Į susitikimą su popiežiumi Pranciškumi žmonės plūdo iš visos Lietuvos, tarp jų buvo ir nemažai panevėžiečių. V. Pečinino nuotr.

Popiežiaus žinia į kiekvieno širdį

Šį savaitgalį Lietuva gyveno popiežiaus Pranciškaus istorinio vizito nuotaikomis. Į kvietimą maldai atsiliepė tūkstančiai tikinčiųjų iš visos Lietuvos. Su kokiomis emocijomis iš susitikimo su popiežiumi Vilniuje ir Kaune grįžo panevėžiečiai?

Susitikti su į Lietuvą atvykusiu Šventuoju Tėvu popiežiumi Pranciškumi žmonės plūdo iš visos Lietuvos. Istorinio vizito laukė ir į kvietimą maldai atsiliepė daugybė panevėžiečių. Jie atviravo, kad tai buvo kaip niekad šiltas, atviras ir itin jautrus susitikimas.

Panevėžio bendruomenių rūmų direktorė Sandra Myškienė iš anksto vykti į susitikimą su popiežiumi neplanavo, tačiau sulaukė kvietimo kartu su kitais tūkstančiais maldininkų.

„Tai buvo labai spontaniškas kvietimas, palietęs kažką viduje. Net nesitikėjome, kad pavyks iš taip arti pamatyti popiežių – stovėjome vos 4–5 metrai nuo jo. Tas žvilgsnių susitikimas ir užplūdusi šiluma – sunkiai paaiškinama“, – po susitikimu su popiežiumi Pranciškumi Vilniaus Katedros aikštėje susijaudinusi kalbėjo S. Myškienė.

Popiežius jai pasirodė be galo paprastas, šiltas ir jautrus žmogus, o dvasininko šilta šypsena tiesiog užburianti. Atrodė, kad jis šypsosi ne milžiniškai miniai, o kiekvienam joje esančiam asmeniškai. Ir tai pajuto ne tik S. Myškienė. Nors atvykstančio popiežiaus teko laukti gana ilgai, ta ypatinga visus supanti dvasinė atmosfera leido pamiršti kojų skausmus ir kitus nepatogumus. Net senukai, pasiramsčiuodami lazdelėmis, laukė ypatingojo susitikimo.

„Šis popiežius turi kažką ypatinga, gal ne veltui jo išrinkimo taip ilgai laukė visas pasaulis. Sekmadienį jau neturėjome galimybės išvykti į Kauną, popiežiaus aukojamas šv. Mišias stebėjome per televizorių“, – pasakojo S. Myškienė.

Anot jos, tokio įvykio Lietuvai labai reikėjo. Visi buvusieji Vilniuje juto sunkiai apsakomą bendrystės jausmą – tikriausiai toks pat aplankė tik tada, kai lietuviai stovėjo Baltijos kelyje susikibę už rankų.

„Nenusakomas jausmas, tarsi šis vizitas būtų suvienijęs Lietuvą. Mes dažnai gyvename įsisukę į rutiną, pamirštame, kas gyvenime svarbiausia. Šio stipraus vidinio užtaiso reikėjo, kad pajustume tikruosius, dvasinius, turtus“, – įsitikinusi S. Myškienė.

Žvilgsnis per objektyvą

Lietuvoje garsus fotomenininkas, panevėžietis Valentinas Pečininas į popiežiaus Pranciškaus kelią Lietuvoje bandė pažvelgti per fotoaparato objektyvą. Šventojo Tėvo žingsnius jis fiksavo tiek Vilniuje, tiek ir Kaune. V. Pečininas turėjo unikalią galimybę fotografuoti popiežių su mūsų šalies prezidente Dalia Grybauskaite, vėliau Katedros aikštėje vykusiame susitikime su jaunimu bei sekmadienį Kauno Santakos slėnyje, kur susitikti su popiežiumi susirinko daugiau nei 100 tūkst. žmonių – minia, didesnė nei Panevėžyje yra gyventojų.

„Iš Vilniaus grįžau gana vėlai, temiegojau porą valandų ir lėkiau į Kauną. Bet jaučiuosi labai gerai, pakylėtas kaip niekad. Tai unikalus momentas, kai gali prie popiežiaus savo fotografija prisiliesti iš taip arti. Viską fiksavau per fotoobjektyvą ir negaliu taip džiaugtis, kaip kiti tikintieji, bet buvo be galo įdomu“, – pasakojo žinomas fotomenininkas.

Labiausiai jį sužavėjo visuotinis žmonių džiaugsmas, o ypač gilų įspūdį padarė šeštadienį Katedros aikštėje vykęs susitikimas su jaunimu, kurį lydėjo ovacijos ir masinė euforija. Pasak V. Pečinino, jauni žmonės labai atvirai ir nuoširdžiai džiaugėsi popiežiaus apsilankymu. Ir jų buvo itin daug. Tačiau labiausiai stebino žmonių draugiškumas ir paslaugumas. Jis pats ilgai negali stovėti vienoje vietoje, dėl kelio traumos menininką kankina skausmai. Tai pamatę jauni dvasininkai fotomenininkui pasiūlė sulankstomą kėdutę bei vandens. Nors žmonių buvo daugybė ir prasibrauti arčiau Šventojo Tėvo buvo itin sudėtinga, minioje stovėjusieji draugiškai prileido V. Pečininą arčiau, kad tik šis galėtų padaryti kuo įspūdingesnių nuotraukų.

„Kaip gražu, kai visi rūpestingi ir draugiški, net vandens ir sulankstomą kėdutę pasiūlo. Žmonių pilna, bet jaunimas užleido į priekį. Jaunoji karta mane labai maloniai nustebino“, – kalbėjo V. Pečininas.

Fotomenininko teigimu, Vilniuje susitikti su popiežiumi Pranciškumi susirinko labai daug jaunimo, o Kaune – neįgaliųjų ir senjorų, bet kai Šventasis Tėvas atvyko į susitikimą, ir vienur, ir kitur skambėjo gausios ovacijos. Laikinojoje sostinėje žmonės į susitikimą rinkosi dar nė neprašvitus, smelkiantis ryto vėsai, tačiau atvykus popiežiui, tarsi stebuklas nušvito saulė, kartu sušildydama milžinišką tikinčiųjų minią.

„Pajutau didžiulį emocinį užtaisą, o kartu ieškojau meninės fotografijos, kuri papildytų mano darbų ciklus. Jau turiu apie Tėvą Stanislovą, Dalai Lamą, o dabar turėsiu ir ciklą su popiežiumi Pranciškumi. Manau, pavyko. Buvo sunku, kai teko tiek stovėti ir laukti, bet tikrai verta“, – po dviejų dienų maratono kalbėjo V. Pečininas.

Istorinis popiežiaus vizitas tarsi bent trumpam suvienijo lietuvių tautą. V. Pečinino nuotr.

Laimino net gamta

Į susitikimą su popiežiumi tiek Vilniuje, tiek ir Kaune skubėjo ir panevėžietis Vaidas Šukys, išgarsėjęs nutapytu Šventojo Tėvo paveikslu Panevėžio katechetikos centre Marijonų gatvėje. Kaip pasakojo Vaidas, įspūdžiai – nepakartojami. Susitikime Vilniaus Katedros aikštėje panevėžietis pasijuto lyg per Jaunimo dienas, kai drauge pasimelsti ir pasibūti susirenka tūkstančiai jaunų žmonių. Tačiau labiausiai širdį palietė šilti ir nuoširdūs Šventojo Tėvo pamokslai, skirti visiems, bet kartu ir kiekvienam atskirai.

„Popiežius patarė, kad turėtume labiau žiūrėti kitų ir mažiau savęs, nes žmonija darosi pernelyg egoistiška. Pranciškų mačiau iš gana arti, pajutau jo paprastumą ir šiltumą. Jis tarsi visų žmonių senelis, toks globojantis, patariantis, saugantis“, – pasakojo V. Šukys.

Nors orai abi Lietuvai ypatingas dienas nelepino, tačiau susitikimo metu, rodos, ir gamta nusilenkė Šventajam Tėvui. Vilniuje, tik atvykus popiežiui, nustojo lyti ir suspindo saulė, o Kaune debesų dengiamą dangų papuošė vaivorykštė.

„Palaiminus Pranciškui, pajutau norą gyventi, kurti, eiti pirmyn. Sunkiai nupasakojamas vidinis džiaugsmas, kad esi laisvas veikti, o sunkumai tarsi pasitraukė. Šventoji dvasia veikia per popiežių. Pajutau, kad palaiminimas yra kažkas tikra, ne tik tradicija. Tai šviesa iš dangaus“, – po susitikimo su popiežiumi kalbėjo V. Šukys.

Visa apimantis prisilietimas

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos klebonas Gediminas Jankūnas juokavo, kad susitikimą vis dar primena didelis nuovargis. Tai buvo istorinis įvykis, bet kas įvyko žmonių sielose, ar tikrai tą viltį atpažino Kristuje Jėzuje, parodys ateitis.

„Buvo daug išoriškumo, judesio, bet ar buvo paliesta esmė ir kiek ji palietė tuos žmones, bus matyti, kai grįšime į parapijas, sekmadienio šventimą ir matysime tą žmonių troškulį“, – sakė G. Jankūnas.

Jaunimui, anot dvasininko, didžiausią įspūdį padarė Kaune, Santakos parke vykusios šv. Mišios. Nors patiems mažiausiems maldininkams itin trūko miego, mat teko miegoti mokykloje ant grindų, tačiau jie galėjo pajusti kiek kitokį prisilietimą prie Dievo.

„Jie turi vienokį mišių patyrimą, čia buvo visai kas kita, kai prie vieno altoriaus besimeldžia šimtas tūkstančių žmonių. Bažnyčios patyrimas nėra tik lokalus – tai, ką patiriame savo parapijos bažnyčioje, bet yra ir didžioji, visuotinė Bažnyčia, o jos dalis esame kiekvienas iš mūsų“, – kalbėjo G. Jankūnas.

Įsimintiniausios popiežiaus Pranciškaus citatos Lietuvai

Apie šimtmetį: „Šio vizito atvykau ypatingu jūsų valstybei metu, nes švenčiate nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Šį šimtmetį ženklino išbandymai ir kančios: kalinimai, tremtys, net kankinystės. Tai proga stabtelėti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė valstybę.“

Apie misiją: „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. (…). Prašykime Marijos, kad kurtume Tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus, bet ne sienas, kuri mieliau renkasi gailestingumą, bet ne teismą.“

Apie toleranciją: „Žvelgdami į šių dienų pasaulį, kai girdėti vis daugiau balsų, kurie, pasinaudodami nesaugumu ar kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ar tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitais, juos sutrypti ar išguiti, jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „Priimti skirtumus.“

Apie individualizmą: „Pasipriešinkime tam individualizmui, kuris atriboja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškais, pasipūtusiais, besirūpinančiais tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Negražus gyvenimas stovint priešais veidrodį. Bet gražus gyvenimas su kitais – šeimoje, su draugais, kovojant kartu su tauta.“

Apie prioritetus: „Susidūrimas su Kristumi, jo žodžiu, Eucharistija mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi Kauno „Žalgiris“, ar Vilniaus „Rytas“. Nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpats yra su mumis.“

Apie solidarumą: „Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų.“

Apie sovietų ir nacių aukas: „Visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur (…). Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas, pasirodančias įvairiais pavidalais.“

Apie Lietuvos misiją: „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.“

Apie Bažnyčios atvirumą: „Sako, žmonės neateina. Eik juos atrasti! Eik jų atrasti! Mūsų vaikai neateina? Sugalvok kažką ir padėk! Viešpats nori ganytojų vyrų ir moterų kaip žmonių, o ne valstybinių klierikų. Ką daro valstybinis klierikas – kunigas? Jis turi darbotvarkę, jis atidaro biurą konkrečiu metu, padaro savo darbą ir uždaro biurą. Jis nesuartėja su žmonėmis. Kristaus sekimas nereiškia, kad reikia gyventi kaip valstybiniam klierikui.“

Apie sekmadienio pietus: Baigdamas Mišias, popiežius su šimtatūkstantine minia Kaune atsisveikino lietuviškai: „Gražaus sekmadienio! Skanių pietų!“