Pralošti gyvenimą

Pralošti gyvenimą

(Tęsinys. Pradžia birželio 4 d. „Sekundėje“)

Priklausomybės – tai ligos-šešėliai. Jos seka žmogų visą gyvenimą. Jos nėra išgydomos, bet gali būti sustabdomos. Taip ir aš vaikystėje bijodamas mamos sustabdžiau savo priklausomybę lošti iš pinigų. Tačiau velniukas gudrus ir jis moka išlįsti kitokiais pavidalais.

Prisimenu, Panevėžio centriniame, dabar J. Masiulio, knygyne stovėjo būgnas su loterijos bilietais. Bilietas kainavo 25 kapeikas, išloštus pinigus buvo galima išleisti tik čia prekiaujamoms knygoms. Tai man buvo labai patrauklu, nes namie su mama labai daug skaitėm. Mane jau puikiai pažinojo knygyno darbuotojos, nes užeidavau dažnai ir pietums skirtus moksleivio pinigus išleisdavau knygų loterijoje. Išlošdavau net po keletą rublių, o po to su mama pirkdavom knygas ir buvom abu be galo laimingi, neįtardami, kad tai yra lošimo pakaitalas. Tiesa, loterija man greitai nusibodo, nes geros knygos buvo deficitas, pirkti bet ką nesinorėjo, o svarbiausia – nebuvo galima pajausti tos „laimės“ kvaitulio, kai išloši pinigus, kuriuos gali išleisti bet kur.

Taip mano lošimo manija nuslopo ir laukė „geresnių“ laikų. Jie netruko ateiti. Mama tada darbe gavo užduotį platinti momentinės loterijos bilietus. Pardavinėdavom juos buvusioje Lenino aikštėje iš savo „žiguliuko“. Matydamas, kad išlošimo procentas tikrai menkas ir tai yra labiau apgavystė nei loterija, susilaikydavau nuo lošimo. Tačiau tai buvo tas pats, kaip alkoholiką įdarbinti alaus bare. Tik laiko klausimas, kada jis pradės gerti kartu su klientais. Taip ir aš visą tą laiką gyvenau lošimu, žvelgdamas į žmones, kurie buvo nuolatiniai tokių loterijų klientai ir pirkdavo net po keliasdešimt bilietų, tikėdamiesi lengvų pinigų. Išgyvenau kartu su jais tą azartą ir apgaudinėdavau save, kad esu kitoje barikadų pusėje: platinu, bet nelošiu.

Tai gali tęstis metų metus ir ima atrodyti, kad pakeitus gyvenamąją vietą, draugus, pomėgius, viskas susitvarko.

Išvažiavus mokytis į Klaipėdą, gyvenimas pasikeitė. Atsirado draugų, kurie buvo nesusiję su šia priklausomybe, ir bendrabutyje dažniausiai žaisdavom kortomis „durnių“ ar „tūkstantį“ tik dėl malonumo. Be to, buvo įdomūs ir puikūs studentiški metai, pilni kūrybos ir kitokio gyvenimo azarto. Tiesa, pradėjo aštrėti mano priklausomybė nuo alkoholio, tačiau aš jos nesureikšminau. Buvo toks laikas, kai visi aplink gėrė, todėl nesijaučiau išskirtinis. Aš juk tada nežinojau, kad labai dažnai priklausomybės žmogui pasireiškia ne po vieną. Alkoholikas gali kažkuriam laikui tapti darboholiku. Lošėjas – gaudyti azartą kitose gyvenimo formose, ekstremaliame sporte arba kūrybiniame procese. Tai gali tęstis metų metus ir ima atrodyti, kad pakeitus gyvenamąją vietą, draugus, pomėgius, viskas susitvarko.

Taip ir aš – atradęs save kūrybiniam darbe televizijoje, renginiuose, diskotekų vedime, regis, pabėgau nuo savo šešėlių. Pabėgau netoli, nes, kaip žinoma, šešėlis ir žmogus neatskiriami saulės nušviestame gyvenime.

Ėjo pirmieji nepriklausomybės metai ir mes išlaisvėję puolėme į naujus gyvenimo malonumus. Neatsimenu, kada „vienarankiai“ lošimo automatai atkeliavo į Klaipėdą, bet puikiai pamenu, kad pirmą kartą pamačiau juos kavinėje šalia senosios Klaipėdos perkėlos. Iki tol juos mačiau tik kino filmuose apie Las Vegasą. Buvo baugu prie jo prisėsti, nes kažkas iš vidaus tarsi rėkė, kad tai bus didžiausia mano klaida, kuriai negalėsiu atsispirti. Tačiau byrančių iš automato monetų skambesys mane tarsi užbūrė. Tą dieną susilaikiau, nes buvau su kolegomis. Sėdėjome kavinėje, gėrėm alų ir šnekučiavomės apie darbus, o aš akies krašteliu vis sekiau ten sėdinčius žaidėjus ir kartu su jais jausdavau iškreiptą palaimą, kai monetos pradėdavo byrėti į apačioje esantį griovelį. Dar tą patį vakarą grįžau ten vienas ir pusę nakties praleidau prie „vienarankio“, tai išlošdamas, tai pralošdamas, kol subėriau į jį visus turėtus pinigus. Išvažiavau žinodamas, kad grįšiu ir jį nugalėsiu, kas buvo didžiausias minčių absurdas.

(Tęsinys birželio 18 dienos „Sekundės“ numeryje)

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų