-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
M. Skrupskis – dailininkas-dekoratorius, dar vadinamas gatvės menininku. Išskirtinis šio kūrėjo bruožas – talentą jis išlieja ne popieriuje, o ant pastatų sienų. Savo kūryboje Marius mėgsta naudoti mišrią techniką: aerozolį, tapybą, aerografiją.
„Šiuo metu daugiausia minčių sukasi apie aiškesnės, asmeninės stilistikos išvystymą. Tiesiog mėgstu eksperimentuoti kurdamas“, – sako menininkas.
M. Skrupskio istorija išties įdomi. Jis tiesiog stačia galva nėrė į graffiti meną. Vaikystėje mėgo piešti, išdykauti ir buvo ganėtinai kūrybiškas. Nors paauglystėje veiklų buvo perteklius ir atrodė, kad visko norisi vienu metu, Marius visada grįždavo prie piešimo.
Būtent paauglystėje jo akį ir patraukė aerografija. Smalsus jaunuolis užsidegė jį išbandyti, tačiau tuo laiku galimybės buvo ribotos – nebuvo nei kur piešti, nei tam reikalingos deramos įrangos. Kadangi aerografija yra dažų purškimo menas, M. Skrupskis ėmė į rankas tai, kas tuo metu atrodė artimiausia šiai sričiai – aerozolinius dažus. Norėdamas išmokti valdyti purškimo techniką, Marius keliavo po apleistus pastatus ir toli nuo žmonių akių ramiai mokėsi piešti.
„Kai po kelerių metų pirmą kartą sugalvojau kažką nupiešti viešai, iš draugų sužinojau, jog tai, ką darau, ir yra graffiti“, – šypteli M. Skrupskis.
M. Skrupskio darbai iš toli traukia, akį, o pats dailininkas džiaugiasi, jog vis dar pavyksta nustebinti žmones. 3 D piešinys laisvalaikio erdvėje. „Kosomoso begalybė“, Kupiškis.
Vėliau Marius įsitraukė į Kupiškio jaunimo centro veiklas. Pasak jo, ten buvo visai kitoks požiūris į jauną žmogų, jam suteikta laisvė reikštis, galimybė piešti, projektai vijo vienas kitą.
Vėliau ir pats pradėjo vesti graffiti, piešimo pamokas. Bėgant laikui Marius natūraliai atitolo nuo grafičių, liko prie užsakomojo meno darbų ar savų idėjų realizavimo.
„Turbūt kitaip pradėjau vertinti ir erdves. Prieš piešdamas visuomet pagalvoju, ar tas kūrinys ten tikrai reikalingas, kaip jis paveiks ta erdvę“, – sako menininkas.
M. Skrupskis jau nebeskaičiuoja, kiek dažų ar kitų priemonių sienų tapybai išnaudoja – tūkstančiai flakonų, kalnai tepamųjų dažų atsieina tikrai nepigiai. Tačiau, anot jo, svarbiau ne skaičiai, o pats procesas ir kūrinys.
Anot Mariaus, gatvės menas yra daugialypė terpė, kuriai sunkiai galėtumei užkabinti etiketę ar įsprausti į rėmus. Ši išskirtinė meno sritis M. Skrupskį patraukė dėl dviejų paprastų dalykų – estetikos, kuri suteikia gyvybės pilkoms miestų gatvėms, ir žinutės nešimo, sąmoningumo budinimo, savotiško užsnūdusiųjų supurtymo.
„Visuomet mėgau piešti, o piešinys ant sienos man atrodo prasmingesnis, vertingesnis. Jis paliečia ne vieną žmogų, nekaba sandariai uždarytas retai lankomame kambaryje“, – sako Marius.
„Berniukas ir Tulžys“. Gargždai. Atlikta kartu su „GyvaGrafika“.
Anksčiau graffiti ant pilkų sienų dažniausiai buvo nelegalūs, o šiandien gatvės menininkai profesionaliai išmargina vis daugiau erdvių. Tačiau M. Skrupskis teigia, jog reikėtų atskirti du esminius dalykus – graffiti meną ir miuralizmą, tai yra sienų tapybą. Jiedu, pasak Mariaus, be galo persipynę ir dažnai painiojami tarpusavyje, nors turi aiškius skirtumus.
Graffiti M. Skrupskis vadina vandalizmu. Tai, kas nėra vandalizmas, Mariaus manymu, gali būti nebent graffiti stilistikos – vizualiai atrodo taip pat ar panašiai, bet tai jau nebus graffiti.
„Yra nemažai informacijos apie šią kultūrą, kaip ir kodėl ji atsirado, koks jos tikslas. Gaila, bet retas kuris pasigilina į šį žodį ir vartoja kaip kam patogiau. Todėl atsiranda daug painiavos tiek visuomenėje, tiek medijoje“, – pažymi M. Skrupskis.
Tai, kas dabar vertinama, priimama ir labai sparčiai populiarėja, yra sienų tapyba, neofreska ir panašiai vadinami legalūs, dažnai užsakomieji darbai.
„Graffiti atvėrė duris pogrindžio kūrėjams ateiti į gatvės meną ir į legalius piešimus. Tas pats žmogus gali piešti ir graffiti, ir legalius darbus, ir visai tradiciniais menais užsiimti. Todėl ir aš save vadinu tiesiog dailininku“, – šypteli Marius.
Tikruoju graffiti M. Skrupskiui teko užsiimti labai trumpai ir, pripažįsta, labai nebrandžiai, kaip dažniausiai ir nutinka paauglystėje. Nors jau tada jį labiau traukė kurti kokybiška piešinį be streso, skubėjimo ir aiškiai matant, ką piešia, o ne patamsyje grabinėjant dažų spalvas.
Diskusijose apie gatvės piešinius dažnai sutariama, jog tai – turbūt niekada neišnykstanti miestų kultūros dalis. Tačiau visuomenėje apie šią gatvės meno atmainą vis vien vyrauja masių priešiškumas. Mariaus nuomone, nepasitenkinimas visuomet kyla iš nesupratimo, kas ir kodėl vyksta, bei baimės. Dažna drebančia ranka išpiešta keverzonė mieste, pasak jo, priklauso kokiam nors paaugliui, taip bandančiam įprasminti savo buvimą pasaulyje, suvokti, kas jis pats yra, galbūt išlieti giliai užspaustą emociją.
M. Skupskis ne tik profesionaliai tapo sienas, bet ir organizuoja tokias gatvės menininkų varžybas Panevėžyje.
„Manau, vandalizme atsispindi visos visuomenės ydos. Tai yra purvo, slepiamo po kilimu, produktas, užuot išsprendus tikrąsias problemas. Čia kaip su alergija: valgai, valgai alergizuojantį produktą, pradedi negerai jaustis, bet ignoruoji ir vis tiek valgai, kol į išorę pradeda lįsti spuogai ar tinimai“, – vaizdžiai palygina M. Skrupskis.
Pasak jo, kol visuomenė netaps sąmoningesnė, labiau empatiška, tol ir bus tokių prieštaringai vertinamų jos trūkumų išraiškų.
„Jokiu būdu nesakau, kad tai lengva išspręsti. Tikrai ne, bet labai svarbu imtis ir daryti, o ne stumti šalin, ignoruoti ar bausti“, – pabrėžia pašnekovas.
Anot M. Skrupskio, gatvės menas – lygiai toks pat kaip ir kiti, ir jo visada reikės visuomenei, nors nuomonių buvo ir bus visokių.
O kaip niekada nesibaigiančio kivirčo objektą mato patys jo kūrėjai? Pasak Mariaus, jau dabar į gatvės meną žvelgiama europietišku žvilgsniu ir kivirčų dėl jo mažėja. Dabar daugiau diskusijų verda dėl estetikos suvokimo, kas patinka vienam, o kas – kitam.
„Nemažai miestų mato naudą, kurią neša dideli sienų piešiniai. Menas gali tapti puikiausia vizitine jų kortele“, – įsitikinęs dailininkas.
Pasak M. Skrupskio, kūryba jam suteikia laisvės jausmą, ramybę, o graffiti, kiek dar pamena, visada asocijuodavosi su adrenalinu, energijos sprogimu, netgi perdegimu.
Erdvės iliuzija, gamtos motyvai. Aerozolio technika. Tautvydo Dvaras, Kėdainiai.
Marius sako, jog savo kūryba jam norisi žadinti sąmoningumą, atgręžti žvilgsnius į save pačius, parodyti, jog pasaulyje nėra tik juoda ir balta.
„Yra visas spektras, visa spalvų gama ir ta pati gyvenimo akimirka gali atrodyti visiškai priešingai iš kito žiūrėjimo taško“, – sako menininkas.
M. Skrupskis nei savęs, nei savo kūrybos nėra suvaržęs jokiais rėmais. Labai mėgsta 3D piešinius, kuriais gali nustebinti žmones.
Kiekvienas piešinys, anot jo, su sava istorija. Vienas piešimas įsimena, nes viskas einasi lyg per sviestą, kitas – nes tampa dideliu iššūkiu. Kaune ant Lietuvos sporto universiteto sienos nutūpęs kosmonautas, pieštas per Kauno gatvės meno festivalį „NYKOKA“, buvo pirmasis toks didelis M. Skrupskio piešinys ir jis tarsi atvėrė vartus į didelių sienų tapybą. O štai iliuzijų namų užsakymu Mariaus kurti 3D piešiniai iš autoriaus ne tik pareikalavo kruopštumo, tačiau ir matematinių skaičiavimų išmanymo, ypač ruošiant piešinį dydžių kambariui. Dar vienas unikalus M. Skrupskio piešinys – „Berniukas su tulžiu“ Gargžduose.
„Jį piešėme žiemą, visai netikėtai tokiu laiku. Dirbome lauke, porą dienų buvo labai šalta, tad fizinis iššūkis buvo nemenkas. Bet sušildė labai malonus bendruomenės priėmimas ir puikus galutinis rezultatas“, – šypsosi dailininkas.
Paklaustas, ar geriau jaučiasi, kai piešia pagal konkretų užsakymą, ar kai duoda visišką laisvę fantazijai, Marius svarsto, jog jam tinkami abu išraiškos būdai.
„Užsakymas suteikia aiškumo, konkretumo, tai savotiška piešimo meditacija. Kūryba, kai ji tikrai laisva, vėl kita būsena – plūstanti laisvė, kiekvieno potėpio išjautimas… Sunkiai visa tai sudėsi į žodžius“, – sako M. Skrupskis.
Sportinio džipo dekoravimas mišria technika.
M. Skrupskis ne tik profesionaliai tapo sienas, bet ir organizuoja tokias gatvės menininkų varžybas Panevėžyje. Dailininkui norėtųsi, jog graffiti turnyras „WeArt“ išaugtų į kur kas didesnį renginį, tačiau riboja tapymo erdvių stygius.
„Gaila, kad organizuojant tokius renginius labai sunku rasti sienų tapyti. Dažnai motyvuojama, jog neaiškūs piešėjai tiesiog priterlios. O aukšto lygio profesionalai tiesiog nebenori piešti ant plokščių. Gaunasi tiesiog šioks toks užburtas ratas, – apgailestauja M. Skrupskis. – Savivaldybėms linkėčiau daugiau drąsos. Džiugu, kad turime palaikančių gatvės meną.“
Kartais aktyvus dailininkas veda paskaitas jaunimui. Marius sako, jog nemažą indėlį į jo sėkmingą kūrybą įdėjo Kupiškio jaunimo centras, turbūt todėl norisi sekti tuo pavyzdžiu ir dalytis patirtimi, palaikyti pradedančiuosius. M. Skrupskiui smagu matyti, jog vėliau mokiniai tampa ir kolegomis.
„Dažnai tenka ir pačiam pabūti profesionalesnių meistrų pagalbininku. Tai labai įdomi sritis, priverčianti pabūti tiek mokinio, tiek mokytojo batuose, realiai pamatyti tą pačią situaciją ar problemą iš skirtingų pusių“, – teigia menininkas.
Kosmonauto piešinio interpretacija, perkelta ant troleibuso. Mišri technika. Senų Kauno troleibusų palydėjimo projektas.
Anot jo, sunku būti geru mokytoju, nepabuvus mokinio kailyje, suvokti, kodėl tai, kas atrodo paprasta ir akivaizdu, jaunuoliui kelia tiek problemų ir, rodos, yra neįveikiama.
„Jaunimas puikiai jaučia ir kiaurai mato, jeigu ką nors darai nenuoširdžiai, iš reikalo. Nereikėtų savęs apgaudinėti, kad jie tik vaikai ir nieko nesupranta“, – mano M. Skrupskis.
M. Skrupskis – diplomuotas Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino absolventas. Studijų metai Mariui buvo tarsi apsisprendimo laikotarpis, ar menas bus pagrindinis jo kelias, ar labiau pomėgis. Studijos, anot jo, išties davė pagrindą ir kitokį požiūrį į meną.
„Buvo keli dėstytojai, kurie nuoširdžiai dalijosi žiniomis ir padėjo tobulėti. Esu jiems už tai dėkingas. Dabar didžiąją dalį žinių pritaikau ruošdamas eskizus, vizualizacijas. Viso kito apie sienų tapybą teko mokytis iš savo klaidų ir kitų profesionalų patarimų“, – sako gatvės dailininkas.
