-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietės dailininkės, dizainerės, tapytojos, fotomenininkės Milenos Marcinkevičiūtės spintoje vargu ar rasite įprastą drabužį.
Asmeninio archyvo nuotr.
Jos lentynose karaliauja įvairiausiomis technikomis pačios rankomis kurti išskirtiniai, vienetiniai apdarai, paltai, rankinės ir netgi batai.
Milenai visuomet buvo daug įdomiau kažką perdaryti, neišmesti seno nei nusipirkti naują. Nuo pat paauglystės ji rengėsi kitaip nei bendraamžiai, turėjo kitokį suvokimą apie paprastą daiktą.
Milenos močiutė buvo itin lakios vaizduotės, labai meniškos sielos, tik kūrybingai moteriai trūko priemonių netikėčiausioms idėjoms įgyvendinti, mama – siuvėja.
„Dabar turbūt niekas nė nepagalvoja, kad laisvu metu galima siuvinėti, megzti. O aš jau vaikystėje turėjau pavyzdį, mačiau, kaip tai daroma, turėjau supratimą, kaip reikia daryti, bet rimtuoju siuvimu pradėjau užsiimti gana neseniai“, – pasakoja auksarankė.
Susiaurinti drabužį, sukiloti detales, įsiūti sagas sugebėtų kone kiekvienas, tačiau Milena drabužį ne tik pataiso, bet jam suteikia visai kitą vertę.
„Lekalų iškirpimas nėra siuvimas. Siuvimas – tai milijonas problemų, kurias reikia išspręsti. Nešiotus rūbus labai sudėtinga perdaryti, nes nėra lekalų, brėžinių, tad viską tenka daryti ieškant, kol galiausiai pritaikau prie figūros, kol išeina taip, kaip iš tiesų noriu“, – sako Milena.
Eksperimentuojant su drabužiais jai negalioja jokios taisyklės. Kartais, pripažįsta dizainerė, gali ir savaičių savaites prasėdėti prie tokio drabužio ir nieko iš to neišeina.
„Čia ne taip, kad išsikirpai, susiuvai ir viskas“, – aiškina išskirtinių drabužių kūrėja.
Paklausta, ar jos drabužinėje galima rasti įprastų, parduotuvėje pirktų drabužių, M. Marcinkevičiūtė juokiasi: „Mano spintoje normalių rūbų nerasite.“
Nenuostabu, jog ryški ugniaplaukė, išskirtinai apsirengusi panevėžietė žingsniuodama gatve nelieka nepastebėta.
Kartais jai tenka išgirsti replikų, neva taip ekstravagantiškai rengiasi, kad atkreiptų dėmesį. Milena tvirtina to visai nesiekianti.
„Man arba gražu, arba negražu. Labai liūdna, kai jaunos moterys rengiasi juodai, lyg ruoštųsi į laidotuves. Pagalvokime, kokią energetiką turi toji juoda spalva? Kai apsirengi ryškų rūbą, atrodo, jog net siela kitaip švyti“, – sako menininkė.
Ją tiesiog nokautuoja klausimas – nejaugi ji tokius drabužius dėvi kasdien? Suprask, normalus žmogus tokių niekada nevilkėtų. Dažnai jos klausia ir kaip susitvarkanti su nepažįstamųjų veriančiais žvilgsniais.
„Jeigu tik aš apie tai galvočiau, – juokiasi M. Marcinkevičiūtė. – Nebijau žvilgsnių, man visiškai nesvarbi kitų nuomonė. Rengiuosi taip, kaip man patinka, ir taškas.“
Laimės Milenai teikia ne tik unikalus, autentiškas dėvimas rūbas, bet ir žinojimas, jog savomis rankomis iš nieko sugebėjo pasidaryti kažką išskirtinio.
M. Marcinkevičiūtė sulaukia ir begalybės komplimentų dėl originalaus stiliaus. Ryškiai moteriai dėmesio tikrai nestinga.
M. Macinkevičiūtės mieliausias drabužis – ilgas, kelių idealiai derančių spalvų paltas, pasiūtas iš septynių kitų paltų ir skoningai dekoruotas nėriniais.
Kurdama tokį originalų apdarą Milena skrupulingai dėliojo detalę prie detalės, karpė, siuvo, vėl karpė, aplikavo, vėrė karoliuką prie karoliuko – tai jos savotiška meditacija. Tokio unikalaus drabužio gamyba gali užtrukti ir kelias dienas, ir kelias savaites.
„Žiūriu, kad jau tris paras sėdžiu prie taisomo drabužio. Tiesiog sunku suvokti, kur dingo laikas“, – šypsosi dizainerė.
Milena juokauja, jog toks drabužių prikėlimas antram gyvenimui yra pati baisiausia nepagydoma liga.
M. Marcinkevičiūtės nuotr.
Prisėdusi prie siuvimo mašinos, kartais net pamiršta pavalgyti.
„Man draugės sako: eik į gamtą, pasivaikščiok, pažiūrėk, kaip gražu. Apie ką jūs šnekate?! Man reikia siūti!“ – juokiasi Milena.
Seni drabužiai, dekoro detalės, įvairiausi nėriniai ir audiniai į M. Marcinkevičiūtės rankas atkeliauja iš žmonių, kuriems šie nebereikalingi, kartais ji ką nors nusiperka dėvėtų drabužių parduotuvėje.
Savo kurtų autentiškų drabužių M. Marcinkevičiūtė neparduoda. Sako, jog tai – jos kūdikiai, o laiko, kurį praleidžia šį grožį kurdama, neatpirks jokie pasaulio pinigai.
Milena galėtų nueiti į parduotuvę ir nusipirkti patinkamą drabužį, bet jai visuomet reikėjo eiti sunkiuoju keliu.
Be to, ji labai nusivylė masinių gamintojų siūlomais drabužiais.
„Man nepatinka rūbai, kurie yra rinkoje. Toks jausmas, jog jų gamintojai nėra matę moters. XS/S dydžio drabužių tikrai nesunku rasti, bet ką daryti išraiškingesnių formų moterims?“ – retoriškai klausia drabužių kūrėja.
Parduotuvėje ji sako labai retai pamatanti įdomesnį drabužį, kurį norėtų vilkėti.
Dėl to ir pradėjo pati siūti, tapyti, dekoruoti, siuvinėti.
Dažnai moterys sako, jog neturi kuo apsirengti. Tačiau M. Marcinkevičiūtei ši problema, akivaizdu, neegzistuoja.
„Moterys man sako: oi kaip norėčiau siūti, bet nemoku. O aš manau: mažai nori. Auksinė taisyklė – jeigu ko nors labai norėsi, tikrai atrasi tam laiko“, – įsitikinusi Milena.
M. Marcinkevičiūtės nuotr.
M. Marcinkevičiūtė svarsto, jog ne kiekvienas ryžtųsi leisti savo namuose karaliauti visiškai kūrybinei netvarkai, kai aplinkui mėtosi medžiagos, siūlai, įvairiausios detalės.
Savajai erdvei ir ji skiria daug dėmesio, nes namai – Milenos tvirtovė.
„Tai nėra parduotuvė ar darbo vieta. Man labai svarbu, kad namai būtų jaukūs“, – sako menininkė.
Juose nerasite įprastų baltų, pilkų sienų, standartinių baldų ar interjero detalių.
Net ir šios gamintos pačios Milenos. Jai visuomet norėdavosi išgelbėti daiktą, nes išmesti tiesiog nekildavo ranka.
„Labai gudrūs tie dizaineriai, kuriems duota daug pinigų įrengti namus. O tu pabandyk padaryti iš to, ką turi. Čia yra tikrasis meistriškumas“, – mano panevėžietė.
Ji sako, jog dabar daugelio namuose vyrauja nuobodus, vienodas, bespalvis interjeras. O jai visuomet norėdavosi ryškesnių spalvų.
„Atrodo, žmonės bijo spalvų, gal mano, kad jos vargins akis. Aš daug metų gyvenau su ryškiai raudona siena ir nieko – gyva“, – juokiasi M. Marcinkevičiūtė.
Jos namuose neįmanoma nepastebėti akį traukiančios ryškios, akcentinės turkio spalvos sienos, kurią menininkė savo rankomis tapė.
„Sėdėjau ir pokšt – šovė idėja. Iš karto išvažiavau pirkti dažų. O dabar atrodo, jog ta siena man net energijos suteikia“, – tokiu sprendimu džiaugiasi šeimininkė.
M. Marcinkevičiūtė yra dailininkė, tapytoja, fotomenininkė, dizainerė, įvairių meninių projektų kuratorė. Atrodo, ji tiesiog gimė tam, kad kurtų.
„Aš esu nerami siela, man vis reikia ką nors nauja išbandyti, viskas įdomu. Stačia galvą neriu į naują sritį“, – šypsosi Milena.
Kurti jai – lyg troškulį numalšinti.
„Žinot, kai būname ištroškę, geriame, geriame, geriame ir galiausiai atsigeriame. Taip pat ir kūryboje. Atsikandu vienos srities ir vėl galvoju ką nors naujo. Žmogus jaunas tol, kol mokosi. Ir diena turi pabaigą, ir pats gyvenimas, tad norisi išnaudoti laiką prasmingai“, – kalba M. Marcinkevičiūtė.
