G. Kartano nuotr.

Prigimtis – būti laimingai

Prigimtis – būti laimingai

Niekada nėra vėlu gyventi taip, kaip norisi – tvirtina 48-erių Giedrė Rameikienė, Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio vadovė. Po aštuonerių metų, praleistų Italijoje, ji grįžo į Panevėžį ir pilnatvę rado liaudies šokių sūkuryje. Didžioji jos aistra šokis ne tik atvedė į kultūros barus, bet ir suvedė su gyvenimo meile.

Giedrės Rameikienės istorija tokia pati įdomi, įtraukianti kaip ir jos charizmatiškoji herojė. Studijos Vilniuje, gyvenimas Romoje, tačiau tikroji laimė rasta Panevėžyje, o dabar – naujos idėjos kūrybingų žmonių kaime.
Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius, kultūra buvo likusi podukros vietoje. Vilniaus konservatorijoje baigusi choreografiją, Giedrė suprato turinti pasirūpinti praktiškesne specialybe, tad pasuko į viešbučių administravimo ir turizmo studijas Vilniaus kolegijoje.

Kaip vieną gabiausių studenčių Giedrę kolegija išsiuntė pasisemti praktinių žinių į Italijos sostinę Romą, vieną iš turizmo agentūrų.

G. Kartano nuotr.

Tuo metu tai buvo pati turistinių kelionių po Europą pradžia. Giedrės užduotis buvo tautiečiams turistams atrinkti geriausius viešbučius ir sudaryti lankytinų vietų maršrutus.

Italija panevėžietę užbūrė nuo pirmų dienų. Pasibaigus praktikai, sau pažadėjo, kad į Romą tikrai dar sugrįš ir ilgesniam laikui.

Tuo metu emigruoti buvo ne taip paprasta – vizos išduodamos geriausiu atveju mėnesiui. O prie sienos laukdavo griežta pasieniečių patikra.

„Praėjus mėnesiui, Lietuvoje manęs pradėjo ieškoti, net tėvai buvo gąsdinami, kad sugrįžusi daugiau nebegausiu vizos išvykti į jokią kitą Europos šalį. Supratau, kad jeigu dabar grįžčiau į Lietuvą, turėčiau daug problemų. Neliko nieko kito, kaip išlaukti, kol Lietuva įstojo į Europos Sąjungą“, – pasakoja ilgiems metams Romoje pasilikusi G. Rameikienė.

Giedrės Rameikienės istorija įdomi, įtraukianti, kaip ir pati charizmatiškoji herojė. G. Kartano nuotrauka

Koją kišo išvaizda

Gyvenimo svečioje šalyje pradžia emigrantei nebuvo lengva.

Pasak Giedrės, italams ji buvo ne lietuvė, o Sovietų Sąjungos pilietė. Tokios šalies kaip Lietuva jie nežinojo, o Lietuvoje įgyti diplomai ten negaliojo. Be to, nemokėdama italų kalbos negalėjo gauti net nekvalifikuoto darbo.
„Italijoje buvau niekas, o ir grįžti į Lietuvą negalėjau. Bet jaunatviškas maksimalizmas buvo didesnis už galimas rizikas. Atrodė, galiu nuversti kalnus. Deja, kai susidūriau su realybe, supratau, kad viskas ne taip gražu, kaip atrodė“, – atvirauja G. Rameikienė.

Anot jos, tuo metu Italijoje klestėjo didelė korupcija ir šeimų klanai – jeigu nepriklausei kokiai žinomai šeimai, negalėjai kilti karjeros laiptais. Be to, koją kišo ir išvaizda.

„Tuo metu ten buvo gajus stereotipas, kad jeigu mergina iš Rytų Europos, vadinasi, atvyko vilioti vyrų. Nerasdavau darbo jau vien dėl savo išvaizdos“, – pripažįsta Giedrė.

Nepaisant aplinkos priešiškumo, panevėžietė užsispyrė žūtbūt išmokti italų kalbą – vakarais lankė italų kalbos paskaitas, o dienomis dirbdavo aukle.

„Negaliu sakyti, kad tai prarastas laikas, – sako Giedre apie užsienyje praleistus metus. – Gal kaip romane – tai buvo mano gyvenimo vienas skyrius, kuris pasibaigė.“ G. Kartano nuotrauka

Ją, mokančią anglų kalbą, savo šeimoje įdarbino Italijoje populiarios popgrupės „Ricchi e Poveri“ vienas iš muzikantų. Jo žmona buvo švedė, todėl vaikai buvo mokomi italų, švedų ir anglų kalbų. Vėliau ji dirbo vietos picerijoje, tačiau aukščiau vadybininkės laiptelio pakilti negalėjusi.

„Prasimušti iki kitų darbų su savo diplomais, kurių italai nepripažino, buvo be galo sunku. Netgi viešbučio administratoriaus darbas buvo sunkiai pasiekiamas. Vienintelė galimybė – pačiai kurti verslą, bet tam reikėjo bendraminčių. Tačiau aš visuomet buvau užsispyrusi ir tikėjau, kad galiu pramušti visas neįveikiamas sienas“, – pasakojo G. Rameikienė.

Glumino požiūris į moterį

Pasak Giedrės, kiti gali pragyventi visą gyvenimą svečioje šalyje, nekalbėti jos kalba ir jaustis laimingi, bet jai reikėjo daugiau.

„Man buvo negerai. Prasidėjo vidinė kova, kad laikas bėga labai greitai, o aš negaliu daryti, ką noriu – dėl kažkokių priežasčių durys man uždaromos. Dėl kitokio mentaliteto, supratimo negaliu savęs realizuoti. Supratau, kad kartais reikia sustoti, apsisukti ir eiti kitu keliu“, – lemiamą lūžį prisimena G. Rameikienė.

Ji pripažįsta nesijautusi laiminga ir dėl vietinių vyrų požiūrio į santykius bei apskritai moters vaidmenį šeimoje.
Panevėžietė užaugusi darnioje šeimoje, kur abu tėvai rūpinosi šeima, abu siekė karjeros: tėtis dirbo inžinieriumi, mama – gydytoja.

Tokį šeimos modelį ji norėjo matyti ir savo šeimoje. Tačiau Italijoje tuo metu požiūris buvo kitoks: moteris ir dirba, ir tik ji viena prižiūri vaikus, o be viso to, turi būti prisižiūrinti, seksuali, graži ir niekada nepavargstanti.
Anot Giedrės, italai tik iš pradžių atrodo be galo žavūs, gebantys moteriai rodyti dėmesį, asistuoti, bet tai tik pirmas įspūdis, po kuriuo slepiasi labai daug dalykų, kurie lietuvei buvo nepriimtini.

„Turėjau darnios šeimos pavyzdį ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Mano įsivaizdavimu, sutuoktiniai yra du partneriai, darantys viską kartu – vienodai gali siekti karjeros, rūpintis buitimi ir šeimos židinio kurstymu. Man buvo nesuvokiama, kodėl Italijoje vyrui leidžiama viskas, o moteriai praktiškai niekas. Jeigu būčiau buvusi uždaryta namuose ir pasirinkusi tapti tik namų šeimininke, būčiau nelaiminga“, – kalbėjo G. Rameikienė.

Bernatonių kultūros padalinyje Giedrė Rameikienę įgyvendina naują svajonę – įtraukti vietos žmones į dar aktyvesnį kultūrinį gyvenimą.

Atpažinimo ženklas – juokas

Suskaičiavusi visus pliusus ir minusus, Giedrė po aštuonerių Italijoje praleistų metų nusprendė grįžti į gimtąjį Panevėžį.

„Negaliu sakyti, kad tai prarastas laikas. Gal kaip romane – tai buvo mano gyvenimo vienas skyrius, kuris pasibaigė“, – į visas gyvenimo pamokas G. Rameikienė stengiasi žvelgti kaip į galimybę augti.

Lietuvoje jai vėl viską teko pradėti nuo nulio.

Supratusi, kad be patirties daugelis durų ir čia bus uždarytos, įstojo mokytis – Lietuvos sporto universitete baigė vadybos studijas.

Ji labai dėkinga ir savo buvusiai darbdavei, ją priėmusiai į darbą net nepažiūrėjus į gyvenimo aprašymą.
„Romantic“ viešbutyje G. Rameikienė išbandė daugybę pareigų.

Ji šypsosi, kad Italija savotiškai grįžo į Lietuvą – ne kartą pačiai teko dirbti ir italų kalbos vertėja. Be to, jau gyvendama Lietuvoje, daug prisidėjo prie lietuviškos mokyklėlės įkūrimo Romoje.

„Gyvendama Italijoje labai ilgėjausi liaudies šokio. Jeigu vykdavo lietuvių susitikimai, bent minimalią šokių programą paruošdavau. Įsidarbinusi viešbutyje taip pat turėjau galimybę prisiliesti prie mūsų senosios kultūros. Viešbučio savininkė, įžvelgusi manyje tą didžiulį potraukį, leido realizuoti daug dalykų – nuo šeimos židinio apeigų per vestuves iki tautinių šokių pasirodymų turistams“, – šypsosi G. Rameikienė.

Tačiau jai ir to neužteko. Praėjus metams po grįžimo į Lietuvą, įsiliejo į šokių kolektyvo „Miestelėnai“ gretas.
Net ir aplinkiniai yra pastebėję, jog sukantis šokio sūkuryje jos akys net spinduliuoja.

Simboliška, kad didžioji Giedrės aistra – šokis ją suvedė ir su gyvenimo meile – netrukus oficialiu vyru tapusiu Giedriumi.

„Pirmas ženklas, ar esate skirti vienas kitam – juokas. Jeigu antroji pusė nesugeba jūsų prajuokinti ar bent priversti nusišypsoti, gal tikrai jums ne pakeliui. Labai banalu, bet tai tiesa“, – kaip pajausti, kad tai santykiai, kurie gali užaugti į stiprią partnerystę, dalijasi G. Rameikienė.

Simboliška, kad didžioji Giedrės aistra – šokis ją suvedė ir su gyvenimo meile – oficialiu vyru tapusiu Giedriumi. G. Rameikienės asmeninio archyvo nuotrauka

Klausyti intuicijos

Iššūkių nevengusi G. Rameikienė galiausiai apsisprendė ir vėl radikaliai keisti savo gyvenimą – atsisveikinusi su darbu viešbutyje, prieš beveik dvejus metus pradėjo dirbti Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio vadove.
Tiesa, pradžia nebuvo lengva – tai buvo pats karantino įkarštis ir visi dirbo tik nuotoliniu būdu.

„Atėjau sunkiu metu, bet mačiau šviesą tunelio gale. Net jei būna blogai, visuomet nusiteikiu, kad po nakties išlenda saulė“, – šypsosi moteris.

Pasak Giedrės, ateiti į visiškai naują sritį – vadovauti kultūros centro kolektyvui, buvo savotiškas iššūkis. Bet, anot jos, niekada nėra per vėlu pradėti iš naujo.

„Jeigu jaučiate, kad dabartiniame gyvenimo etape kažkas netenkina ar tiesiog nesijaučiate laimingas, nebijokite keisti. Mes labai daug jaučiame, bet dažnai tiesiog užblokuojame savo intuiciją. Reikia labiau klausyti savo vidaus. Ir, žinoma, siekti tų svajonių. Be veiksmo rezultatų nebus“, – svarsto G. Rameikienė.

Bernatonių kultūros padalinyje ji įkūrusi linijinių šokių moterų kolektyvą ir turi svajonę su juo dalyvauti 2024 m. Šimtmečio dainų šventėje.

Tiesa, yra viena smulkmena – reikėtų, kad šokančiųjų gretos būtų gausesnės.

Choreografė pastebi, kad karantinas paliko ryškų pėdsaką – žmonės per ilgai užsisėdėjo namuose. Tačiau nepraranda vilties, kad šokio žingsneliu suksis vis daugiau Bernatonių moterų.

Kai nešoka, G. Rameikienė vaikus moko italų kalbos.

„Mano galvoje verda daugybė idėjų, bet tikriausiai viskam savas laikas. Gyvenimas yra labai įdomus, ir nereikia jo bijoti“, – šypsosi charizmatiškoji vadovė.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų