Apie šitą priklausomybę kalbėti ir net ją prisiminti nenorėjau 8-erius metus. Tai sunkiausi mano gyvenimo puslapiai. Tragiškesni už alkoholizmą ir netgi narkotikus, nes palietė ypač didelį žmonių ratą ir skausmingai įsirėžė į mamos atmintį. Įsirėžė taip, kad nenoriu, jog ji skaitytų šią išpažintį ir vėl išgyventų viską iš naujo.
Sustok ties šia eilute, mama. Tau nereikia skaityti toliau. Rašau tai ne tau, o toms mamoms, seserims, žmonoms, kurių berniukai ir vyrai yra užburtame lošimų rate. Galbūt mano išpažintis padės joms suprasti ir išgelbėti tuos, kurie gali pralošti savo gyvenimą.
Nuo mažens buvau azartiškas. Galbūt tai lėmė mano noras visur būti lyderiu, o gal noras greitai prasimanyti lengvų pinigų, nes gyvenome neturtingai. Azartiški buvo ir mano kiemo draugai, bet jie išvengė šios priklausomybės. Tad galiu dabar jau daryti išvadą, kad buvau išskirtinis. Viską – alkoholį, narkotikus ir azartinius žaidimus – vartojau kaip išprotėjęs, o viena priklausomybė pritraukė ir kitas.
Sovietiniais laikais nebuvo lošimo automatų, lažybų punktų, kazino ir tokie kaip aš tarsi buvome nuo to apsaugoti. Bet jau pradinėse klasėse koridoriuose per pertraukas girdėdavosi kapeikų barškesys.
– Stop. Herbas arba pinigas, – tyliai šnibždėdavo bendraklasiai, nes mokytojai netoleravo tokio laisvalaikio praleidimo.
Barškendavom po kelias kapeikas ir kartais pralošdavom mokyklos pietų pinigus, bet bandelei užtekdavo.
Vėliau atsirado bitokai. Tai smarkiai suplota skardinė, su kuria reikėdavo numušti pastatytą kapeikų bokštą, o numušus stipriu smūgiu bandyti apverst monetą. Kiek apversdavai, tiek būdavo tavo. Tiesa kapeikos nuo šio žaidimo labai susiraižydavo ir keldavo įtarimą mokyklos bufete. Bet mes rasdavom įvairiausių pasiteisinimų, kodėl jos tokios nubrozdinto, ir niekas smarkiai į tai nesigilindavo.
Vėliau atsirado kortos ir kiekvienas kiemo berniukas mokėjo žaisti trinką arba „očko“. Tai jau buvo netiesioginė paraiška žengti į suaugusiųjų gyvenimą, nes tikri vyrai, kaip mes juos įsivaizdavom, lošdavo kortomis.
Pradžioje būdavo kelių kapeikų statymai, bet ilgainiui jos virto rubliais. Niekada nepamiršiu, kaip kiemo draugui, kuriam fantastiškai sekėsi, pralošiau 40 rublių. Visaip bandžiau atsilošti, bet turbūt buvau blogas lošėjas, nes mane išduodavo veido mimika, o gal tiesiog nebuvau sutvertas sukčiauti. Neišmanydamas, kaip atiduoti tokią milžinišką skolą, siekusią trečdalį mamos atlyginimo, jai prisipažinau. Gavau pylos, verkiau ir įtikinėjau, kad daugiau niekada, bet prašiau kažkaip išspręsti tą reikalą. Pralošta skola buvo didžiulė gėda. Ir mama grąžino ją už mane. Kartu perskaitė didelį moralą mano kiemo draugui, o aš stovėjau ir raudonavau už jos nugaros.
Tai buvo mūsų abiejų klaida. Mano, kad lošiau, o mamos, kad sumokėjo mano skolą. Reikėjo duoti man į sprandą ir liepti vasarą užsidirbti pinigų kokiame kolūkyje. Jokiu būdu nekaltinu mamos. Turbūt kiekviena stengiasi ištraukti savo vaiką iš bėdos. Už tai mamai visada būsiu dėkingas. Juk ji nematė, o aš nežinojau, kad ši pirma lošimo skola yra pirmas skambutis į priklausomybę azartiniams žaidimams. Kad kas būtų žinojęs tais laikais, kaip reikia elgtis su lošėjais, o dar vaikais…