Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Pralošti gyvenimą

Į kazino eidavau kaip į darbą. Iš pradžių man dar pavykdavo valdyti šią priklausomybę. Išlošdavau keliasdešimt litų ir sustodavau. Iš kazino be langų ir sieninių laikrodžių, vietos, kuri iškreipdavo laiko pojūtį, išeidavau laimingas, kad laimėjau.

Daugelis lošėjų turbūt pritars, kad pradžioje visada sekasi, tačiau vėliau žaidimas taip įtraukia, jog praloštos sumos nejučia didėja ir atsiranda noras atsilošti. Yra toks geras posakis: „Tėvas barė ne už tai, kad lošei, o už tai, kad bandei atsilošti“. Su tais bandymais atsilošti praradau nuovoką pinigų kiekiui. Atrodė, kad kuo daugiau sukišiu į tuos velnio aparatus, tuo daugiau gausiu.

Pasiėmiau paskolą iš banko, iš mažųjų kreditų ir per kelis mėnesius viską subėriau į gražiai spindinčius aparatus. Dažniausiai važiuodavau į kazino naktimis, kad įeidamas nesutikčiau pažįstamų. Be to, taip buvo lengviau slėptis nuo mamos, kuri jau įtarinėjo apie mano priklausomybę. Slėpiau, kaip ir daugelis priklausomų žmonių slepia savo priklausomybes. Maniau, kad esu gudriausias ir tuoj viską atsilošiu.

Nepasakosiu, kiek per tuos kelerius metus pralošiau. Šiuo atveju sumos nesvarbu. Svarbu, kad ėmiau apgaudinėti artimus žmones, gimines, draugus. Kartais sugalvodavau fantastiškiausių istorijų, kad paskolintų pinigų ir galėčiau toliau lošti. Tai visiškai užvaldė mane, tapau robotu, man buvo svarbiausia patenkinti savo priklausomybę.

Visa tai negalėjo tęstis amžinai.

Visą straipsnį skaitykite birželio 25 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.