Panevėžys karo pabėgėlėms – svetingas, saulėtas, jaukus teatrų miestas. P. ŽIDONIO nuotr.

Prieglobstis nuo karo – Banionio mieste

Prieglobstis nuo karo – Banionio mieste

Iš puolamo Kijevo į Panevėžį pabėgusi pedagogė Tatjana Potakova drauge su garbaus amžiaus savo mama, kitados garsia sportininke Aida Potakova, teigia, kad karas ne tik iš esmės pakeitė visų jame atsidūrusių žmonių gyvenimus, bet net ir jų tariamiems žodžiams suteikė visai kitą reikšmę.

„Anksčiau labos nakties palinkėjimas man, kaip turbūt ir daugeliui ukrainiečių, buvo įprastas, savaime suprantamas mandagus pasakymas. Dabar labanakt sakydama Ukrainoje likusiam savo vyrui, giminaičiams, bičiuliams, kaimynams, į tą žodį sudedu tiek daug vilties, tiek tikėjimo. Mano didžiausias troškimas – kad naktis tikrai būtų laba, kad jie kitą rytą sutiktų gyvi, nesužaloti, ne po susprogdintų namų griuvėsiais“, – su ašaromis kalba Tatjana.

Dabar jai netgi keistoka prisiminti, kai paklausta, kaip gyvenanti, negalvodama, tarsi savaime suprantamą dalyką tarstelėdavo: „Gerai“.

„Tai būdavo prieš karą. Karas tęsiasi, man atrodo, kad jau amžinybę. Nebeįsivaizduoju, kad paklausta, kaip gyvenu, galėsiu atsakyti buvusį įprastą „gerai“. Dabar visiems šaukiu, kad kenčiu aš, kenčia žudoma užpulta mano šalis. Vyksta karas – ir tai yra pragaras“, – kalbėdama su „Sekunde“ skausmą liejo T. Potakova.

Sugrįžo į prisiminimų miestą

Tatjana – Panevėžyje gyvenančios ir šio miesto Lėlių vežimo teatre vaidinimus kuriančios Marijos Potakovos mama, Aida – Marijos senelė. Abi vyresniosios kartos moterys pabrėžia, jog išties džiaugėsi, kai šio teatro vadovas Antanas Markuckis Mariją pakvietė vaidinti į Panevėžį.

„Mama per savo sportinę greitojo čiuožimo karjerą nekart lankėsi Panevėžyje, šiame mieste vyko jos sportinio pasirengimo stovyklos. Sykį į tokią stovyklą ji atvyko su mano tėčiu, jiedu buvo neseniai susituokę. Gal dar ir dėl to, kad Panevėžyje gyveno būdama įsimylėjusi, pati labai mylima ir tikrai laiminga, mama šį miestą prisimindavo kaip vieną gražiausių pasaulyje“, – pasakoja Tatjana.

Pati A. Potakova pridūrė, kad Panevėžys jai buvo ir tebėra Donato Banionio, taigi teatro, miestas. Jai gražu, kad Panevėžyje veikia net keturi teatrai ir pati jau spėjo apsilankyti Lėlių vežimo teatre, kuriame vaidina jos anūkė.

„Ir man Panevėžys – Banionio miestas. Kai mūsų vienturtė dukra Marija pasisakė važiuosianti į jį dirbti, iškart tam pritariau“, – sako Tatjana.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Marija tapo mamos ir močiutės gelbėtoja.

Netikėjo, kad kils karas

„Kad gali kilti karas ir kad Rusijai nepakaks užgrobtų Krymo ir Donbaso, Ukrainoje buvo kalbama nuo pat 2014-ųjų. Tačiau dabar, kai Rusija prie Ukrainos sienos pradėjo telkti šimtatūkstantinę savo armiją, kažkodėl negalėjau patikėti, kad įvyks karas. Man jis atrodė pernelyg didelė nesąmonė“, – pasakoja T. Potakova.

Ji karui nesiruošė.

„Dėl viso pikto buvau nupirkusi po papildomą kilogramų ryžių ir grikių kruopų“, – priduria.

Ir štai vasario 24-ąją, penktą valandą ryto, Kijeve, dargi nelabai toli nuo jų namų, pasigirdo sprogimai, o radijas pranešė, kad Rusija puola Ukrainą. Tatjana teigia, kad tokia nelaukta nelemtoji naujiena ir ją, ir namuose buvusį sutuoktinį bei jos mamą Aidą tarsi surakino.

„Dabar svarstau, kad tuomet nepajėgėme ne tik veikti, bet ir galvoti. Vien sekėme informaciją apie karą“, – dvi pirmas karo dienas mena T. Potakova.

Joms prabėgus, Tatjanos vyras, ryšių sistemoje dirbantis informacinių technologijų specialistas, ėmėsi dirbti iš namų. Šį darbą jis dirba ir dabar, pasilikęs šeimos bute Kijeve. Tatjana suskubo ieškoti, ką gero nuveikus užpultos Ukrainos labui, mat visos šalies mokykloms užsidarius, ji liko be darbo. T. Potakova – privačios mokyklos Kijeve įkūrėja ir vadovė.

Tatjana Potakova (kairėje) su mama Aida nuo karo baisumų pabėgo į Panevėžį, kur vienos dukra, o kitos vaikaitė Marija jau kurį laiką vaidina Lėlių vežimo teatre ir netgi jau gerokai pramokusi lietuvių kalbą. P. ŽIDONIO nuotr.

Tatjana Potakova (kairėje) su mama Aida nuo karo baisumų pabėgo į Panevėžį, kur vienos dukra, o kitos vaikaitė Marija jau kurį laiką vaidina Lėlių vežimo teatre ir netgi jau gerokai pramokusi lietuvių kalbą. P. ŽIDONIO nuotr.

Pasėdėti restorane nespėjo

Likusi be pedagoginės veiklos, Tatjana įsitraukė į savanorystę. Iš pradžių skirstė maisto produktus kovotojams, tačiau jai, trapiai moteriai, toks fizinis darbas buvo ne pagal jėgas. Tuomet restorane, kuris gamino maistą kovotojams, ėmėsi dirbti pagalbine darbininke.

„Skutau morkas ir bulves, ploviau indus“, – pasakoja T. Potakova.

Šis restoranas – neseniai įsikūręs. Taikos metu Tatjana su vyru ne kartą pasvajodavo nueiti į jį pavalgyti ir pasibūti. Ramiai pasėdėti restorane taip ir nesuspėjo. Į jį ateiti Tatjanai teko jau visai kitomis aplinkybėmis.

Man buvo per sunku jai aiškinti, ką išgyvenu aš ir ką išgyvena užpulta Ukraina. Iš to skambučio labai gerai suvokiau, kaip gyvenant diktatūroje, gali būti išplautos žmonių smegenys.

T. Potakova

Daugiabučiai ištuštėjo

„Centrinėje Kijevo dalyje stovinčio mūsų daugiabučio kiemas, kaip, beje, tikriausiai ir visų daugiabučių kiemai, būdavo pilnas automobilių, sunku būdavo rasti vietą pasistatyti mašiną. O prasidėjus karui automobilių nebeliko, žmonės išvažinėjo. Tuomet ir aš nutariau traukis iš Kijevo“, – sako T. Potakova.

Sutuoktinis trauktis atsisakė, vien palydėjo išvykstančias žmoną, uošvę ir kartu su jomis trauktis nutarusią nebejauną kaimynę. Tatjana neslepia iš pradžių net nežinojusi, kur bėgti, tad sėdo į traukinį, vežusį į jai menkai žinomą Kovelio miestą. O jau iš ten autobusu pasiekė Lenkiją, tada – ir dukros miestą Panevėžį. Į šį miestą iš Lenkijos jas abi parvežė dukros Marijos bičiulis.

T. Potakova pasakoja, kad kelionė buvusi ilgoka, tačiau gana saugi, netgi neteko laukti spūstyse. Ir ji, ir 85-erių mama Aida kelionę ištvėrė ne taip ir sunkiai.

„Mums bekeliaujant, Marija išrūpino butuką Marijonų gatvėje, atvykome į jį ir iškart čia radome, kas būtiniausia. Ir dabar dar sulaukiame žmonių su dovanomis, mūsų nuolat klausiama, ko trūksta, ko mums dar reikėtų“, – sujaudinta Tatjana.

Ji tikina, kad nereikia nieko, pati nori įsitraukti į darbus, būti naudinga ir Lietuvai, ir nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.

Mato iškreiptą pasaulį

„Labai noriu tikėti, kad į Panevėžį atvykome neilgam, kad karas greitai baigsis. Tačiau kai ištariu tai garsiai, dažnokai sulaukiu priešingų žodžių. Žmonės netiki greita karo baigtimi“, – atsidūsta T. Potakova.

Tatjana prisiminė, kai vos prasidėjus karui paskambino jos nebloga pažįstama iš Rusijos pasveikinti su karo pradžia ir tuo, kad pagaliau Ukraina ir vėl taps Rusijos dalimi, kad gyvenimas pagerės.

„Man buvo per sunku jai aiškinti, ką išgyvenu aš ir ką išgyvena užpulta Ukraina. Iš to skambučio labai gerai suvokiau, kaip gyvenant diktatūroje gali būti išplautos žmonių smegenys, kokie apkvailinti Rusijos gyventojai ir kokį iškreiptą pasaulį jie mato“, – apgailestavo Tatjana.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų