„DELFI“ nuotr.

Populiari panevėžietės laida – skola gimtinei

Populiari panevėžietės laida – skola gimtinei

Dokumentinių apybraižų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėjos Nijolės Baužytės nereikia pristatinėti: miestelių istorijos metraštininkę pažįsta visi.

Laidų kūrėjai skauda širdį dėl Lietuvos. Dėl kiekvieno miestelio, dėl kiekvieno kaimo, kuriame nebėra nei sodybų, nei žmonių, dėl savo gimtojo Pušaloto ir, žinoma, dėl jaunystės miesto – Panevėžio.

Paminklas nykstančiai Lietuvai

„Aš esu iš mažo miestelio – Pušaloto. Ten prabėgo pirmieji šešeri mano gyvenimo metai, bet man tai gražiausia ir mieliausia vieta pasaulyje. Ten buvo daili geležinkelio stotis, į kurią atvažiuodavo siaurukas, buvo inteligentų ratelis, kuriam priklausė ir mano tėvai ir aplink kurį sukosi visas kultūrinis gyvenimas. Mokytojai, vaistininkas, felčeris, kunigas, viršaitis visą tą ratą suko be jokių pinigų, nes jautė moralinę skolą tiems, kurie neturėjo galimybių ar pinigų mokytis“, – apie aplinką, kurioje augo, pasakoja garsi žurnalistė ir priduria, kad ir pati vėliau jautė savotišką skolą gimtinei.

Tad nenuostabu, kad „Mūsų miestelių“ istorija prasidėjo nuo Pušaloto – tą skolą kūrėja norėjo jam atiduoti pirmiausia. Nors Pušalotas priskirtas Pasvaliui, jo gyventojams visada traukos centras buvo Panevėžys.

„Mes Pasvaly net niekada nesam buvę, – pasakoja N. Baužytė. – Visi važiuodavo mokytis į Panevėžį, mano seserys Jūra Marija ir Julijona Danutė irgi ten baigė gimnaziją, o Danutė ir muzikos mokyklą. Net ir mūsų tėvelis, pienininkystės technologas, Belvederio pienininkystės mokyklos auklėtinis, 1936-aisiais metais iš Radviliškio pieninės atvažiavo modernizuoti Pušaloto pieninės, kad ši galėtų gaminti sūrį ir sviestą eksportui, manau, dar ir dėl to, kad Panevėžyje gyveno jo vyriausiasis brolis, mergaičių gimnazijoje mokėsi seserys.“

Pradžia Pušalote

Pirmasis filmas apie Pušalotą pradėtas filmuoti 1988-aisiais. Tai, pasak N. Baužytės, buvo lyg bandomoji laida, noras įsitikinti, ar bus įdomu tiems, kas nėra lankęsi sename miestelyje, nėra jo matę. Kai filmas buvo parodytas, autorė sulaukė gausybės atsiliepimų: nebuvusieji panoro nuvažiuoti, o tarp Pušaloto gyventojų atsirado nepatenkintų, kad liko nepaminėti. Susidomėjimas buvo didžiulis, tad su džiaugsmu kūrėjai dirbo toliau.

„Tada pasirinkau Labanorą, tėvelio tėviškę, nes ją kiek pažinojau, paskui – Seredžių, mamos tėviškę, o jau kai išdrąsėjau, pasiimdavau Lietuvos žemėlapį ir užsimerkus besdavau pirštu“, – šypsodamasi prisimena laidų kūrėja.

Pernai paminėtas „Mūsų miestelių“ trisdešimtmetis. Lietuvoje yra per 2000 miestelių. Kiekgi tų laidų per tuos metus pamatė žiūrovai?

„Filmų susukta 349, kai kurių miestelių istorijos yra net kelių dalių, – skaičiuoja N. Baužytė. – Filmus kartu su manimi kūrė režisierė Stasė Keinienė, operatoriai Mindaugas Cicėnas, Rimas Miškelevičius, garso režisierius kompozitorius Algimantas Apanavičius, vaizdo inžinierius Vincas Bazys, o vežioja ir globoja Egidijus Valiušis. Dabar kuriame filmą apie Kybartus.“

Pasak filmų autorės, daugelio nufilmuotų žmonių nebėra tarp gyvųjų. Tie miesteliai, sako N. Baužytė, tarsi paminklas tiems, kurie buvo tikri lietuviai. Paminklas nykstančiai Lietuvai.

„Šiandien miesteliai ypač gražūs, bet jie turbūt gyvena paskutinį savo amžiaus tarpsnį. Pagal lietuvių papročius labai gražiai prižiūri savo kapines, nors kartais tai tenka daryti, kaip sako mano draugas archeologas Vytautas Urbanavičius, keliais, alkūnėmis. Miesteliai labai tvarkingi. Prieš dvidešimt metų dar būdavo koks sandėliukas, tvartas kiauru ar įdubusiu stogu, dabar tokių nebėra. Dabar, jei pamatome tokį apleistą statinį, puolame filmuoti kaip medžiagą apie pokarį“, – pažymi autorė.

Gyvenimo mokė mamos liga

N. Baužytės tėvelio giminė visa iš Labanoro, o senelis Karolis Baužys, gimęs Tverečiuje, buvo knygnešys ir daraktorius. Jo žmona, Nijolės močiutė, išradinga ir puiki knygnešė, segėdavo šešis sijonus su kišenėmis ir išvydusi atvykstančius caro žandarus, lietuviškus spaudinius slėpdavo tose kišenėse. Ir nė karto nebuvo sučiupta, mat žandarai, skirtingai nuo NKVD, po sijonais nelandžiodavo. Į mokslus anksti kibo ir Nijolė. Būdama vos penkerių, pamačiusi, kad seserys ruošiasi į mokyklą, o jos neleidžia, nors jau gerai skaitė, palaukė, kol močiutė užsnūdo, išlipo per virtuvės langą ir nudrožė į tolimą Pušaloto mokyklą. Mokytojos paklausta, kiekgi jai metų, nemirktelėjusi sugudravo – septyneri. Mokytoja žinojo, kad tai netiesa, bet užrašė į mokyklą, manydama, kad mažajai greit nusibos. Mokslai Nijolei nenusibodo ir vidurinę mokyklą baigė tebūdama penkiolikos.

„Panevėžio dramos teatras visais laikais buvo mums šventovė, J. Miltinis neleisdavo teatre vaikščioti žieminiais batais, vadinamosiom vengerkom, reikėdavo persiauti.“

N. Baužytė

Nors N. Baužytės energijos, entuziazmo, tvirtumo gali pavydėti ir perpus jaunesni, jai teko patirti ir labai daug sunkių valandų.

„Mamytė ant patalo išgulėjo dešimt metų, ji susirgo širdies reumatu, kai man buvo šešeri, o mirė, kai turėjau šešiolika, – prisimena ponia Nijolė. – Kartu su ja mes kentėjome tas kančias, mano seserys išvažiavo į aukštąsias mokyklas, aš likau su mama viena. Septynerių metų jau mokėjau išvirti jai manų košę, pamaitinti, perkloti lovas. Nuo dvylikos leidau vaistus į veną ir man tai pavykdavo geriau negu medicinos seserims.“

Vertybė – spausdintas žodis

Kai N. Baužytės tėvelį paskyrė Panevėžio pieninės vedėju, keliai atvedė į Dembavą, o 1948-aisiais metais šeima apsigyveno Panevėžyje, Respublikos gatvėje. Už namų plytėjo dideli daržai ir beveik visi miestelėnai laikė gyvulius. Būdama 12–13 metų, N. Baužytė kartais, pavaduodama tėvelį, anksti rytą eidavo melžti karvės.

„Ypač sunku būdavo žiemą. Kakta įsiremdavau į karvės šoną ir nejučiom užmigdavau, pienas bėgdavo į rankoves. Prieš eidama į mokyklą, pieną iškošdavau ir nešdavau parduoti. O kai karvės nebebuvo, nebeturėjome ką valgyti“, – pasakoja ponia Nijolė.

Nors gyvenimas vis mestelėdavo išbandymų, pasak N. Baužytės, būta ir nemažai laimės: mokslai puikioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje, nuostabūs mokytojai, labai gera tvarka, Juozo Miltinio teatro studija, per porą metų davusi tiek, kiek vėliau universitetas.

Nors mama gulėjo ant patalo, visos trys dukros mokėsi. Tėvas nė vienai neleido dirbti sakydamas: „Man kraujas iš gerklės eis, bet mano dukterys baigs aukštuosius mokslus.“ Kaip išgalėdamos, gaudamos stipendijas visos trys dukros baigė mokslus, dirbo puikius, atsakingus darbus.

Pasak N. Baužytės, tėvelis, kaip knygnešio sūnus, neleisdavo sunaikinti nė vieno laikraščio, netgi tarybinio, ir prezidento A. Smetonos laikais, ir prie sovietų prenumeruodavo spaudą, gražiai įrišdavo. Gal dėl to net dvi dukros tapo žurnalistėmis, viena architekte.

„Kai universiteto bibliotekoje sudegė sovietinės spaudos skyrius, iš mūsų namų išvežė du sunkvežimius spaudos ir mes užpildėme tą spragą“, – prisimena garsi žurnalistė.

Suaugusi su Panevėžiu

„Aš suaugusi su Panevėžiu, – pripažįsta miestelių istorijos metraštininkė. – Man patinka, kad J. Basanavičiaus gatvėje nameliai apkalti šviesiomis lentelėmis, kad Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokiniai deklamuoja eilėraščius lotyniškai, kad tokia stipri organizacija „Tėviškėnai“, bet nepatinka, kad tiek metų negalime Laisvės aikštėje pastatyti specialiai jai sukurtos J. Zikaro Laisvės skulptūros.“

Su skausmu N. Baužytė kalba apie sunaikintą Nevėžį, melioratorių nusausintas Troškūnų pelkes.

„Lietuvą ištiko trys baisios nelaimės – pirmiausia sovietų okupacija ir karas, kolektyvizacija, bet galutinai Lietuvą pribaigė melioracija, – įsitikinusi žurnalistė. – Sovietai gerai suvokė, kad lietuvių tauta laikosi dėl stipraus kaimo. Todėl jį reikėjo naikinti, prisidengiant klastinga teorija, neva mums reikalingais plačiais kolūkiniais laukais. Jiems trukdė sodybos ir jos buvo griaunamos. Rezultatą matome: vietoj kaimų tik akmuo ir kryžius.“

Sąjūdininkė, apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais, negali ramiai kalbėti ir apie Panevėžio dramos teatro naujausią spektaklį „Mūsiškiai“.

„Panevėžio dramos teatras visais laikais buvo mums šventovė, J. Miltinis neleisdavo teatre vaikščioti žieminiais batais, vadinamosiom vengerkom, reikėdavo persiauti. Dabartinis Panevėžio teatras negali vadintis Juozo Miltinio. Buvau įsitikinusi, kad panevėžiečiai boikotuos tą spektaklį, pasirodo, atvirkščiai – visi bilietai išpirkti. Tuo mes ir skiriamės – anie inteligentai nuo dabartinių – vadinamųjų inteligentų“, – svarsto N. Baužytė, Vilniuje gyvenančių panevėžiečių klubo „Nevėžis“ valdybos narė.

Komentarai

  • Aciu, Nijole uz viska, Mylim, prisimenam

  • Nuostabi laida! Juk iš tiesų tokią gali kurti tik tikrosios, anos kartos, inteligentijos žmogus. Net Mildažytė nuo Baužytės septynmyliais žingsniais atsilieka, ką jau bekalbėti apie dar jaunesnius žurnalistus.

  • Ačiū Jums Jūsų kūrybą ! Sveikatos ir kūrybinės sėkmės Jums …

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų