Politinę patirtį įvertino ir Europa

Tikslas – neleisti pamiršti

Politikė, Kovo 11-osios akto signatarė Rasa Juknevičienė jau ketverius metus gyvena tarp Tiltagalių Panevėžio rajone, Strasbūro ir Briuselio.

Į Europos Parlamentą (EP) išrinktai panevėžietei per gana trumpą laiką pavyko įrodyti savo sukauptą politinį kapitalą, tad jau kadencijos viduryje didžiausios Europos liaudies partijos kolegos jai patikėjo vicepirmininkės, atsakingos už užsienio politikos ir saugumo reikalus, pareigas. Europos Parlamente R. Juknevičienė užsibrėžusi tikslą kelti sovietinių nusikaltimų ir istorinės atminties svarbos klausimus.

Nors okupacijų nepatyrusioms Europos valstybėms ši istorinės atminties tema buvo terra incognita, tačiau prasidėjęs karas Ukrainoje akivaizdžiai parodė, kad svarbiausias priešnuodis diktatūroms atgimti – totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimas.

R.Juknevičienės teigimu, šiuo metu kaip tik reikia demokratinių valstybių sutelktumo įveikti Europos kūne vešintį vėžį – Rusiją.

Kritus Ukrainai, nesunku būtų nuspėti, kur būtų nutaikyti Rusijos pabūklai. Todėl visas savo jėgas ir resursus iš Panevėžio kilusi europarlamentarė šiuo metu skiria saugumui.

Iššūkiai veja vienas kitą

RJuknevičienė atvira: prieš ketverius metus vykstant Europos Parlamento rinkimams, ji per daug nepuoselėjo vilčių atsidurti ten, kur sprendžiami svarbiausi Europos klausimai.

Tačiau žmonės, matydami jos nuoseklų politinį kelią ir nuveiktus darbus, išreitingavo į Europos Parlamentą.

Nors R. Juknevičienė – ne naujokė politikoje, turi sukaupusi nemažai ir tarptautinės patirties, tačiau, pripažįsta europarlamentarė, pirmieji metai Europos Parlamente buvo išbandymų metai: skirtingomis kalbomis kalbantys kolegos, visai kitos procedūros ar santykiai su kitomis ES institucijomis. Vos apšilus kojas, pasaulį supurtė pandemija, kai svarbius klausimus, o jų per pandemiją buvo kaip niekad daug, teko išmokti spręsti nuotoliniu būdu.

„Atrodė, kad prasidėjusi koronaviruso pandemija bus didžiausias iššūkis, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tai tebuvo smulkmena, palyginus su karu Ukrainoje“, – sako R. Juknevičienė.

Išgirdo Baltijos šalis

Kaip politikės R. Juknevičienės didžiausias iššūkis laukė kadencijos viduryje, kai ji išrinkta Europos Liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos, kurią sudaro 180 narių, pirmininko pavaduotoja.

Tai pirmas kartas, kai Lietuvos deleguota atstovė užėmė tokias aukštas pareigas frakcijų struktūrose – politinės grupės yra svarbiausios EP politikos formuotojos.

Europarlamentarės svarbiausias uždavinys buvo formuoti frakcijos užsienio reikalų ir saugumo politiką pirmininkaujant užsienio reikalų darbo grupei bei derinant frakcijos narių EP pozicijas įvairiais klausimais, plenariniuose posėdžiuose pristatyti frakcijos nuomonę ir poziciją kitiems europarlamentarams, nuolat bendrauti su tarptautine žiniasklaida, rengti konferencijas.

„Ir po kelių mėnesių prasidėjo karas Ukrainoje. Visi atsisuko į lietuvius, latvius, estus. Ir EK pirmininkė U. fon der Lejen savo metiniame pranešime yra pasakiusi, kad klydo neklausydama Baltijos šalių perspėjimų. Mano atsakomybė buvo susijusi su politinės grupės politikos formavimu Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu. Tai buvo didžiulis iššūkis“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Atmintis gyva

Panevėžietė dar tuomet, kai buvo eilinė EP narė, jau aktyviai kėlė istorinės atminties ir sovietų nusikaltimų klausimus.

Tenka pripažinti, kad daliai Vakarų valstybių, kuriose užaugo ne viena laisva karta, ši sovietinė patirtis buvo svetima.

Rusijai užpuolus Ukrainą, istorinės atminties tema nušvito visai kitomis spalvomis.

R.Juknevičienė kartu su komanda parengė rezoliuciją paminėti Ribentropo-Molotovo pakto 80-metį, tai suerzino Kremlių. O Lietuvoje jau prigijusi tremčių paminėjimo akcija, kai nepertraukiamai skaitomos ištremtųjų pavardės, sulaukė didžiulio atgarsio Europos Parlamente. Ir šis renginys jau tapo ne R. Juknevičienės biuro, o EP struktūrų organizuojama akcija, kurią globoja pats Europos Parlamento pirmininkas.

„Buvo didžiulis pasisekimas – estai, latviai, suomiai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai ir net kitų šalių europarlamentarai stovėjo eilėse, kad galėtų skaityti ištremtųjų pavardes. Šiemet tai tapo kasmetiniu Parlamento renginiu, norisi tikėtis, kad ši tradicija bus gyva. Niurnbergo jau nepadarysime, tam per daug praėjo laiko, bet labai svarbu, kad būtų įvertinti dabartiniai Rusijos ir V. Putino nusikaltimai, kartu nepamirštant ir praeities nuodėmių“, – pabrėžia europarlamentarė.

Trapi taika

Karas Ukrainoje, o neseniai pasaulį supurtę žiaurumai Izraelyje, pasak R. Juknevičienės, parodė, kad niekada negalima atsipalaiduoti – saugumas yra labai trapi sąvoka.

Dar dirbdama krašto apsaugos ministre R. Juknevičienė dėjo pastangas tuo įtikinti žmones, tačiau kone 90 proc. jų tikėjo, jog Lietuvai įstojus į NATO, mūsų nesaugumo istorija baigėsi.

Tačiau, pasak R. Juknevičienės, jei ne karas, visada išlieka terorizmo grėsmė, o tai vienaip ar kitaip susiję ir su dar viena jos darbo sritimi – migracija iš trečiųjų šalių.

„Kol nebus tvirto ryžto nugalėti tą Putino vėžį Europos kūne, tol negalėsime jaustis saugūs. Dar reikia nepamiršti Irano, siekiančio sunaikinti Izraelį. Nors šie karai skirtingi, bet jų prigimtis labai panaši. Kaip Rusija nori sunaikinti Ukrainą, taip ir „Hamas“, rankomis susikabinęs su Iranu, už kurių nugarų stovi dar ir Rusija, siekia Izraelio sunaikinimo. Už visų šių karų – Kinija ir kitos diktatūros. Šie karai – tai ne prieš konkrečias valstybes, o apskritai prieš demokratiją“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Tai neišvengiamai turės didžiulių pasekmių visam demokratiškam pasauliui. Blogiausia, anot europarlamentarės, kad blėsta entuziazmas stabdyti šiuos karus, kuo ir pasinaudos diktatoriai. Paprastai per tokias suirutes atsiranda daugiau galimybių į valdžią ateiti naujoms jėgoms. Rinkimų rezultatai Nyderlanduose – tiesioginė to pasekmė.

Vakaruose žmonės jau ištisus dešimtmečius gyvena pritekliuje, pagrindinė jų dilema tampa, ką pirkti – namą ar butą, atostogauti prie Viduržemio jūros ar vandenyno. Tokia gero gyvenimo tendencija labai ryški jau ir Lietuvoje. Tad per rinkimus balsuojama ne už tuos, kurie įspėja ruoštis blogiausiam scenarijui ir daugiau finansiškai bei ginklais padėti užpultoms šalims, o tuos, kurie tikina, kad gyvensime tikrai ne blogiau.

„Negaliu paguosti, kad viskas bus gerai. Dar pavasarį galvojau, jog situacija šiek tiek geresnė. Ta ataka iš Gazos Ruožo į Izraelį iš esmės pakeitė saugumo situaciją pasaulyje, tik mes dar nesuvokiame, kiek tai atsilieps“, – mano europarlamentarė.

Sustoti negalima

Esant tokioms grėsmėms, anot politikės, valstybei būtina turėti tvirtą stuburą ir pačiai rūpintis savo gynyba.

Gerai, kad Lietuva tą jau daro. Tačiau, pasak R. Juknevičienės, labai svarbu nesustoti ir kiek galima padėti Ukrainai. Jeigu kitos šalys labiau susitelktų, Ukraina galėtų greičiau išvaduoti užgrobtas savo teritorijas.

„Savo didžiausią vaidmenį matau šiame fronte. Labai svarbu, kad Vakarų partneriai nesustotų padėti Ukrainai. Kad po kokių penkerių metų ir vėl nebūtų ta pati gaida: „Visgi jie buvo teisūs, bet mes jų neklausėme.“ Jei Ukraina parkluptų, mūsų taika gali baigtis baisiu karu. Mano darbas – bandyti įtikinti kolegas, kad karą Ukrainoje turime laimėti“, – teigė R. Juknevičienė.

Politikės tvirtinimu, jeigu Ukrainai nepavyks išvyti okupanto ir šitiek aukų sudėjus ji neteks didelės dalies savo teritorijos, Rusija pradės ruoštis naujam karui.

„Nesunku atspėti, kas būtų kitas taikinys – Moldova, Kaukazo šalys, jeigu taip spurdės, ir mes, Baltijos sesės. Žinoma, esame NATO, bet kadangi pati dirbau šioje organizacijoje, galiu pasakyti, kad tas penktasis straipsnis nėra įkaltas į akmenį. Dėl penktojo straipsnio panaudojimo turi susitarti politiniai lyderiai. Kaip po rinkimų susiklostys situacija svarbiausiose NATO šalyse, niekas negali prognozuoti. Žmonės turi tą žinoti. Mes kaip niekada turime šansą išlaikyti savo valstybę, bet turime realistiškai žiūrėti į grėsmes“, – pabrėžia R. Juknevičienė.

Du pasauliai

Demokratija, aukščiausia valstybės išsivystymo forma, anot europarlamentarės, šiuo metu patiria labai didelių iššūkių, kurių pakaks dar kelioms kartoms į priekį.

Dabar, interneto ir socialinių tinklų amžiuje, diktatūrų režimams nesunku drumsti vandenį. Kiekvieną dalyką, kai žmonės yra išgąsdinti, galima panaudoti kovai prieš demokratiją.

„Jokiu būdu nereikia atsisakyti demokratijos, bet žmonės turi žinoti, kaip jų emocijomis ir protais naudojasi suinteresuotos jėgos. Kremlius moka pasinaudoti esamomis problemomis ir pripilti žibalo į ugnį, geba sukurti tam tikrą isteriją“, – pažymi pašnekovė.

Kita vertus, Kremliaus metodai nesikeičia. Juk ir Lietuva atgavo savo laisvę tik todėl, kad žmonės tikėjo ne žadamu sovietiniu rojumi, piešiamu propagandos, o savo asmenine patirtimi, kurioje – tremties ašaros, partizanų kraujas ir motinų raudos.

„Aš pati užaugau su babytės pasakojimais apie tremties baisumus. Daugelis yra patyrę tą tikrą, žiaurų sovietinį pasaulį, o ne tą, kurį buvo bandoma piešti propagandos būdu. Tai Lietuvą ir atvedė į nepriklausomybę“, – įsitikinusi R. Juknevičienė.

O su Sąjūdžio jėga ir Dainuojančia revoliucija į politiką atėjo ir pati R. Juknevičienė. Tiesa, tuo metu tokio žodžio kaip politika nebuvo – tik užsidegimas kovoti už laisvę.

Ir tik 1992 m., pakvietus Vytautui Landsbergiui, R. Juknevičienė įsiliejo į jo komandą, padėjusią pamatus po metų įsteigtai Lietuvos konservatorių partijai.

„Neslėpsiu, kai į valdžią buvo išrinkti komunistai, man buvo baisu, tačiau labai norėjosi dalyvauti tame procese. Būti ten, kur gali padėti išsaugoti sukurtą valstybę“, – sako politikė.

Pailsi savo namų virtuvėje

Darbas Europos Parlamente reikalauja milžiniškos atsakomybės. Po sunkios savaitės R. Juknevičienė skuba į namus gimtuosiuose Tiltagaliuose, Panevėžio rajone.

Politikė prisipažįsta, kad jos, ne itin mėgstančios skrydžius lėktuvu, tokios kelionės iš pradžių nežavėjo. Visi plenariniai posėdžiai vyksta Strasbūre, tad daugelis juokauja, kad tai Stresbūras. O Briuselyje – komitetų, grupių sesijos.

Europos parlamento narė Rasa Juknevičienė su mama Dainora Urboniene

Visgi ilgainiui tai tapo taip įprasta, tarsi iš Panevėžio nuvykti į Vilnių, o ilgus skrydžius europarlamentarė išnaudoja pasiruošti pranešimams. Pastaruoju metu ji dažnai kviečiama skaityti pranešimų saugumo temomis: šiemet jau viešėjo Brazilijoje, Taivane, netrukus laukia vizitas į Izraelį. Stengiasi neatitolti ir nuo politinio gyvenimo Lietuvoje, dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitikimuose su žmonėmis.

„Nuo pirmadienio iki penktadienio esu Europos Parlamento narė, o nuo penktadienio iki pirmadienio – socialinė darbuotoja. Kaip juokiasi mano mama, dirbu dviem etatais“, – šypsosi R. Juknevičienė.

Tiltagaliuose jos laukia mama. Savaitgaliais politikė dažniausiai sukiojasi virtuvėje – mamos sveikata jau nebeleidžia pasirūpinti buitimi, be to, dukros Rasos gamintas maistas jai pats skaniausias.

„Neseniai girdėjau kalbant psichologus, jog dirbantiems įtemptą protinį darbą geriausiai padeda atsipalaiduoti maisto gaminimas. Kadangi mamai turiu visai savaitei priruošti maisto, vienu šūviu nušaunu du zuikius – ir mama pasirūpinu, ir pailsiu nuo darbų“, – juokiasi europarlamentarė.