Į Panevėžio „Ekrano“ ekipą gynėjas Povilas Šarūnas atėjo, kaip pats teigia, iš amžinų priešininkų stovyklos – Klaipėdos „Atlanto“ komandos. Futbolininku domėjosi Lenkijos, Rusijos klubai, dėmesį rodė Vilniaus „Vėtra“, Marijampolės „Sūduva“, tačiau 24 metų atletas pasirinko Lietuvos čempionų komandą. „Noriu tapti čempionu“, – sako gynėjas.
Priešsezoninėse rungtynėse jis atrodė ramus, tylus ir užsispyręs. Aikštėje buvo greitas, darbštus ir savimi pasitikintis. Panašiai gynėjas atrodė ir A lygos sezono starte. Tiesa, per du čempionato turus žaidė tik 45 minutes, tad įvarčiu ar kortelėmis pasižymėti nesuspėjo.
– Kaip tave vadinti: Povilu ar Šarūnu?
– Vadinkite kaip patogiau. Kam lengviau ištarti žodį „Povilas“, tegul vadina Povilu, kam „Šarūnas“ – tie tegul vadina Šarūnu. Patirtis rodo, kad vardu – Povilu – mane vadina tik pirmomis pažinties dienomis. Paskui pradeda kreiptis Šaru, Šarūnu, kartais – Pafke.
– Esi klaipėdietis. Žvejys ar tik žvejo sūnus?
– Turbūt ir tas, ir tas. Mėgstu būti gamtoje. Ypač patinka žvejoti. Prie vandens atsipalaiduoju, pailsiu. Žvejoju be alkoholio, visad išjungiu mobilųjį telefoną. Mėgstamiausios žvejybos vietos – Rusnė, Nemuno žiotys. Praėjusią vasarą ypač „užsikabinau“ – pagautas karosas netilpo į 10 litrų talpos kibirą. Žuvis svėrė per 2 kilogramus. Esu ištraukęs ir 5 kilogramų lydeką. Laisvalaikiu patinka ramuma. Jei neatitrūkstu nuo šurmulio, nepailsiu.
– Kodėl nešioji ilgus plaukus? Panevėžyje į ilgaplaukius vis dar žiūrima įtariai…
– Nesijaudinu dėl to (juokiasi). 18 metų buvau trumpaplaukiu. Paskui susiradau panelę. Jai ilgi plaukai patiko, iš dalies todėl dabar taip atrodau. Jau kelerius metus esu ilgaplaukis. Pripratau, keistis kol kas nežadu. Nebent plaukai pradės trukdyti žaidimui. (Juokiasi.)
– Paminėjai panelę… Ji ta, vienintelė?
– Taip. Kol kas esu nevedęs, bet apie vestuves jau pagalvoju. Daug kas sako, kad mano mergina ir aš esame labai panašūs, vienas kitam tinkame: abu gražūs, garbanoti. Tai ko laukti? (Šypsosi.)
– Pereikime prie futbolo. Kodėl išėjai iš Klaipėdos „Atlanto“?
– Kontraktas su „Atlantu“ baigėsi praėjusių metų lapkričio 15 dieną. Tačiau nežaidžiau „Atlante“ gerus tris mėnesius iki kontrakto pabaigos. Priežastys paprastos: iš Klaipėdos klubo trenerio gavau siūlymą pratęsti kontraktą. Dėl finansinių sąlygų nesutikau. Todėl iš pradžių sėdau ant suolo, o vėliau net į treniruotes nepriėmė.
– Ieškojai kito klubo iškart?
– Dauguma manimi besidomėjusiųjų laukė sutarties pabaigos. Turėjau realių pasiūlymų iš Lenkijos, domėjosi manimi „Sūduva“, „Vėtra“. Sausio mėnesį buvau Rusijos I lygos klubo peržiūroje. Jei ne finansinė krizė, ten būčiau likęs. Gaila, kad kontraktas baigėsi tokiais sunkiais metais, kai klubai skaičiuoja kiekvieną centą.
– Kaip susigundei „Ekranu“?
– Tiesą sakant, dar nesibaigus kontraktui, praėjusią vasarą galvojau pats pasiskambinti panevėžiečių vadovybei ar treneriams. Iš žaidėjų apie šią komandą girdėjau tik gerus atsiliepimus, mačiau geras sąlygas sportuoti ir gyventi. Grįžęs iš Rusijos pats sulaukiau „Ekrano“ skambučio. Be svarstymų sutikau atvažiuoti į peržiūrą. Manau, čia puiki vieta sustiprėti, suvyriškėti, laimėti ir būti pastebėtam.
– Turi omenyje Lietuvos futbolo rinktinę?
– Ir rinktinę, ir stipresnius užsienio klubus. Kad ir kaip ten būtų, pirmaujančioms komandoms dėmesys didesnis.
– Buvai „Atlante“, Rusijos I lygos klube, dabar – „Ekrane“. Ar labai skiriasi klubų suteikiamos sąlygos?
– Jei lyginsi „Atlantą“ ir Rusijos klubą – skirtumas didžiulis. Rusijoje tereikia ateiti į treniruotę ir atsinešti sportbačius. „Ekrane“ irgi panašiai. Klubas viskuo aprūpina. Ko reikia – visko gausi. Reikia vitaminų – gausi, reikia dar ko nors – tik pasakyk, ir atneš. Nenoriu apkalbėti „Atlanto“, tiesiog kol kas daugumoje Lietuvos klubų tokia situacija.
– Oficialių rungtynių nežaidei 4–5 mėnesius. Kokia dabar tavo forma?
– Rusijoje labai gerai fiziškai pasirengiau. Gyvenime nebuvau tiek bėgęs, kiek bėgau rusų klubo peržiūroje. Kartais sportuodavome po tris kartus per dieną. Sportavau, valgiau ir miegojau. Net pasivaikščiojimams nebuvo jėgų. „Ekrane“ irgi sportuoju intensyviai. Fiziškai jaučiuosi stipriai, tiesiog esu išsiilgęs rungtynių, futbolo.
– Kaip jautiesi naujajame klube?
– „Ekrane“ rungtyniauja keli pažįstami, kiti – dauguma – matyti, žinomi. Susibendravau su kolektyvu greitai. Patinka man čia, visi linksmi, draugiški. Kiekviena treniruotė suplanuota, darbui visiškai atsiduoda tiek treneriai, tiek žaidėjai. Man čia nieko netrūksta.
– Bet atvažiavai į klubą, prieš kurį pastaruosius metus žaisdavai?
– Tas tiesa. Istoriškai „Ekranas“ ir „Atlantas“ – didžiausi priešai. Tai jausdavosi ir aikštėje. Į Panevėžį važiuodavome su išskirtine nuotaika. Žinojome, kad mėlynai raudoniems esame neparanki komanda, kad mokame iš „Ekrano“ atimti taškus. Papildomos motyvacijos žaidžiant su „Ekranu“ nereikėdavo niekada. Rūbinėje vienas kitą „užvedinėdavome“. Ir dažnai pakišdavome koją pirmaujančiai komandai.
– Čempionų komandoje kovinė dvasia neišgaruos?
– Šį sezoną ta kovine dvasia bandysiu užkrėsti „Ekraną“. Žaisti prieš buvusią komandą tikriausiai neteks. Na, o jei kartais pavyks – prieš „savus“ kovosiu su dviguba energija. Ypač Klaipėdos stadione.
– Buvai kviestas į Lietuvos nacionalinę futbolo rinktinę…
– Džiaugiausi, kai pastebėjo, kai pakvietė, tačiau džiaugiausi neilgai – prieš rinktinės išvyką stovyklauti į Čekiją gavau traumą rungtynėse su „Ekranu“. Pamenu, pirmomis rungtynių minutėmis į Achilą „įvažiavo“ kairėje žaidžiantis „Ekrano“ saugas. Rungtynes baigiau, bet trauma liko. Todėl su rinktine į Čekiją važiavau, bet nesitreniravau. Tuo mano rinktinės ir baigėsi. Paskui pasikeitė rinktinės treneriai, Jose Couceiro manęs net nėra matęs žaidžiančio, tad apie žaidimą rinktinėje kol kas nerealu svajoti.
– Tikiesi grįžti?
– Tikiuosi, noriu, bandysiu, bet kaip bus – pamatysime.
– Koks tu aikštėje?
– Visoks. Kas matė žaidžiantį, žino. Nevengiu atakuoti, bėgti, mušti. Dauguma ragina žaisti šiek tiek ramiau, per dažnai nesijungti į ataką. To paties reikalauja ir „Ekrano“ treneriai. Tikiuosi, įgausiu šalto proto, išmoksiu tvardytis. Aikštėje esu kerštingas. Jei varžovas neleistinai žaidžia prieš mane, jei peržengia ribas, atsilyginu. Laužyti nesistengiu, bet… Stengiuosi taip gintis, kad mano nusižiūrėtas futbolininkas išnyktų, t. y. nepasivarytų kamuolio, jo tiksliai neperduotų ar nesmūgiuotų.
– Kuo išsiskiri?
– (Susimąsto.) Galiu iš užribio numesti kamuolį į baudos aikštelės vidurį, beveik kaip Marius Stankevičius. (Juokiasi.) Specialiai tam nesitreniruoju. Nors gal ir reikėtų. Dar esu užsispyręs. Visad pasiekiu tai, ko noriu.
– Vienuolikos metrų baudinius muši?
– Nesu jų specialistas. Matyt, per karštas mano būdas. Jei mušu, tai smūgiuoju stipriai. Taip lengva nepataikyti. Tad dažniausiai prie kamuolio stoja komandos draugai.
FKEKRANAS.LT
INF.
