Asmeninio albumo nuotr.

Prancūzus moko meilės linui

Prancūzus moko meilės linui

Vaizdingame Pietų Prancūzijos regione, Žydrajame Krante įsikūrusi panevėžietė Laima Stasiūnaitė ne tik prisijaukino tenykštį elegantišką gyvenimo būdą, bet ir pati rado, ko išmokyti prancūzus: mylėti lietuvių kone šventu laikomą liną.

Laima Stasiūnaitė sako esanti gamtos mylėtoja, o Žydrajame Krante jos tikrai netrūksta. Vis dėlto kuriam laikui buvo iškeitusi Viduržemio jūros pakrantės ramybę į Paryžiaus šurmulį. Vos prieš kelias savaites grįžusi iš mados parodos „Première Vision“, moteris prisipažįsta ir šiomis dienomis vis dar gyvenanti naujomis idėjomis savo būsimai lino audinio gaminių kolekcijai.

Idėją mestelėjo… vienuolis

Laima vaikystę leido Skaistgirių kaime, Panevėžio rajone. Ten pradėjusi lankyti mokyklą, vėliau perėjo į Vytauto Žemkalnio gimnaziją mieste. Po pamokų dar rasdavo laiko muzikos mokyklai, mielai užsukdavo ir į seserų lankomas dailės pamokas. Svarsto ten turbūt ir atradusi džiaugsmą kurti bei susidėjusi kūrybiškumo pamatus.

Vos baigusi gimnaziją L. Stasiūnaitė prisijungė prie vaikų vasaros stovyklos vadovų būrio. Tuomet dar nebuvo tikra, ką toliau norėtų veikti gyvenime. Būtent stovykla jai pamėtėjo išskirtinę galimybę, vėliau nuvedusią į Prancūzijos Rivjeros perlu vadinamą regioną.

Perspektyvios kūrėjos prekinio ženklo veidais sutiko tapti ir žinomi žmonės – buvusi televizijos laidų vedėja, modelis, Maltoje dabar įsikūrusi Violeta Repčenkaitė.

Vienos stovyklautojų išvykos metu Laima susipažino su vienuoliu, kuris pasiūlė jai vykti į Prancūziją padirbėti aukle. Smalsumu ir noru pažinti gyvenimą visada degusi L. Stasiūnaitė ilgai nedvejojo ir nusprendė pabandyti. Tada ji, būdama vos aštuoniolikos, į svečią šalį išvyko nė dorai nemokėdama kalbos.

Nors pradžia nebuvo lengva, darbas su vaikais pasirodė ganėtinai įdomus. L. Stasiūnaitė net dvejus metus išdirbo aukle dviejose prancūzų šeimose Versalyje ir kitur Paryžiaus apylinkėse.

„Tai buvo mano pirmoji kelionė į Prancūziją, bet ne paskutinė“, – šypteli Laima, jau vienuolika metų gyvenanti šalyje, kurioje istorinis paveldas harmoningai dera su moderniuoju pasauliu.

 

Prancūziška idilė namų ilgesio negydo

Po poros metų Laima grįžo į gimtinę ir ėmė krimsi prancūzų kalbos mokslus Vytauto Didžiojo universitete.

„Prancūzų kalbos mokiausi dar mokykloje – studijos universitete buvo tęsinys, – pasakoja ji, tąkart pasirinkusi prancūzų filologijos specialybę. – Tačiau visą prancūzų kalbos grožį pažinau tik gyvendama Prancūzijoje.“

Po studijų L. Stasiūnaitė prancūziškosios kultūros ir elegancijos traukai neatsispyrė – apsigręžė ir patraukė į romantikų miestu tituluojama Paryžių. Ten kurį laiką ir gyveno.

Pasak lietuvės, ilgą laiką gyvendama skirtinguose Prancūzijos regionuose ir turėdama daug draugų bei pažįstamų, prancūzus ji gali apibūdinti kaip atsipalaidavusius, nacionalistus, bet šiltus, natūralumą ir subtilumą mėgstančius žmones. Negalima nepastebėti, kad jie turi savitas tradicijas, kurias retai laužo, ir neskubėdami mėgaujasi gyvenimo teikiamais malonumais.

Sunkiausia gyvenant svečioje šalyje, anot Laimos, ištverti kankinantį namų ilgesį. Kilusiai iš didelės šeimos, kurioje visi yra kaip vienas kumštis ir visuomet vienas kitą palaiko, būti atskirtai nuo artimųjų jai, neslepia, labai sunku. Tačiau panevėžietė stengiasi kuo dažniau grįžti į Lietuvą ir visus šeimos narius aplankyti. Arba jos artimieji atvažiuoja pasisvečiuoti pas ją į Kanus.

Pamatas jau yra

Šiuo metu Prancūzijoje L. Stasiūnaitė nuotoliniu būdu studijuoja stilistės-konstruktorės specialybę „MJM Graphic Design“ universitete. Tad vienas didžiausių šių metų tikslų – kuo geriau baigti mokslus.

„Tikiuosi jau pavasarį džiaugtis dar vienu diplomu, – šypsosi. – Žinau, kad įgytos žinios man ypač pravers mano kūryboje bei versle.“

Lietuviai juos nuo senų senovės juos lydinčiam linui suteikė išskirtinę reikšmę. Senoliai vertino ypatingas materialias ir gydomąsias šio augalo savybes, o jo auginimo bei apdorojimo ciklus apipynė įvairiais mitais, žaidimais, pasakomis bei dainomis, kurios yra išlikę iki šių dienų.

Pasak L. Stasiūnaitės, ne ką mažiau liną mėgsta bei vertina ir prancūzai. O pati Prancūzija taip pat yra labai didelė lino audinių gamintoja, tad jie čia – tikrai ne naujiena. Jais mielai dabinasi ir pasiturintys žmonės prabangių pasibuvimų Kanuose metu.

„Viduržemio jūros regione tikrai pastebiu ne vieną žmogų, pasipuošusį lininiais drabužiais. Karštomis vasaros dienomis tai yra puikus pasirinkimas“, – sako Laima.

Per audinį puoselėja lietuviškumą

Lino audinį L. Stasiūnaitei labiau teko pažinti dar Lietuvoje. Tuo metu ji įsidarbino lino gaminių gamykloje Panevėžyje. Nors išdirbo ten ne visus metus, per tą laiką labai daug naujo išmoko apie liną, audinius. Jau žinojo, kaip jis gaminamas ir kaip tinkamai jį panaudoti.

Anot L. Stasiūnaitės, tai buvo patirtis, suteikusi didžiulį žinių bagažą, tad grįžus atgal į Prancūziją visai nesinorėjo visko paleisti vėjais.

Sukauptą patirtį moteris nukreipė į kūrybą ir įkūrė naują drabužių prekės ženklą „Laima Creations“. Laimos asortimente galima rasti ir lininių marškinių, ir kombinezonų, suknelių ir net gintarinių papuošalų. L. Stasiūnaitė pabrėžia, jog nors yra toli nuo gimtosios šalies, jai norisi puoselėti lietuviškumą ir žmonėms padėti atskleisti jo grožį.

Perspektyvios kūrėjos prekinio ženklo veidais sutiko tapti ir žinomi žmonės – buvusi televizijos laidų vedėja, modelis, Maltoje dabar įsikūrusi Violeta Repčenkaitė ar Patrikas Bordonas – slovėnų futbolininkas, meistriškai žaidęs Panevėžio futbolo komandoje.
„Pati labai vertinu šį audinį ir mano garderobe yra ne vienas lininis drabužis“, – tikina pašnekovė.

Mieliau vadinasi kūrėja

Savo prekinį ženklą L. Stasiūnaitė ryžosi įkurti dar 2019 metais. Pasak jos, nors viskas vyko gana lėtai, bet tvirtai žinojo, ko nori ir siekia. Kurį laiką moteris idėjų dairėsi aplink, svarstė, nuo ko geriausia būtų pradėti. Perkračiusi galvą prisiminė visas seserų lankytas dailės pamokas, V. Žemkalnio gimnazijoje įgytas menines patirtis ir pagaliau subrandino savo idėją. Šiuo metu ji savo kūrinių viziją perteikia įmonei, kuri padaro brėžinius, o drabužius siuva nedidelė siuvyklėlė Panevėžyje.

L. Stasiūnaitė sako visada labiau mėgstanti prisistatyti kaip kūrėja, o ne verslininkė. Tačiau ir šis amplua jai yra priimtinas.

„Kuriant savo prekinį ženklą kiekviena verslo dalis buvo nelengva, bet dabartinis rezultatas mane labai džiugina“, – sako Laima.

Prancūzija L. Stasiūnaitei pasirodė labai palanki terpė kurti ir dalytis savo kūryba su kitais. Tačiau, anot kūrėjos, jos klientas nebūtinai yra prancūzas. Žmonių, mėgstančių lininius drabužius, yra visame pasaulyje, tad savo kurtus gaminius bei drabužius ji siunčia į įvairias šalis.

Laima sako neturinti tikslo įtikti tik vienos šalies piliečiams. Internetas, jos manymu, tuo ir palankus, kad galima pasiekti labai daug įvairiapusiškų žmonių.

„Mano klientai – tai žmonės, mėgstantys paprastumą, natūralumą, elegantiškumą ir unikalumą“, –pastebi Laima.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų