturtino ir Panevėžio kraštotyros muziejaus fondus.
Prieš keletą metų žymus dvasininkas muziejui dovanojo savo valgomojo baldus, kurie į jo namus atkeliavę iš Pajuodžio dvaro Panevėžio rajone, taip pat Kauno politechnikos instituto rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui priklausiusį rašomąjį stalą, aukštaitiškų tekstilės gaminių, išskirtinių indų kolekcijas.
„Praėjusią vasarą monsinjoras muziejininkams pasakė: „Imkit viską, ką norite“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė.
Viena vertingiausių monsinjoro dovanų yra Lietuvos dailininko, tapytojo, grafiko Kazio Šimonio paveikslas ant drobės „Lietuvos motina, verkianti prie partizano kapo“.
Šį paveikslą 1955 metais užsakė nutapyti pats mons. J. Antanavičius.
Muziejus saugo ir profesionalaus skulptoriaus Juozo Steponavičiaus kryžių, pagamintą monsinjoro užsakymu 1957-aisiais. Šis kryžius, puoštas lelijų ornamentais, lydėjo dvasininką visą gyvenimą.
Panevėžio muziejui monsinjoras J. Antanavičius taip pat yra dovanojęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio reprodukcijas – paveikslėliai įklijuoti į paauksuotas plokšteles.
Iš jo namų į muziejų atkeliavo ir 1970 metų skulptoriaus Viktoro Palio sukurtas gipsinis reljefas – Maironio portretas, skulptoriaus Leono Žuklio gipsinis paties monsinjoro reljefas, šio skulptoriaus kurti įvairūs medalionai.
Muziejaus rinkiniai praturtėjo ir japoniškais, rankomis pieštais indais, įvairių monetų rinkiniais, Panevėžio kraštotyros muziejuje dabar saugomas ir paties J. Antanavičiaus ranka tapytas piešinys. „Monsinjoras piešdavo, nors niekur nesimokė. Tai jo, moksleivio, darbas, išsaugotas mamos“, – pasakoja J. Gaidelienė.
Darbas nutapytas ant faneros aliejiniais dažais 1949-aisiais. Be kitų dovanų, dvasininkas muziejaus rinkinius papildė bažnytine taure, skirta šv. Mišių aukai – vynui gerti. Ši taurė gaminta XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje.

Pardavęs statė globos namus

Mons. J. Antanavičius paskutiniame savo interviu „Sekundei“ šių metų sausį prasitarė nesantis geros sveikatos.
„Sunkus gyvenimas, bet vis tiek šį tą padarau. Toks ir darbavimasis, bet vis tiek niežti nagai, niežti dar praeitis ir gyvenimas“, – kalbėjo monsinjoras.
Dvasininkas pasakojo specialiai nerinkęs bibliotekai ir muziejui atitekusių kolekcijų.
„Gyvenau ir pildėsi vienu ar kitu dalyku“, – pasakojo mons. J. Antanavičius.
Anot jo, statant Panevėžyje, katedros pašonėje, senelių namus, didelę dalį turėto turto – paveikslų, paveldėtas žemes – pardavė, kad galėtų įgyvendinti šį projektą.
Vis dėlto, jo teigimu, jeigu nebūtų pagelbėjusi Panevėžio savivaldybė, nebūtų įstengęs baigti globos namų, kuriuose dabar dienas leidžia 88 globotiniai.

Iš trijų svajonių liko dvi

Monsinjoras pasakojo jaunystėje, baigęs kunigų seminariją, turėjęs tris svajones. Visas jas pavyko įgyvendinti.
Dvi jų, tapusias realybe, saugo Panevėžio kraštotyros muziejus – K. Šimonio paveikslą ir J. Steponavičiaus kryžių, o štai trečiosios – karakulio kailinių – neliko.
„Kailinius suėdė kandys. Jie buvo šviesaus karakulio. Taip iš trijų svajonių išliko dvi“, – šmaikštumo nestokojo silpnos sveikatos dvasininkas.

Komentarai

  • Monsinjoras buvo tikras Lietuvos patriotas. Kai kam sovietinio auklėjimo nepatiko jo patriotinė veikla. Bandė jį šmeižti, bet tos pastangos subliuško. Amžiną atilsį garbingam kunigui.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų