Knygos menininkė K. Krasauskaitė, kurios sąskaitoje – ne viena asmeninė piešinių paroda ar iliustruotos knygos, patikina nesanti nepataisoma svajoklė ir jaučianti tvirtą pagrindą po kojomis.

Prisijaukinusi vėją, stakles ir duoną

Prisijaukinusi vėją, stakles ir duoną

Knygos menininkė Kamilė Krasauskaitė sugebėjo pažaboti vėją, užmezgė tvirtą draugystę su senuoju technikos stebuklu – grafikos staklėmis, vis dar bando suvaldyti popieriaus lape šėlstančius pieštukus ir stengiasi suprasti, koks gi šiame pasaulyje yra jos ir ruginės duonos santykis.

 

Vėjo įkvėptas žmogus gali nuversti kalnus. To įrodymas – 23-ejų knygos menininkė Kamilė Krasauskaitė. Ji viena tų, kuriai paroje neužtenka dvidešimt keturių valandų. Menininkė, kuriai sunku neperžengti kažkieno nubrėžtų ribų ar atitikti visuomenės sukurptus lėkštokus standartus.

O kaip atitiksi, kai panirti į keistoką svajonių, iliuzijų ir meno pasaulį veda ne kas kitas, o vėjas.

„Aš pati tokia „iš vėjo“. Kartais atrodo, kad mes susitarę kažkur keliaujame, kartais kokį šulinį iškasame ar kokią išdaigą iškrečiame. Kartais mums kas nors nelabai pavyksta, o kartais tiesiog neįtikėtinai gerai pavyksta, kartais truputį įsimylim, o kartais liaunamės mylėję“, – savo buvimą aiškina K. Krasauskaitė.

Mergina sako pamenanti unikalią pažintį su vėju – būdama penkerių metukų grįžo iš lauko niūniuodama dainelę apie vėją. Kiek vėliau, kaip pati sako, ėmėsi vėją kolekcionuoti.

„Kaip pakvaišus braukiausi visus vėjus iš knygų, kolekcionavau juos, ir, prisipažinsiu, vis dar kolekcionuoju. Koks tas vėjas? Visoks! Unikalus savo archetipu, forma“, – sako Kamilė.

Studentė nuo mažų dienų

Garsaus skulptoriaus Kęstučio Krasausko ir mamos Virginijos šeimoje gimusi Kamilė iš šalies gali pasirodyti per daug jautri ir šiam pasauliui tiesiog per gera. Tačiau kūrėja skuba patikinti nesanti nepataisoma svajoklė ir jaučianti tvirtą pagrindą po kojomis.

„Vis atsiranda veiklos ir iššūkių, kurie labai „įžemina“, – juokiasi Kamilė.

Mergina pripažįsta, jog tėtis ją auginęs labai kietai ir žemiškai, tad prabangos skrajoti padebesiais neturėjusi. Visgi mama buvo tas žmogus, kuris įpūtė gyvybę, išmokė sapnuoti ir svajoti – tiesiog kartais leido iki galo nežinoti, kaip pasaulyje viskas vyksta iš tiesų.

„Kažkada man visiškai neišėjo sustatyti vienos konstrukcijos. Visai išskydau, atrodė, tuoj pasiduosiu, o tėtis man sako: „Būk vyras! Daryk tiek, kiek gali, ir dar truputį daugiau“, – mylimo tėčio gyvenimo pamokas ir dabar prisimena K. Krasauskaitė.

Artima pažintis su menu Kamilei tarsi buvo užprogramuota. Dar vaikystėje ji leisdavosi įkandin tėvų, skubančių į paskaitas Vilniaus dailės akademijoje.

„Kartais tėtis juokauja, kad aš jau tada baigiau menų magistrantūrą, mat auklės neturėjau, – juokiasi Kamilė. – Tačiau turėjau Vilnelę, Sereikiškių parką ir tėvus.“

Trumpą atokvėpio minutę K. Krasauskaitė sėda ant dviračio ir leidžiasi miesto gatvėmis.

Tėčio dirbtuvėse pirmuosius žingsnius dėliojusi menininkė, kurios rankoms dabar paklūsta ne tik molis, pieštukai ar šimtametės duonos kepimo tradicijos, pripažįsta, jog patirtis ir įdirbis neateina taip lengvai, kaip norėtųsi.

„Aš įsivaizduoju, kad talentas – tai žinutė: „Vaikyti, duodu tau energijos, bet kaip tu ją panaudosi – tavo reikalas“, – įsitikinusi K. Krasauskaitė.

Vertingos pažintys

Dailės akademijoje knygos meną studijuojanti K. Krasauskaitė atvira: ji vis dar bandanti suprasti, kaip veikia jai likimo patikėti „instrumentai“. Juokiasi, jog ankstyvą polinkį į piešimą mena jos ekspresyviai apipavidalinti mamos studentiški užrašai.

Sąmoninga K. Krasauskaitės pažintis su iliustracijomis prasidėjo su tėvais ir seserimi išsikrausčius iš Vilniaus į vienkiemį Pasvalio rajone.

„Daugiausia save piešiančią atsimenu jau sodyboje. Turėjome begales pieštukų, kuriuos tėtis nudroždavo peiliu, nes drožtukai jam tuomet atrodę kažkoks pramanas“, – prisiminimais dalijasi Kamilė.

Knygos menininkės atmintyje dar ir dabar gyvas vaizdas, kai tėtis nupirko pirmąjį flomasterių rinkinį. Pasak Kamilės, tąsyk jį jautėsi bene laimingiausia pasaulyje, nors žodžio „flomasteris“ dar net nesugebėjo dorai ištarti.

Dabar K. Krasauskaitės sąskaitoje – ne viena asmeninė piešinių paroda ar iliustruotos knygos.

„Kartais juokauju, jog, rodos, ir kelis gyvenimus nugyvenau“, – sako Kamilė.

Pirmoji knygos menininkės paroda gimė dar Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos suole.

K. Krasauskaitė pamena, jog tuo metu gimnazijoje svečiavosi Leonidas Donskis. Mokyklos direktorius supažindino talentingą merginą su profesoriumi ir nuvedė šį apžiūrėti jos eksponuojamos parodos.

Įžvelgęs piešiniuose šį tą daugiau, L. Donskis panoro knygų mugėje suvesti Kamilę su knygos dailininke Sigute Chlebinskaite.

„Tik po kelerių metų supratau, ką apskritai reiškia knygos dailininkas ir kodėl man su ja reikėjo susipažinti“, – sako Kamilė.

Vėliau sekė asmeninės K. Krasauskaitės parodos Biržų pilyje, Anykščių menų inkubatoriuje.
„Man tiesiog viskas labai įdomu. Kad ir kas vyktų, kad ir kaip man kartais kas nors nepatiktų, nesisektų ar siutintų, visada susigalvoju, kodėl man tai įdomu“, – sėkmės fenomeną aiškina Kamilė.

Šiuo metu kūrėjos santykis su pieštukais – harmoningas. Sako, jog savo kūrybą laiko puikiu komunikacijos įrankiu, ir visai nesvarbu, ar tai būtų paveikslas, ar iš jų sudėta knyga.

Savo dabartinį iliustravimą K. Krasauskaitė vadina tiesiog energijomis.

„Mano paskutinės knygos „Iškvėpimas“ ir „Įkvėpimas“ labai žaižaruoja, ten yra ir truputį dienos, ir truputį tamsos. Būtent taip man šiuo metu pavyksta sugaudyti tuos vyksmus pieštukais“, – pasakoja Kamilė.

Ieškojimų kelyje

Pakilusi iš J. Balčikonio gimnazijos suolo K. Krasauskaitė įstojo į keramikos studijas. Prisipažįsta galvojusi ir apie aktorinį, ir apie odontologiją, o į filosofijos studijas netgi buvo gavusi kvietimą.

Vėliau suprato, jog yra dalykas, stipresnis už ją pačią – grafika. Ambicinga mergina, krimtusi keramikos mokslus, vėl iš naujo laikė stojamuosius ir galop atsidūrė ten, kur jautė, kad yra jos tikroji vieta – įstojo į grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje.

„Šniukštinėjau grafikų gyvenimą dar besimokydama gimnazijoje. Grafikos katedra man yra palankiausia terpė augti ir bręsti. Tvirtai žinau, kad grafika yra tas mūšio laukas, kuriame galiu kautis, kol iš nosies ims bėgti kraujas. Matyt, jau nebesugebėčiau išrauti šito iš savęs“, – teigia K. Krasauskaitė.

Labiausiai mene Kamilė sako nepakenčianti arogancijos ir, kaip pati įvardija, „žinojimo sindromo“ – žinojimo, kaip viskas turi būti ir kaip turi atsitikti.

„Mane tai labai spaudžia ir dusina“, – prisipažįsta Kamilė.

Laiko randa ir staklėms, ir duonai

Vietoje nenustygstančios jaunos menininkės gyvenime netikėtai atsirado ir pagal šimtmečio tradicijas kepama duona. Tai dar vienas projektas, leidžiantis pačiai Kamilei suprasti moters maitintojos santykį su duona, geriau pažinti lietuvių papročius.

Merginos tėtis jau bemaž aštuonerius metus sodyboje, stūksančioje tarp Panevėžio ir Pasvalio, augina rugius. Juos nukulia, sumala malūne, o mama ne sykį bandė iškepti duoną. Visgi tokia veikla moteriai visiškai nelipo, o klausimą, ar dar užsėti lauką rugiais, lengvai išsprendė į sodybą grįžusi Kamilė.

„Namuose radau susinervinusį tėtį. Sako: „Viskas, aš skulptorius, ne ūkininkas, – prisimena K. Krasauskaitė. – Įkalbėjau leisti pamėginti man. Visą naktį skaičiau, kaip žmonės duoną kepa, užmaišiau vandenį su miltais, net dainavau, kad viskas pagal tradicijas teisingai surūgtų. O po penkių dienų iškepiau pirmąjį savo ruginės duonos kepalą“, – pasakoja Kamilė.

Šitaip ji užsikrėtė duonos rauginimu ir kepimu. Dabar skaičiuoja jau iškepusi 188 duonos kepalėlius.

„Tarsi naują augintinį įsigijau. Reikia raugą stebėti, rūpintis, kad nepatektų bakterijų, vis pamaitinti. Mano raugas toks vaisingas ir pilnas manęs, kad negaliu sustoti“, – šypsosi Kamilė.

Vietoje nenustygstančios jaunos menininkės gyvenime netikėtai atsirado ir pagal šimtmečio tradicijas kepama duona.

Gamybos procesas atvedė ligi to, jog visas subtilybes K. Krasauskaitė ėmė užsirašinėti, fotografuoti. Dabar pasakojanti apie duonos kelią iki stalo keliaudama po svečias šalis, mat labai dažnai užsieniečiams kyla noras patiems lietuviškos duonos išsikepti, paragauti ar apie jos gamybos procesą išgirsti.

Įtemptoje studijuojančios knygos menininkės dienotvarkėje vietos atsiranda ir šokio pamokoms, ir prancūzų kalbos žinioms gilinti, ir mokytis tatuiruočių meno.

„Kai jaučiu, kad reikia išgerti kavos, sėdu ant dviračio ir tiesiog važinėju gatvėmis“, – apie trumpą atokvėpio minutę pasakoja K. Krasauskaitė.

Mergina patikina, jog viena veikla labai įkvepia kitai, tačiau dabar ji intensyviai besimokanti viską koncentruoti tik į grafiką ir knygą.

„Rodos, prieš keletą metų net nežinojau, kas tai yra. Knygos sukūrimas man kaip naujo pasaulio sutvėrimas, o ar tam mano sukurtam vaikui pasiseks efektingai ištransliuoti siunčiamą žinutę, čia jau nuo manęs priklauso“, – dėsto Kamilė.

Dabar K. Krasauskaitė sako sunkiai įsivaizduoja kasdienybę be laiko, praleisto prie senosios grafikos technikos. Apie užsimezgusią draugystę su kone tris kartus už ją didesnėmis staklėmis byloja sunkiai nusiplaunantys merginos pirštai.

„Grafikoje pernelyg daug dalykų, kurie mane tikrąja to žodžio prasme jaudina. Dėl to kartais turiu sėsti ant dviračio ir kažkur važiuoti, kad iš to jaudulio nenualpčiau“, – šypsosi Kamilė.

Savo gyvenimo kalvė

Kiek anksčiau K. Krasauskaitė turėjo galimybę meninius gebėjimus atskleisti svečioje šalyje – praktikavosi Danijoje, ten važinėjo po mokyklas ir mokė vaikus estampo technikų. Kiek vėliau viskas virto į kūrybines dirbtuves ir gausybę įvairiausių skulptūrėlių.

Šiuo metu Kamilė dirba kartu su danais kaip nuotolinė grafikos dizainerė. Sako, jog toks darbas reikalauja kur kas daugiau preciziškumo, aiškumo, operatyvumo ir lankstumo.

Tačiau plėšytis dėl to, jog būtų pastebėta, mergina neketina.

„Džiaugiuosi, jog turiu prabangą kurti ir dirbti. Gyvenimas tegul sau kuriasi ir šokasi kaip jam patinka, aš kursiu ir šoksiu kaip man atrodo reikalinga, svarbu ir įdomu“, – sako Kamilė.

Svajonės, pasak K. Krasauskaitės, negali pildytis vos pamojus burtų lazdele. Nebent ta lazdelė būtų realūs veiksmai.

„Jei ką nors sugalvoji ar susvajoji, tikrai susikuri planą, kaip to pasiekti“, – įsitikinusi Kamilė.

Mergina numoja ranka į kalbas, jog menininko profesija nerimta, nestabili ir gyvenimo gerovę esą sunkiai iš jos susikursi.

„Tiesiog turi groti savo smuiku. Groti šimtu procentų. Kantriai, kad visi klausimai ir abejonės išnyktų. Tikiu, kad reikia būti atviram ir aktyviam, nebijoti sunkumų. Tuomet gyvenimo gerovė visomis prasmėmis kuriasi pati“, – dėsto K. Krasauskaitė.

Vertina ir miestą, ir kaimą

Nors Panevėžyje baigė gimnaziją, šiame mieste Kamilė reta viešnia. Pasak merginos, paskutinį sykį Senvage ji ėjusi prieš trejus metus. Kur kas geriau ji jaučiasi tėvų sodyboje.

Dabar sostinės gyvenimo ritmui paklūstančios Kamilės kiek įtemptas gyvenimo būdas sako nevargina.

„Miestas stimuliuoja, užduoda naujų klausimų. Jame pilna istorijų ir informacijos, dirgiklių ir santykių, budinančių naujas idėjas“, – aiškina K. Krasauskaitė.

Visai kitokį santykį menininkė jaučia su senąja tėvų sodyba.

„Medžiai ar upė nereikalauja iš tavęs buvimo įrodymo, nereikalauja ir paties tavęs“, – sako menininkė.

Kartais prieštaringos patirtys, pasak K. Krasauskaitės, jai į naudą – nebesinori isteriškai lakstyti ir blaškytis nuo vieno prie kito.

„Išlieki sąmoningas stebėtojas. Ir nuo to nepasidarai nei perdėtai ramus, nei norisi kažkur bėgti it akis išdegus. Kaupi energiją ir tada tikslingai ją naudoji. Kartais ne visai pavyksta, bet mėgini vėl ir vėl“, – šypsosi Kamilė.

Komentarai

  • Man si zurnaliste tikras atradimas. Norisi skaityt dar ir dar! Fantastika!Aisku ir pasnekovai saunuoliai. Sekmes visiem!

    • Ką aš ir norėjau parašyti.Tokius straipsnius norisi skaityti po keletą kartų,aš net laikraštį savaitgaliais perku,kad ne tik online paskaityti, bet ir gyvai.Kabina iki širdies gelmių.O Kamilei sėkmės,puiki mergina pasirodė.

  • Kamile, tu gali daug ir dar daugiau! Tuo nė neabejoju. Geros kloties tau!

  • Šaunuolė Kamilė ir puikūs jos tėveliai.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų