Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Pralošti gyvenimą

(Tęsinys. Pradžia birželio 4 d. „Sekundėje“)

Į kazino eidavau kaip į darbą. Iš pradžių man dar pavykdavo valdyti šią priklausomybę. Išlošdavau keliasdešimt litų ir sustodavau. Iš kazino be langų ir sieninių laikrodžių, vietos, kuri iškreipdavo laiko pojūtį, išeidavau laimingas, kad laimėjau. Daugelis lošėjų turbūt pritars, kad pradžioje visada sekasi, tačiau vėliau žaidimas taip įtraukia, jog praloštos sumos nejučia didėja ir atsiranda noras atsilošti.

Yra toks geras posakis: „Tėvas barė ne už tai, kad lošei, o už tai, kad bandei atsilošti“. Su tais bandymais atsilošti praradau nuovoką pinigų kiekiui. Atrodė, kad kuo daugiau sukišiu į tuos velnio aparatus, tuo daugiau gausiu.

Pasiėmiau paskolą iš banko, iš mažųjų kreditų ir per kelis mėnesius viską subėriau į gražiai spindinčius aparatus. Dažniausiai važiuodavau į kazino naktimis, kad įeidamas nesutikčiau pažįstamų. Be to, taip buvo lengviau slėptis nuo mamos, kuri jau įtarinėjo apie mano priklausomybę. Slėpiau, kaip ir daugelis priklausomų žmonių slepia savo priklausomybes. Maniau, kad esu gudriausias ir tuoj viską atsilošiu.

Nepasakosiu, kiek per tuos kelerius metus pralošiau. Šiuo atveju sumos nesvarbu. Svarbu, kad ėmiau apgaudinėti artimus žmones, gimines, draugus. Kartais sugalvodavau fantastiškiausių istorijų, kad paskolintų pinigų ir galėčiau toliau lošti. Tai visiškai užvaldė mane, tapau robotu, man buvo svarbiausia patenkinti savo priklausomybę.

Visa tai negalėjo tęstis amžinai. Atėjo laikas, kai bijojau dieną išeiti į miestą, kad nesutikčiau savo kreditorių. Bijojau atsiliepti į telefono skambutį, nes tai galėjo būti antstoliai. Bijojau prieiti prie durų, jeigu kas nors paskambindavo. Gulėjau užtraukęs visas užuolaidas pritvinkusiame nuo baimės bute ir vis vien norėjau lošti.
Vieną naktį, kai eilinį kartą pralošiau pasiskolintus pinigus, ėjau namo per visą miestą ir pradėjau galvoti, kad jei dabar gatve važiuos koks sunkvežimis, tai žengsiu nuo šaligatvio ir nutrauksiu košmaru virtusį gyvenimą. Kitą dieną iš baimės dėl tokių savo minčių atsiguliau į psichiatrijos ligoninę. Ten buvo saugu ir net patiko. Įsivaizduojat, kiek reikia būti psichiškai sužalotu žmogumi, kad patiktų psichiatrinėje?! Taip veikia priklausomybės. O mama, aptikusi banko paskolos dokumentus, visaip bandė atiduoti mano skolas, tikėdamasi, kad viskas baigta. Ir aš prisiekinėjau, kad baigta, kai ji ateidavo verkdama į ligoninę manęs aplankyti. Net pats savimi tikėjau, nors dabar man atrodo, kad net save tuo metu galėjau apgauti.

Tačiau dažniausiai toks artimųjų rūpinimasis ir skolų už lošėją grąžinimas tik didina priklausomybę.

Pasąmonėje lošėjas pradeda galvoti, kad jei šį kartą ištraukė, tai ir vėliau nepaliks. Mamos rūpestingumas mane apsaugojo nuo savižudybės, bet neapsaugojo nuo tolesnio lošimo. Tokia yra realybė, kai artimiesiems labai sunku pasirinkti.

Nežinau, kas mane išgelbėjo nuo šio velniško žaidimo rato. Turbūt susidėjo keli dalykai. Mamos maldos, nes tik aukštesnioji jėga ir angelai gali pakreipti likimą. Aušrytės meilė man, nes meilė yra stipriausias ginklas pasaulyje. Sąžinė, kurios likučiai vis dar tūnojo manyje, ir noras keistis. Aš nebenorėjau matyti savo artimųjų ašarų. Nebenorėjau gyventi baimėje. Patikėjau, kad išeitis yra.

Per tuos aštuonerius metus, kai nelošiu, stengiausi grąžinti skolas ir įgyti pasitikėjimą. Buvo baisu susitikti draugus, pažįstamus, kuriems buvau skolingas, tačiau tvirtai apsisprendžiau grąžinti visas skolas, kad galėčiau gyventi ramiai, nesižvalgydamas į praeitį. Ir man pavyko. Esu dėkingas visiems, kurie priėmė mano atsiprašymą ir patikėjo manimi. Patikėti paklydusiu priklausomu žmogumi yra sunku, bet jeigu jis atsiprašo nuoširdžiai, atlygindamas skolas, tai yra jo naujas bilietas į gyvenimą.

Aš tą bilietą turiu ir tikiuosi jo nepaleisti.